Jaunosios kartos kino režisierius, jau spėjęs sužibti kurdamas dokumentines laidas bei filmą „Misija Sibiras. Chakasija“, turi naują tikslą – 2016-aisiais visam pasauliui pristatyti ilgametražį kūrybinės dokumentikos filmą apie Aleksandrą Ferdinandą Bendoraitį.
Apie jį – kunigą, misionierių, filantropą ir gabų gydytoją Amazonėje - žino nedaug lietuvių, tačiau Pietų Amerikoje žinia apie „baltajį dievą“ buvo pasklidusi taip plačiai, jog apsirgę indėnai į jo ligoninę eidavo kelis šimtus kilometrų. Už nuopelnus Bolivijos prezidentas A. F. Bendoraičiui suteikė pilietybę ir karinį laipsnį, o Lietuvoje jo vardu nepavadinta nė viena gatvė, neiškilęs ir žadėtas paminklas.
Apie tai, kuo šiandien įdomus šis lietuvių kilmės geradarys, apie jo kovą tarp kilnumo ir didybės bei būsimo filmo iššūkius DELFI kalbasi su Amazonijos užkariautojo pėdsakus atradusiu V. Puidoku.
Prologas. Avantiūros, vagystės ir eko-fermos
„Dar mokydamasis Anglijoje labai norėjau nuvykti į Pietų Ameriką. Po kino studijų grįžau į Lietuvą, o tas noras vis dar nedingęs. Vieną rytą pabudau, pradėti darbai jau buvo baigti, bilietai į Pietų Ameriką kainavo 800 litų, tad susidėjau pagrindinius daiktus ir išvykau“, - apie ilgai brandintą, tačiau ekspromtu nutikusią kelionę pasakoja V. Puidokas.
Be konkretaus tikslo į kitą pasaulio galą išvykęs jaunuolis sako apie Pietų Ameriką nežinojęs nieko – nei skaitęs kelionių gidų, nei nagrinėjęs žemėlapių.
„Nusileidau Limoje. Kalbos nemokėjau, draugų ten neturėjau, keliavau vienas. Tikra avantiūra. Nuoširdžiai prisipažįstu, kad išvykau gaudyti vėjo laukuose“, - mena jis.
O ir lengva per daug nebuvo – vaikinui viskas nauja, juda, įdomu ir baisu vienu metu. Jaunasis režisierius sako keliavęs taip skurdžiai, kaip net vietiniai nekeliauja, miegodavo
pas keliautojus priimančius žmones (red. past. couchsurfing), palapinėje, kartais ją pasistatydamas pakelėse, dykumose ar net centrinėse miestelių aikštėse.
Per Pietų Ameriką jam judant be krypties ir konkretaus tikslo, Argentinoje jį apvogė – V. Puidokas liko stovėti su viena knyga ir jau būtų buvęs atgal išsiųstas jei ne sėkmingas lemties posūkis – Didžiosios Britanijos konsulatas Buenos Airėse jam padarė naujus dokumentus, o jų laukdamas vaikinas gyveno vietinių eko-fermoje ir mokėsi ispanų kalbos.
„Mėgstu keliauti didelius atstumus ir neužsisėdėti vienoje vietoje, tad sulaukęs paso nusprendžiau, kad metas keisti kryptį. Pasukau į džiungles, iki kurių teko keliauti laivais – pasigamini hamaką ir tyvuliuoji Amazonėje“, - nekasdienišką kelionę, jį atnešusią į Bolivijos-Brazilijos pasienį, prisimena V. Puidokas.
Lemtinga vandens stiklinė
Viename džiunglių kaimely V. Puidokas atsidūrė perpiet, kai kepina svilinantis karštis. Tada ir nutiko lemtingasis jo kelionės posūkis.
„Džiunglės, karšta, galva sukasi, o gatvės gale senukas pardavinėja vandenį. Priėjau, o jis natūraliai paklausė portugalų kalba, iš kur aš esu. Sakau, iš Lietuvos, o jis man ir sako – žinau Lietuvą, turėjome dar vieną įžymų žmogų iš šios šalies – Bendoraitį“, - pats stebėdamasis savo sėkme pasakoja V. Puidokas. Jo teigimu, tada galvoje jam viskas susijaukė – šį vardą jis yra girdėjęs. Apie A. F. Bendoraitį jis skaitęs pas mamą netyčia rastoje Antano Saulaičio ir Aleksandro Guobio knygoje „Lietuvių misijos Amazonėje“.
„Galvoju – wow. Esu džiunglių vidury, visiškai mažame kaimely ir atsiduriu vietoje, kurioje kažką veikė A. Bendoraitis“, - prisimena keliautojas.
Pradėjęs daugiau tame kaime apie jį klausinėti jis supratęs, kad visi kiek vyresni žmonės A. F. Bendoraitį žino ir gali kažką papasakoti.
„Abiejose upės pusėse pradėjau susitikinėti su žmonėmis, kurie galėjo kažką daugiau apie jį papasakoti. Jau po pirmojo pokalbio supratau, koks įdomus žmogus buvo Bendoraitis - toks, apie kurį galėtum skaityti nuotykiniuose romanuose ar žiūrėti holivudiniuose filmuose“, - sako vaikinas ir tai iliustruoja faktais.
Amazonijoje A. F. Bendoraitis įkūrė dvi aukščiausio lygio ligonines, laivais-poliklinikomis nuo išnykimo gelbėjo atokias čiabuvių gentis, o epidemijų malšinti skrido nuosavu lėktuvu. Džiunglės jam pakluso – indėnų bendruomenės jį laikė didžiuoju baltuoju tėvu, o pasaulis lygino su Motina Terese, Mahandu Gandžiu ar Martinu Liuteriu Kingu.
Klausydamasis šių istorijų vaikinas ėmė suvokti šio atradimo mastą – tai gali būti įdomu ne tik jam, bet ir plačiajai auditorijai. Be to, istorija turėjusi ir režisūrai būtiną elementą – dramą.
„Domino ir tai, kad kalbantis su žmonėmis išlįsdavo ir kita pusė – kad buvę ir neigiamų istorijų, kontraversiškų jo poelgių, dėl ko ne visi jį mėgo. Visi jo darbai ir didingi žydarbiai reikalavo tiek pat aukų ir iššūkių, vyko nuolatinis balansavimas tarp kilnumo ir didybės“, pasakoja V. Puidokas.
Režisierius sako sužinojęs, kad, pavyzdžiui, A. F. Bendoraičio namų durys, lova buvo išraižyti jo herbais, „didysis baltasis tėvas“ turėjęs baseiną, šunis, akvariumą, norėjo gyventi aukštos kokybės, pasiturintį gyvenimą.
Epilogas. Tamsioji didybės pusė
A. F. Bendoraitį ir V. Puidoką skyrė 15 metų – garsusis misionierius 1998 11 22 miršta dėl sveikatos problemų. Be kelių eilučių knygose, ar nedidelės jam skirtos ekspozicijos Raseinių muziejuje, A. F. Bendoraitis likęs tik jį sutikusių žmonių atminty.
„Praėjusių metų spalį grįžęs į Lietuvą, supratau, kad apie Bendoraitį žino nedaugelis. Buvo žadėta jam statyti paminklą, sukurti sąlygas grįžti ir mirti Lietuvoje, bet niekas neįvyko ir jo žvaigždė Lietuvoje taip ir užgeso“, - sako V. Puidokas.
Jo teigimu, žmonės yra įpratę apie istorines asmenybes susikurti labai vienpusį vaizdą – žmogus arba labai nusipelnęs, arba tikras blogiukas.
„Galbūt dėl to Bendoraitis ir netapo labai garsi asmenybė, neatsidūrė vadovėliuose – taip, jis labai įdomus, bet ant vienos lentynos – geriečio ar blogiečio – jis netelpa. Tačiau tai nereiškia, kad jis nėra herojus“, - svarstė režisierius, vėliau sužinojęs, kad be visų lemtingų vingių, jis su A. F. Bendoraičiu kilę iš to paties miesto – Raseinių.
Jau metus laiko vaikinas dirba prie naujojo filmo idėjos – renka medžiagą, susitikinėja su A. F. Bendoraitį menančiais žmonėmis, rašo scenarijų.
„Pradėjau nuo nulio, vienas, o dabar dirbu su prodiuserine lietuvių kompanija „Iron Cat“ ir brazilų ko-prodiuseriais „Lente Viva Filmes“, projekto vystymą parėmė Lietuvos kino centras. Nacionalinės prancūzų kino mokyklos „La Femis“ mokymuose tobuliname filmo scenarijų, dalyvaujame tarptautiniuose seminaruose, filmų mugėse. Jau filmavome Lietuvoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje, o dabar ruošiamės vykti į Boliviją ir Braziliją. Svajonė yra didelė - papasakoti Bendoraičio istoriją ne tik lietuviams, bet ir visam pasauliui. Ir ji pildosi“, - optimistiškai nusiteikęs jaunasis režisierius. Natūralu, kad filmas išties bus įdomus ne tik lietuviams – juk A. F. Bendoraitis trumpabangės radijo stotelės pagalba sukūrė milžinišką rėmėjų tinklą visame pasaulyje, ypač Vokietijoje ir Prancūzijoje, surinko milijonus labdaros.
Paklaustas, kokiu tikslu jis kuriantis šį filmą vaikinas sako nenorintis išaukštinti A. F. Bendoraičio, nes už jį ir taip kalba jo darbai.
„Įsivaizduokite, jis šeštojo dešimtmečio pradžioje išrado laivų-poliklinikų sistemą ir
Amazonės baseine plaukiojo tūkstančius kilometrų gydydamas atokias indėnų gentis. Būtent jis įkūrė pirmąjį Amazonės radiją, vaikų darželį, plytinę, taip pat indėnų koloniją, svajojo apie raupsuotųjų salą. Ne kas kitas, o A. F. Bendoraitis pastatė dvi moderniausias regione ligonines „Bom Pastor“ Brazilijoje ir „Centro Materno Infantil“ Bolivijoje“, - lietuvių herojaus nuopelnus vardijo V. Puidokas.
Garsusis lietuvių misionierius medicinos mokėsi prestižiniame Sorbonos universitete, baigė Paryžiaus katalikų institutą. Jo mokytojas ir įkvepėjas - Nobelio premijos laureatas Albertas Šveiceris.
„Jaučiausi, kad taip be tikslo man ten išvykus Bendoraičios istorija pati mane susirado. Dabar aš ja gyvenu, apie ją nuolat galvoju“, - atviravo pašnekovas, šį nuotykį vadindamas stebuklu, o ne lemtimi.
Prisidėti gali kiekvienas
Paskutinis filmo paruošiamųjų darbų etapas - kelionė į Amazonės džiungles, kurios metu bus toliau renkama archyvinė medžiaga, susitinkama su filmo personažais ir atliekami pirmieji filmavimai.
Tačiau filmui apie vieną iškiliausių ir įdomiausių lietuvių sukurti nepakanka vien V. Puidoko užsidegimo – reikalinga ir finansinė parama. Kaip remti šį filmą – žmogiškaisiais, faktiniais ar finansiniais resursais – galima sužinoti specialiai šiam filmui sukurtoje svetainėje caritasetamor.com.
Prisidėkite ir tapkite dalimi įdomaus ir kokybiško lietuviško filmo dalimi, taip neleisdami į užmarštį nuskęsti nepaprastai asmenybei.
Žinote žmogų, vertą herojaus vardo?
Kviečiame dalyvauti DELFI konkurse „Herojai tarp mūsų“, siūlyti savo herojus ir laimėti vertingų prizų. Herojais gali būti ir neatlygintinai dirbantys specialistai, savo talentu bendruomenę akinantys menininkai ar tiesiog tie, į kuriuos nori lygiuotis aplinkiniai. Daugiau informacijos apie konkurso sąlygas rasite čia. Jūsų istorijų jau laukiame el. paštu: pilieciai@delfi.lt (laiško pavadinime būtina nurodyti „Konkursui Herojai tarp mūsų“) arba tiesiog užpildykite šią formą:
