Tikrojo vardo atskleisti nepanorusios moters teigimu, emigracijoje buvo ir geresnių, ir blogesnių akimirkų, tačiau į klausimą, ar to tikėjosi prieš sėsdama į lėktuvą ir vykdama į Airiją užsidirbti, ji buvo atvira: „Aš negalvojau. Važiavau trims mėnesiams užsidirbti, neturėjau, kur trauktis. Lietuvoje jau beveik penkerius metus buvau be darbo. Vaikai buvo maži. Taip išėjo, kad darbų tuo metu visai nebuvo. Dėl to ir pagalvojau, kad blogiau nebus“.
O jei laiką būtų galima atsukti atgal, ar ir vėl ryžtųsi pradėti naują gyvenimą Airijoje? „Žinoma. Be kalbų, – neabejojo moteris. – Jei būtume likę, neaišku, ar vaikai būtų pabaigę universitetus. Čia užsidirbę nusipirkome namą, ar būtume jį nusipirkę Lietuvoje?“
Lietuvišką rojų Airijoje susikūrusi moteris tvirtina, kad galėtų sau leisti jau grįžti į Lietuvą ir laukti, kol airiai pradės mokėti airišką pensiją: „Iš Lietuvos neprašytume pensijos, mums nereikia“.
Pradžia buvo sunki, pinigai kišenėje kaupėsi lėtai
Į Airiją pirmiausia išvyko jos vyras, tik po metų prisijungė ir ji. 2002 metais, beveik prieš septyniolika metų, Lietuvą į Airiją išmainiusi moteris nė negalvojo, kad svetur užtruks tiek laiko. Planavo buvo padirbti kelis mėnesius, užsidirbti ir grįžti pas vaikus, kuriuos paliko gimtinėje.
„Važiavome ne iš gero gyvenimo, – tikino emigrantė. – Rizikavome. Pasiskolinome pinigų, už juos išvažiavo vyras. Tik vėliau kažkiek užsidirbome.“
Moters teigimu, jų šeimos gyvenimo Airijoje pradžia buvo sunki, tačiau ji pati tikino žinanti ir daug sunkesnių atvejų. Moteris įvardijo šeimą, kurie atvykę nė neturėjo stogo virš galvos, todėl savaitę teko miegoti tiesio po atviru dangumi. „Jie 2001 metais išvažiavo į niekur. Neturėjo nei kur gyventi, nei darbo, nei pinigų. Tik po savaitės rado darbus. Aišku, nelegalius“, – pasakojo moteris.
Nelegaliai vos atvažiavusi į Airiją dirbo ir pati moteris, ir jos vyras. Darbai buvo nereguliarūs, tad jei ir pavykdavo užsidirbti, pinigai greitai išgaruodavo, nes kito darbo tekdavo ieškoti net kelis mėnesius. „Griebdavome bet kokį darbą: ir naktinį, ir daržuose, – pasakojo moteris ir neslėpė, kad pradžioje buvo galima pragyventi, tačiau sukaupti santaupų buvo sunku. – Būdavo, kad padirbi, tada tris mėnesius nedirbi.“
Užsibrėžė tikslą išmokti angliškai ir atsivežė vaikus
Tuo metu, kai moteris nusprendė vasarai išvykti pas vyrą ir užsidirbti pinigų, vienam jų vaikui buvo ketveri, kitam – penkeri. Ji net nemokėjo anglų kalbos. „Mokėjau pasakyti „Labas“. Vokiečių kalbą mokiausi mokykloje. Bet aš esu imli kalboms. Važiuodama pasiėmiau nedaug drabužių, bet pasiėmiau žodyną ir mokiausi“, – nusijuokė moteris.
Padėjo ne tik noras mokytis, bet ir aplinka. Pirmasis moters darbas, kurį ji gavo nė nemokėdama kalbos – padavėjos. „Mane įdarbino kavinėje padavėja nė nemokant anglų kalbos. Kavinė buvo nedidelė, o valgiaraštyje viskas surašyta numeriais. Man klientai parodydavo numeriuką ir aš užrašydavau užsakymą. Tuo pačiu ir mokiausi, kas tai yra. Man nereikėdavo nei skaičiuoti, nei per daug kalbėti, nes ir nemokėjau, – kalbėjo moteris. – Dirbau su rumunais, bet nuolat bendravau su airiais.“
Netrukus šeima iš nedidelio miestelio persikraustė arčiau Dublino ir iki šiol gyvena jo pašonėje. Persikraustę į Airiją atsivežė ir abu savo vaikus. Beje, pirmiausia į Airiją šeima atsivežė jaunesnį sūnų, tik po metų atvyko ir dukra, kuri Lietuvoje spėjo pabaigti dvi pirmas klases.
Kai visa šeima apsigyveno kartu, ryšys su Lietuva pradėjo vis silpnėti. Dabar Lietuvoje likę tik vyresnieji šeimos giminaičiai, kuriuos šeima stengiasi aplankyti, tačiau vizitai į tėvynę nėra dažni. „Įsisukome į kitą karuselę, į tą emigrantų karuselę, – pasakojo pašnekovė. – Nors grįžtame atostogauti, vieną kartą per metus visada grįžtame.“
Moteris teigia, kad jos šeimos finansinė padėtis nuo tada, kai jie tik apsigyveno Airijoje, pasikeitė it diena ir naktis. Jos teigimu, daugelis lietuvių Airijoje yra įsitvirtinę ir uždirba padorius atlyginimus, tačiau neneigia – yra ir tokių, kurie verčiasi tik gaudami pašalpas.
Džiaugiasi gyvenimo kokybe
Blanchardstown rajone savo gyvenimą kurianti šeima neplanuoja grįžti. Priešingai – džiaugiasi gyvenimu šiame rajone, kur yra įsikūręs vienas didžiausių prekybos miestelių Airijoje. Beje, būtent jame dirba daugybė čia gyvenančių lietuvių.
Sporto klubai, kino teatrai, daugybė parduotuvių, restoranų, gausybė renginių nuo koncertų iki protmūšių – moteris vardija, kad jų gyvenvietėje yra visko, ko reikia pilnaverčiam gyvenimui. Emigrantė vardija, kad jos rajone dauguma lietuvių stengiasi kurti savo verslus – čia yra ir lietuviška kirpykla, ir lietuviškų prekių parduotuvė, automobilių servisas. Kai kurios moterys teikia grožio paslaugas.
Beje, ir pati emigrantė buvo svarsčiusi apie savo verslą, tačiau suskaičiavo, kad norint net ir nuošalioje vietoje atverti nedidelės kavinės duris tektų investuoti mažiausiai 100 tūkst. eurų. „Reiktų investuoti visus pinigus ir neaišku, ar juos atgautume. O savo versle reiktų dirbti nuo ryto iki vakaro, – kalbėjo emigrantė ir pridūrė, kad dirbti samdomą darbą tiesiog ramiau. – Ateini, atidirbi, o išėjęs uždarai duris ir galva rami. O jei savo – reiktų dirbti nuo ryto iki vakaro, o vakare vėl suvesti visus galus ir galvoti, kaip suktis.“
Ji atskleidė, kad net ir vystant verslą kartais koją kiša tai, kad verslininkas – emigrantas. „Jei dalyvautum kokiam konkurse, visada pirmenybė būtų airiams, – teigė moteris. – Nesirinks užsieniečio, rinksis airius. Nebent kažką labai pigiai padarytum, bet tada neaišku, ar uždirbtum kažką.“
Vienas pirmųjų jos darbų Airijoje – darbas „McDonald's“ restorane. „Tuo metu buvo labai mažai lietuvių, nemažai jų dirbo valytojomis. Dar ir dabar kai kurios tą patį dirba, – kalbėjo moteris. – Žinau ir tokią moterį, kuri atvažiavo padirbti, dirbo penkiolika metų ir jau išėjo į pensiją. Bet visi, kurie pas mus atvažiuoja, dirba. Neįmanoma negauti darbo. Reikia tik angliškai mokėti.“
Moters teigimu, jei atvykę lietuviai nori dirbti, darbo tikrai ras, o tie, kurie dirba, visada ir užsidirba. Beje, ji įvardijo, kad dabar sunkiau viena – užsidirbti norimam būstui, nes nuomos kainos gerokai pakilę. „Dviejų kambarių apartamentų nuoma prasideda nuo 1600 eurų per mėnesį, – įvardijo moteris. – O vienas kambarys atvažiavusiems kainuoja nuo 400 Eur per savaitę. Nedidelis kambarys.“
Emigrantė įvardijo, kad jei viename kambaryje norėtų gyventi du asmenys – tektų mokėti daugiau – 5-6 šimtus eurų.
Išlaidų net neskaičiuoja
O koks minimalus atlyginimas Airijoje? 9,80 Eur už valandą, tačiau moteris teigia, kad tokio termino „minimalus atlyginimas“ emigrantai nevartoja. „Tokio dalyko nėra. Atlyginimas priklauso nuo to, kiek valandų dirbama. Aš dabar pakeičiau darbą, tai uždirbu mažai, tačiau jei dirbi įprastas valandas už minimalų atlyginimą, per savaitę išeina beveik 400 eurų už 40 valandų. Atskaičiavus mokesčius lieka apie 380 Eur“, – skaičiavo moteris.
Ar tiek užtenka būtiniausiems poreikiams ir papildomoms išlaidoms? „Mes taip neskaičiuojame. Lietuviai kažkaip kitaip skaičiuoja, – kalbėjo moteris. – Priklauso nuo to, kaip gyveni. Jei turi nuosavą būstą, liks daugiau, nes mes bankui mokame mažiau nei reiktų mokėti už nuomą.“
Kartu su vyru ir dviem suaugusiais vaikais gyvenanti moteris skaičiuoja, kad maistui per savaitę išleidžia apie šimtą eurų.
Beje, emigrantė įvardijo ir dar vieną Airijos ir Lietuvos skirtumą. „Už praktiką čia mokama. Ir tai labai gera sistema, nes tada darbdavys yra suinteresuotas, kad studentas uždirbtų jam pinigus, o ne taip, kad ateina ir kavą nešioja“, – teigia moteris.
Emigrantės teigimu, jie šeimoje išlaidų nebeskaičiuoja. „Mes seniai nebeskaičiuojame. Skaičiuojame gal pirmais metais. O dabar ramiai dirbu ir žinau, kad atlyginimas vis ateis. Bet tikrai yra žmonių, kurie išleidžia paskutinius centus. Yra ir tokių, kurie gyvena iš pašalpos. Bet gyvenančių iš pašalpų yra mažai. Kiek aš klausiau tų, kurie gauna pašalpas, galiu pasakyti, kad iš to neina išgyventi. Pašalpa – 200 eurų per savaitę. Tai mažai, nes reikia ir už nuomą susimokėti, reikia ir maisto, norisi ir į kelionę nuvažiuoti. Mes galime ir į kelionę nuvažiuoti, grįžtame ir į Lietuvą, ir vaikams reikia padėti, jie studentai“, – pasakojo moteris.
Jau septyniolika metų Airijoje gyvenanti moteris teigia, kad gali laisvai susišnekėti su vietiniais. „Išmokau. Užsispyriau ir išmokau, – tikino moteris. – Vis užsispirdavau paskaityti knygų, pažiūrėti televiziją.“
Didelių kultūrinių skirtumų nėra, bet airiai nesiveržia draugauti su atvykėliais
Beveik du dešimtmečius Airijoje gyvenanti emigrantė pasakoja, kad kultūrinių skirtumų beveik nėra – didžiausia naujovė lietuviams buvo tik Šv. Patriko šventė. „O visa kita: ir Kalėdos, ir Velykos – kartu, – tvirtino moteris. – Mūsų tradicijos panašios. Gal dėl to ir lengviau lietuviams.“
Ne tik Dubline, bet ir kituose Airijos miestuose, galima apsilankyti lietuviškose mišiose, tačiau moteris teigia, kad lankosi vietinėse bažnyčiose lankosi ir tuomet, kai mišias laiko vietinis airis.
Beje, nors lietuvė teigia, kad emigrantai lengvai įsilieja į airišką gyvenimą, patys airiai atvykėliams nėra tokie svetingi ir draugauti neskuba. „Bendrauja, bet nepriima labai. O mes ir nesibrauname, – kalbėjo moteris ir pridūrė, kad draugauti su airiais trukdo ir kalbos barjeras. – Mano vyras nelabai gerai kalba angliškai, todėl tai tampa barjeru.“
Tiesa, kur kas artimiau emigrantai bendrauja su kitais atvykėliais. „Turime kaimynę lietuvę, mes bendraujame. Bendraujame su ukrainiečiais, baltarusiais. Bendraujame ir su rusais. Jei jau sutinkame, tai mums kaip savas, – pasakojo emigrantė. – O su lenkais dažnai reikia bendrauti lenkiškai. Mano vyras su lenkais bendrauja lenkiškai, aš su jais – angliškai, nes lenkiškai nemoku.“
Grįžti į Lietuvą neplanuoja
„Neplanuojame grįžti“, – nė nesvarsčiusi atsako emigrantė, išgirdusi klausimą, ar yra tokių planų. Ji teigia, kad į tėvynę nevilioja ir valdžios pažadai, kuriamos programos ar lengvatos. „Dėl valdžios nesaugu, nes neaišku, ką jie nuspręs. Vieną dieną taip, kitą – taip“, – teigė moteris.
Grįžti nevilioja ir darbų trūkumas, ir lietuviški bruožai. „Ir dėl darbų. Ir dėl to gyvenimo. Lietuviai neturi geranoriškumo. Čia žmonės geresni, – tvirtino emigrantė. – Čia žmonės gali ir padaro. Kaip sako: „Nice to be nice“ (liet. „Gera būti geram“). O Lietuvoje, jei žmogus gali padaryti kitam blogai, tai ir padarys. Man nepriimtina tokie dalykai.“
Grįžti neplanuoja ir Airijoje užaugę šeimos vaikai. Į užsienį vos kelerių metų atvažiavę lietuviai jau baigė mokyklą, netrukus įgys ir aukštojo mokslo diplomus. „Vaikai mus čia ir laiko. Mes galvojome, kad vaikams baigus vidurinę važiuosim atgal, kad aukštąjį baigtų Lietuvoje. Bet o kam? – svarstė moteris. – Mano sūnus mokosi kompiuterių programavimą, baigs gerais pažymiais, viena darbovietė jo jau laukia pasirašiusi kontraktą. Jis dar nebaigęs mokslų, o jo darbovietė jau lauks pusantrų metų, nors jis pats nežino, ar ten norės grįžti.“
Moteris tvirtino, kad ir dukra gimtinėje nemato perspektyvų. „Ką ji ten darys? Kokia alga? Lietuviai žada per mėnesį tiek, kiek čia galima per savaitę uždirbti, – teigė moteris. – Lietuviai sako, kad IT specialistai gali uždirbti 1,5 tūkst. eurų, o „į rankas“ – 900 Eur per mėnesį. O mano sūnus atlikdamas praktiką gaudavo 500 per savaitę. Kaip specialistas jis turėtų gauti apie 100 eurų per savaitę.“