Pirma kelionė be mamos
Nors pirmąkart Dainų šventėje V. Genytė pasirodė kiek daugiau nei prieš 30 metų, reikšmingą kelionę į Vilnių ji prisimena iki pat šiol. Iš Anykščių kilusi, tačiau vaikystę Molėtuose praleidusi V. Genytė skaičiuoja tada buvusi bemaž trečiokė, šventėje ji pasirodė kartu su bendramoksliais iš muzikos mokyklos.
„Pirmąkart Dainų šventėje pasirodžiau būdama 10-ies metų, tada dainavau kartu su Molėtų muzikos mokyklos choru. Buvo labai smagu. Pati buvau labai prie tėvų prisirišęs vaikas, ir kelionė į šventę buvo iš esmės pirmas kartas, kai kažkur vykau viena, be mamos. Tačiau jokių bėdų, jokių nesklandumų nekilo. Ši milžiniška šventė nuo seno taip gerai organizuojama, kad nė vienas vaikas nepajuto jokio diskomforto. Vien geros emocijos! Jokio nuovargio, tik šviesūs įspūdžiai, tik linksmybės“, – su šypsena veide prisimena dainininkė.
Nepamainomas jausmas
Antrąkart į šventės sceną V. Genytė lipo būdama studentė – tada dainavo kartu su merginų choru, ir šventėje pasitiko visai nauji įspūdžiai. „Tada jau buvau tikra jaunuolė, todėl į šventę pažvelgiau plačiau. Užsimezgė draugystės su kitų chorų nariais, eidavome pasivaikščioti po Vilnių, džiugindavo ilgi, linksmi vakarai... Irgi vien džiaugsmas ir galvoje, ir širdyje“, – sako atlikėja.
Pasak V. Genytės, tas jausmas, kuris užplūsta stovint Dainų šventės scenoje, nepamainomas: „Kai dainuoji Dainų šventėje, užplūsta labai didelis vienybės jausmas, kyla noras atiduoti visą save. Atrodytų, dainuoja šitiek žmonių, lyg ir galima būtų mažiau stengtis. Bet vis tiek norisi pilnu balsu traukti, kad tik visi tave girdėtų, garsiai garsiai dainuoti, kad visa Lietuva tavo balsą išgirstų.“
Lemtingas sutapimas
Šiandien V. Genytė skaičiuoja Dainų šventės scenoje iš viso stovėjusi tris kartus, vienas jų – labai kitoniškas: tada, 2009-aisiais, atlikėja šventėje nedainavo, bet tapo didžiulio renginio vedėja. Dainininkė sako iki pat šiol tokią patirtį prisimenanti su nostalgija.
„Būti Dainų šventės vedėja – didelė atsakomybė... Tokias svarbias pareigas gavau šiokio tokio atsitiktinumo dėka. Tai buvo pirmi metai, kai televizijos eteryje pasirodė žaidimas „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“, kurį vedėme drauge su Žygimantu Stakėnu. Projektas buvo labai sėkmingas, net iki šiol gyvuoja. O pirmaisiais metais jis sulaukė labai gerų įvertinimų, sutraukė labai daug žiūrovų. Tada mane pasigavo Gytis Padegimas, kuris vadovavo šventės organizavimui. Jis pareiškė neabejojantis, kad mudu su Žygiu nuostabiai tiktume ir Dainų šventei. Taip ir nutiko – idėja buvo realizuota“, – džiaugiasi atlikėja.
Į šventę skubės su sūnumi
Dalindamasi mintimis apie artėjančią Lietuvos šimtmečio dainų šventę „Vardan tos...“, kuri šalyje skambės kitų metų birželio 30 - liepos 6 dienomis, V. Genytė sako jos laukianti itin nekantriai. Ne išimtis – ir V. Genytės sūnus Ainis, kuris, kaip ir kadaise mama, taip pat augo lydimas Dainų šventės.
„Mano sūnus irgi pats joje yra dalyvavęs. Nors sūnus paauglys ir jo prioritetai pakitę, pats vis tiek seka šią tradiciją, nepraleidžia švenčių. Asmeniškai labiausiai laukiu ansamblių vakaro, sūnus ten taip pat apsilanko“, – sako V. Genytė.
Pasak dainininkės, Dainų šventė – bemaž reikšmingiausia Lietuvos tradicija, kuriai tęstis linki dar begalę metų: „Tai – labai didelė, ilgametė tradicija: pirmoji Dainų šventė nuskambėjo net 1924-aisiais... Ši šventė – didelė vertybė. Tokia pati, kaip liaudies daina, kaip Lietuvos himnas. Dainų šventė vienija lietuvius, jos metu mes švenčiame vienybę. Atrodytų, kritikuoti šventę – tarsi pūsti prieš vėją. Kas būtų, jei šventės neliktų? Netektume kai ko ypatingo. Tarsi savo šaknis išrautume.“
Pasidalinkite savo pasakojimu ar prisiminimais iš Dainų šventės feisbuko grupėje „Dainų šventės ALUMNAI” arba atsiųkite savo pasakojimą užpildę anketą internete. Įdomiausios istorijos bus publikuotos DELFI.lt arba www.alumnai.lt