Banga po bangos, srautas po srauto, šuolis po šuolio. Lengva pasidaryti priklausomu nuo greičio ir adrenalino. Taip skrisdami tikrai nepavėluosime į salą! Hiva Oa jau kažkur ties horizontu. Užteks 3 valandų ir mes būsime ten.
Jau perliptas pirmasis slenkstis. Netrukus visi dairomės stalo, prie kurio gerai matytųsi vakarinė miestelio šventes „La fete“ programa ir žinoma klausiame ką galima būtų suvalgyti. Pirmiausiai, dar prieš vištienas, krevečių salotas, jautienas, nuskamba naujas pavadinimas – puason cru. Niekada neragautas Markiziečių vietinis patiekalas. Taip, mes būtinai norime jo paragauti. Jau ragavome Galapagietiškos ceviche - marinuotos žuvies skystyje, panašios į mūsų marinuotą silkę su svogūnais ir kitais priedais. Laikas puason cru.
Nedraugiškas sutikimas
Pliažo smėlio zona skirta visiems, tačiau vos tik prasideda augmenija – ten jau privatus tropinis sodas. Tai tas pats kokosinių palmių miškas kaip ir kitur, tik čia jis turi šeimininką. Čia gyveno jo tėvas ir senelis. O rūškanas šeimininko veidas ir piktokas balsas rodo, jog būta nemandagių atėjūnų, kurie nemoka būti svečiais.
O pliažas tikrai nuostabus! Ne veltui kažkas prieš daugelį metų kelionių knygose pirmą kartą įrašė: Tahuata salos Hanamoenoa įlanka yra pati gražiausia Markizuose. Visos salos pasitinka dramatiškais vulkaninių uolienų skardžiais ir juodais akmenuotais pliažais. O čia – smėlis. Šviesus koralinis smėlis. Vienintelė tokia vieta visame archipelage. Kelios greta esančios įlankos užuovėjinėje salos pusėje, leidžiančios jūreiviams atsipūsti po ilgų savaičių plaukimo per platųjį vandenyną. Dėl to mes šiandien čia. Sėdime palmių pavėsyje.
- Ar čia gerai mes sėdime? Mūsų daiktai šiapus tvorelės pliažo pusėje, ar tinkamai padėti? – atsargiai klausiame pro šalį einančio rūškano šeimininko.
- Čia gerai, - atlėgsta jo balsas. Panašu kad toks mūsų mandagumas šeimininkui tinka. Netrukus jis grįžta, lėtai, su pauzėmis pradeda pokalbį.
- Gal norėtumėte kokosų?
- Atsigerti? O kiek kainuoja? Ar siūlote nemokamai?
- Nemokamai.
- Labai ačiū, mes penkiese ir dar du laive.
- Eime su manimi.
Perlipu neaukštą vielą ir seku basas iš paskos gilyn į tankmę. Matyt nejauku mane vieną paleisti nežinia kur su nelabai draugiško, tamsaus veido čiabuviu, todėl kolega eina kartu su manimi. Paskutinis nusikaltimas, kuris Markizuose baigėsi aukos valgymu ir sudeginimu įvyko prieš 6 metus, kai europietis buriuotojas su vietiniu medžiotoju nesėkmingai išėjo į kalnuotas salos džiungles medžioti ožkų.
Netrukus jau esame prie vidutinio ūgio palmių gojelio. Čia vedlys turi netikėtą įrankį - ilgą ploną kartį, kurios gale pritvirtinta medžio šaka. Iki šiol girdėjau tik istorijas apie žvitrų Markiziečių kopimą rankomis ir kojomis į svaiginančio aukščio palmių kamienus. Fatu Hiva saloje dar matėme įkirtimus kamienų šonuose, matyt gerokai palengvinančius tokį kopimą. O čia tiesiog ilga kartis – nuo žemės iki palmės viršūnės. Staigiu judesiu truktelėjus keletą kartų riešutas nuplyšta ir skrenda žemyn. Antras, trečias. Tiesiu kamerą tokio proceso fotografijai – „nefotografuok manęs!" – vėl suirzta pašnekovas. „Ne, ne, fotografuoju tik palmės viršų, tai labai įdomu", - sakau keliais prancūziškais žodžiais, ir dar parodau ranka, kad nekiltų abejonių dėl mano ketinimų. Užteks. Renkame riešutus į glėbį.
Šeimininkas santūriai šypteli, kai vienoje rankoje pasukiojęs didelį riešutą, o kitoje sunkią mačetę, paprašau parodyti kaip tinkamai atidaryti kokosą gėrimui. Jis tai daro kasdien. Todėl judesiai tikslūs, kairės rankos pirštai saugiai pasitraukia iš po kertančios geležtės. Pradžioje tarsi pieštuką apdrožia riešuto galą, ne per daug – tik plaušuotą žalią išorę. Tada tiksliai keletą milimetrų per kaulinę riešuto dalį, ir lieka tik plonas išrasojusio balto branduolio sluoksnis, po kuriuo gaiviai teliūskuoja riešuto vanduo. Mačetės smaigalyje užgaląstos abi ašmenų pusės. Tai ne šiaip sau – geležtės smaigaliu įsmeigęs į minkštimą, apsuka ratą ir štai – nedidelė piršto storio skylutė, kaip tik patogi gerti. Skanu. Gaivu. Nauja pamoka kokosų akademijoje, į kurią nejučia pakliuvome, ir tylomis džiaugiamės.
- Ten jūsų laivas? – dabar jau pokalbio iniciatyvą parodo šeimininkas. Gal pabodo mūsų kokosų tema?
- Taip, mūsų, didelis, labai sportiškas laivas, aštuoniese per 2 savaites atplaukėme iš Galapagų.
- O laive turite daug alkoholio? – patylėjęs paklausia. Aplanko pavojaus jausmas. Suprantu, kad alkoholis čia labai brangus, suprantu, kad ne veltui – vietiniai labai greitai papuola į jo spąstus, taip pat suprantu jog laivai, atplaukiantys čia iš rytų, atkeliauja iš pigaus romo kraštų ir vietiniai tą puikiai žino, suprantu, kad galbūt visas mūsų pokalbis vystėsi link šios temos. Sudėtingi tarptautiniai santykiai. Gerai, kad laivas tolokai nuo kranto ir pašnekovas nemato Volfas Engelman logotipų.
- O ne, mūsų laivas sportinis, labai greitas. Turime be perstojo jį vairuoti. Negalime turėti alkoholio, nes tai labai pavojinga.
Gal būsime išvengę rizikingų dalybų? Pašnekovo tyla nieko nesako apie nusivylimą. Gal jo ir nėra.
- Jau eisiu, turiu dar padirbėti, ruošiame maistą, iš jūros, – mosteli ranka į nuostabiosios Hanamoenoa įlankos pakraštį, kur ant uolų kažką dirbo keletas žmonių dar prieš mums išlipant į krantą ir susitinkant.
Būgnai ir šokiai vyrų žemėje
Girdžiu duslų, žemą, ritmingą dundesį. Henua Enana būgnai. Vyrų Žemės, Markizų salyno. Aukšti medžio kamieno būgnai, aptraukti jaučio oda, kuriuos mušti gali tik pasilypėjęs. Kai kurie žemesni – pasieksi atsistojęs, dar kiti – patogiausi atsisėdus. O taukši – skersai paguldyti ploni vamzdeliai - vieni iš medžio, kiti iš bambuko, treti gal tik storų nendrių ryšulys. Virpinami dviem lazdelėmis. Didžiuosius gali mušti rankomis ar net nedidele minkšta kuoka.
Būgnų ritmo fone pasigirsta naujas garsas. Moterų balsai. Išlaisvintas garsas sklinda atrodo iš kažkur labai giliai, iš pačios krūtinės gelmės. Kaip atodūsis. Ramiai, ritmingai sklinda daug moterišku balsų. Moterys šoka. Visos. Šoka žydinčios jaunuolės, šoka styptelėjusios paauglės, šoka brandžios moterys, šoka besilaukiančios mamos. Šoka lieknos, šoka apkūnios. Mažos mergytės dar stovi pasieniais, bet jų rankutės jau suka šokio judesius, o kojytės stebėtinai tiksliai kartoja tai, kas vyksta prieš jas. Ritmingai, atrodo be pastangų, juda visų kūnai, rankos, lanksčiai supasi klubai, apjuosti mazgu šone surištomis skaromis, šiek tiek pritūptos kojos, basos pėdos.
Prisijungia vyrai. Jų judesiai akivaizdžiai byloja kario jėgą ir stiprybę. Šalia moterų – ta jėga šiek tiek prislopinta, kviečianti bendrauti, pasidžiaugti vyrišku šaunumu ir nuopelnais. Bendras šokis ir daina gali tęstis valandomis. Nepavargstant. Kai moterų nebelieka – drąsa ir galia paima viršų. Galia, gebanti gąsdinti, nugalėti, nepalikti abejonių. Raumeningi prakaituoti tamsūs kūnai, ryškiais raštais ornamentuota oda nuo kojų pėdų iki pat veido ar kaktos. Vyrų balsai kitokie. Nuo aiškių žodžių ir šūksnių iki įtraukiamo oro švokštimo ir gilaus gerklinio garso. Iš labai giliai. Ne veltui šita žemė vadinasi Vyrų Žeme. Henua Enana.
Pilvus glostantis vietinių svetingumas
„Savo prosenelės slėnyje prisodinsiu dar daugiau kokosų", – prancūzų, anglų ir markizų kalbu mišiniu sako Alvane, slėnio šeimininkas. Savo didelę šeimą jis apgyvendinęs Taiohaie, Nuku Hiva salos ir visų Markizų sostinėje. Ten yra maždaug 1700 gyventojų. Jo šeimoje jau 3 mergaitės ir berniukas, o žaviai besišypsanti žmona Claudine apsisiautusi laisva balta suknele – nebepaslėpia, jog laukiasi naujo mažylio. Ji gražiai kalba prancūziškai ir gana gerai angliškai, dirba salos savivaldybėje ir reguliuoja svarbiausius šeimos reikalus. Ji rūpestingai duoda nurodymus vaikams ir vyrui, kuris lyg kažkur pasidėjęs nuosavą ekspresiją ima ramiai ruošti vakarienę mums – šio vakaro šeimos svečiams.
Alvane šeimos namelis stovi ant šlaito virš apatinės promenados, vingiuojančios palei Taiohaie įlanką, kuri šimtus metų buvo ir yra pagrindinis prieglobstis į Markizų salas atvykstantiems laivams. Namelis stovi ant kalnuoto žemės sklypo, kuris taip pat Alvane paveldėtas iš protėvių.
Šeima valgo prie virtuvės stalelio – mums padengia terasoje. Už terasos turėklų žemiau šlaitu kudakuoja vištos ir gieda gaidžiai, lesdami kokoso likučius iš perskeltų ir išskobtų riešutų.
Kertame ožkieną su garintais ryžiais, morkų salotomis bei gardinamomis paslaptingu padažu ir duonmedžio, markizietiškai Mei koše.
Gardūs pietus prie krioklio
Vaipo krioklio slėnio, vardu Hakaui, kaimelis - kaip viena šeima. Viskas tvarkinga, visi malonūs. 8 ryto mes jau čia. Pakrantėje – bendruomenės namelis, stoginė. Pirma pakalbinta moteris parodo kelią link krioklio ir paklausia ar mes jau sutikome vyruką ir nusipirkome bilietus.
To nelaukėme. Paėjus pirmąjį 100 metrų per ryškiaspalviais žiedais ir lapais žvilgantį kaimą – sodą priešais sutinkame ir patį besišypsantį jauną vyriškį. Netrukus jau klausome kantriai maloniu balsu mums pasakojamą slėnio, šeimos, darbų kiekio, mokesčio istoriją ir per daug nesipriešindami susimokame po 1000 vietiniu franku, maždaug 8,5 eurų mokestį.
Einame kartu per kaimą, klausome pasakojimo apie paskutinius šio slėnio karalius, apie milžinišką kojos storio ungurį, kurio nereikia bijoti, kai brisime pakeliui per vieną iš aukštutinių upelių. Staiga pasakotojas stabteli. Sustojame ir mes. "Gal sugrįžę iš krioklio norėtumėte papietauti? Vietinė šeima savo namuose mielai jums paruoštų gerus pietus. Vištienos, puason cru, salotų, dar nedidelį desertą. Tikrai labai skanu. Kainuotų? 1000 frankų žmogui". Šitas 1000 frankų mus gerokai labiau pradžiugina nei pirmasis. Taip! Žinoma, mes norime tokių pietų.
Prie durų jau pasitinka vyresnio, ir šelmiškai malonaus amžiaus vyriškis su linksma nevisų dantų šypsena, bei jo rūpestinga žmona. Matosi, kad jam labai patinka bendrauti su atvykėliais, bet viską čia sprendžia ji. Mūsų vedlys pietų šeimininkams pataria kiek maisto ir kelintą valandą reikėtų paruošti. Maloniai atsisveikinę esame palydimi per sodelį į kitą pusę, kur netrukus jau vėl grįžtame į kelią.
Tai jau antrasis krioklys Markizuose, su kuriuo norėtume susidraugauti. Šis krenta beveik nuo 400 metrų aukščio vulkaninio bazalto laipto žemyn tiesiai į ekvatorinių džiunglių glėbį, stengdamasis visą viršutiniame salos plote surinktą gėlą vandenį sąžiningai, kuo greičiau pristatyti jo didenybei Ramiajam vandenynui. Didžiausias Polinezijoje. Link jo veda senasis karalių kelias, grindinys, prieš šimtus metų sudėtas iš juodų, to paties vulkano sukurtų bazaltinių akmenų.
Kelias nevargina. Tankmė saugo nuo beveik zenite virinančios saulės, kelias, o vėliau – takas kyla pamažu, skaudžiai geliančių vietinių musyčių nono ne tiek jau ir daug. 5 upelių perbridimai ir peršokinėjimai atgaivina vėsiu, gėlu vandeniu.
Krioklys toks didelis, kad šalia stovint jo niekaip nepamatysi. Tiksliau sakant žmogus toks mažas, kad niekaip negali lygintis su tokiu kriokliu. Tako šeimininkai išsprendė šį gamtos netobulumą prakirsdami lapiją priešingoje slėnio pusėje, ten, kur takas iš pagarbaus atstumo mažaūgiam gyvūnui – žmogui suteikia platesnę panoramą. Taip jis tikrai didelis!
Grįžus atgal mūsų pietų namelio stalas jau padengtas. Šeimininkė dar kažką kepa keptuvėje. Ji kepa bananus. Nulupa, perpjauna išilgai per pusę, deda keptuvėn į įkaitusį aliejų ir netrukus jau turime pilna lėkštė rusvų, karamelinio saldumo keptų bananų.
Šmaikštuolis seneliukas iš daug pietų ir vakarienių mačiusios orkaitės traukia smagiai apskrudusius vištienos gabalėlius. Ant stalo jau padėta salotų. Gal agurkas?, „Ne, čia žalioji papaja“, – mikliai atsako šeimininkas. Dar ryžiai. O čia tikrai neaišku kas – „naminiai gnocchi su šviežiu kokoso pienu“, taigi čia kaip močiutės kleckeliai mūsų kaime, tik kokoso ten nereikėdavo! Ragaujam, valgom, kertam palinkę, pasūpuodami galvą, mykdami ir inkšdami iš malonumo. Tikrai skanu. Labai skanu. Kai kurių patiekalų jau nebelikę, šeimininkai paslapčia šypsosi ir vis dar pasitikrinimui paklausia ar viskas gerai. Žinoma!
Jau norėtume padėkoti. Tiesiu tūkstantines frankų šeimininkui, o jis taip pat šelmiškai baksteli savo žmonos link. „Ji čia tokius svarbius darbus atlieka, duok jai“. Ir šitoje šeimoje valdo moterys. O vyrai tuo patenkinti. Vyrų žemėje. Henua Enana.
