Iššifruoti Rusiją. Paskutinę tarybinio kino sensaciją matė visi, kas turėjo akis

Nepradėsiu, gink Dieve, kalbėti apie tai, kad šis filmas, kurį mano kartoje matė visi, kas turėjo akis ir kelias monetas bilietui į kiną, buvo „legendinis“ arba „kultinis“. Tai beprasmiai žodžiai, nes juos sako beveik apie visus filmus iš sovietinių laikų (istorinė kinematografo kritika Rusijoje, kaip ir Lietuvoje, dažniausiai apsiriboja begaliniais, dramatiškais kartojimais apie legendas, legendinius aktorius, klasiką, mitus ir vėl ir vėl apie legendas).

Filmas, pasirodęs 1988 metų sausį (gamybos metai nurodomi 1987-ieji), buvo labai įtakingas kūrinys ir turbūt paskutinis tarybinio kino superhitas, po kurio jau liko tik sugriuvusios šalies apgailėtini bandymai kažką kurti ekranuose, paskui – Rusijos greitomis lipdomi filmai apie banditus ir teisėsaugą, o paskui atėjo propagandinio kino laikai. Bet tai jau buvo Rusija, o filmas „Assa“ buvo kuriamas dar Sovietų Sąjungoje, dar labai labai sovietinėje Sovietų Sąjungoje, nors jau pasiruošusioje mirti, gulinčioje mirties patale su lašine prie rankos.