Įsivaizduokite, kad valstybės biudžetas yra sodo krepšelis, kurį sudaro daug įvairių rudeninių daržovių ir kitų gėrybių. Kiekvienas krepšelio produktas – tai pinigų suma, kuri yra skiriamiama valstybės tarnautojų bei valstybinių įstaigų išlaikymui, pensijoms, socialinėms išmokoms, jais taip pat išlaikomos sveikatos ir švietimo sistemos, padengiamos gynybos išlaidos, tvarkomi keliai, rūpinamasi kultūros paveldu ir kitais projektais.
Daržo gėrybėmis krepšelis papildomas derliaus nuėmimo metu, o valstybės biudžetas papildomas surenkant įvairius mokesčius. Jeigu tų mokesčių surenkama nepakankamai dėl nenumatytų išlaidų, pinigų nepakanka išdalinti anksčiau minėtam viešajam sektoriui. Taigi, ateina tas metas, kai tenka pirkti-skolintis iš valstybės vidaus ir užsienio skolintojų (kreditorių). Ekonomika, kaip ir orai, yra neprognozuojama, dėl to ją nuspėti yra ne visuomet įmanoma, tačiau kodėl vienos valstybės sugeba pasiruošti netikėtiems šalčiams ir liūtims ir pinigų susitaupo, o kitos ne?
17 mlrd. eurų – daug ar mažai?
Šiuo metu Lietuvos valstybės skola siekia 17 mlrd. eurų. Palyginti su kitomis šalimis, tokia suma nėra vertinama kaip labai didelė ir, kaip teigia „Luminor“ banko vyriausioji analitikė Indrė Genytė-Pikčienė, skola šiuo metu Lietuvoje nekelia didelės grėsmės.
Pavyzdžiui, Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) leidžia sau turėti 20 trln. JAV dolerių skolą, o Japonija 9 trln. dolerių. Milijardus siekiančias skolas turi ir Italija, Portugalija, krizės vis dar purtoma Graikija, Butanas, Kipras ir kt.
Teigiama, kad metų pabaigoje Lietuvoje valstybės skola sudarys apie 40 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Pasak ekonomistų, tai pakankamai stabilus rodiklis. Jis apskaičiuojamas lyginant skolos ir BVP dydį – jeigu Lietuvos skola metų pabaigoje sieks 17 mlrd. Eurų, o BVP sieks apie 41 mlrd. eurų, tai reiškia, jog biudžetas yra perteklinis ir Lietuvos žmonės šiais metais sugebėjo sukurti didesnę prekių ir paslaugų vertę, nei anksčiau.
„Biudžeto deficito balansas yra sudaromas kiekvienais metais ir pamatuoja, kiek per metus valdžia surenka pajamų ir ar jų pakanka toms išlaidoms padengti. Tai reiškia, kad valdžia suplanuoja tiek pajamas, tiek išlaidas ir žiūri, ar teigiamas balansas, ar neigiamas. Ir jeigu tas balansas teigiamas – valdžia gyvena pagal išgales ir sugeba savo pajamomis padengti suplanuotas išlaidas, o jeigu balansas neigiamas, tai atitinkamai reiškia, kad reikia skolintis ir dengti biudžeto skyles kažkokiais papildomais resursais, nes pajamų, surenkamų iš mokesčių, valdžiai nebepakanka“, - aiškina I. Genytė-Pikčienė.
Perteklinis biudžetas – geras rodiklis, tačiau ekonomistai pataria, kad turime išlikti budrūs, nes visuomet galime geriau ir turėtume lygiuotis į puikiai skolas tvarkančią kaimyninę Estiją, kuri prieš 2008 metų krizę galėjo nesiskolinti tiek, kiek skolinosi latviai iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ir nesiveržti diržų taip skaudžiai, kaip veržėmės mes.
Kaimynė, į kurią galėtume lygiuotis
Pasak „Luminor“ banko vyriausiosios analitikės, Estija, visai netolima mūsų kaimynė, yra mažiausią skolą Europoje turinti valstybė, iš kurios mes turime, ko pasimokyti: „Nors ir esame prie tokių šalių, kurių valdžios sektoriaus skola yra viena mažiausių (ES vidurkis siekia 83 proc. nuo BVP), tačiau Estija yra pati pirmoji pagal skolos mažumą, nes ji tesiekia 10 proc. nuo BVP.
Estija per krizę sugebėjo išlaviruoti su pakankamai maža skola. Prieš įstodami į ES sukaupė rezervą, kadangi prieš tai daug metų jie turėjo teigiamą biudžeto balansą“, – apie estų sumanumą pasakoja ekonomistė.
Krizės metu surenkama labai mažai mokesčių, gyventojai susiduria su nedarbu, verslas bankrutuoja, o pelno ir gyventojų pajamų mokesčių surenkama daug mažiau. Tada valdžios pajamos krenta ir stipriai susitraukia. Pasak I. Genytės-Pikčienės, valstybės, norėdamos padengti didelį biudžeto deficitą, arba skolinasi, arba kitaip stengiasi padengti didelį atotrūkį. Tuo tarpu Estija ištikusią problemą sugebėjo apeiti ir numatyti, nes ruoštis sunkiems laikams pradėjo ne per krizę, o prieš ją.
Lietuviai ir latviai pasimovė ant skirtingo grėblio
Kaip teigia ekonomistai, Lietuva, nuo pat įstojimo į ES iki dabar, neturėjo nė vienų metų biudžeto pertekliaus. Ilgą laiką buvo fiksuojamas biudžeto deficitas – 2008 metais jis padidėjo iki 3 proc. nuo BVP, o 2009 metais, tuomet, kai pasaulį jau buvo užpuolusi finansinė krizė, deficitas pasiekė net 9 proc. BVP.
Pasak ekonomistės, tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje situacija buvo panaši – abi šalys apkarpė pensijas, išmokas ir kitas išlaidas, tačiau skirtumas tas, kad Lietuva tai darė savarankiškai, o latviai be TVF išsiversti nesugebėjo.
„Latviai pasirinko TVF botagą tam, kad turėtų politinį pasiteisinimą prieš rinkėjus, lyg jie to išlaidų karpymo iš tikrųjų nebūtų norėję, lyg juos taip elgtis privertė fondas, – kaip teigia, I. Genytė-Pikčienė, Latvijos valdžia galėjo prisidengti TVF užnugariu, o tuo tarpu Lietuva, neturėdama kam suversti kaltės, vis tiek darė reikšmingas ir privalomas reformas tam, kad atgautų konkurencingumą, – gyvenome ne pagal išgales iki 2009-tųjų metų krizės ir mums tikrai reikėjo šalto dušo. Visos tos skaudžios reformos buvo būtinos tam, kad Lietuva nebankrutuotų ir jai nenutiktų Graikijos scenarijus.“
Pašnekovė prisimena, kad Lietuva iki krizės elgėsi ne taip atsakingai kaip estai, kurie padėjo šaliai nežūti ir per tą iki krizės besitęsiantį laikotarpį sugebėjo iš perteklinių pajamų sukaupti rezervą ir pasiruošti blogiausiam.
„Buvo per daug patikėta, kad po įstojimo į ES viskas yra tikrai saugu. Buvo manoma, kad ekonomikos augimas tęsis, mes pasieksime ES vidurkį ir nebus jokių išorinių sukrėtimų. Greičiausiai, tas per daug optimistinis vertinimas ir lėmė tai, kad buvo elgiamasi ne pagal išgales – per daug sau leido ne tik viešasis, bet ir privatus sektorius. Tuo metu išaugo ir nekilnojamojo turto burbulas. Visi stipriai skolinosi, ėmė paskolas, tačiau tai nebuvo tvaru“, – pasakoja I. Genytė-Pikčienė svarstydama, kad veikiausiai patirties stoka ir valstybės jaunystė lėmė tai, kad krizė nebuvo numatyta ir iš anksto suvaldyta.
Lietuvos skola – investuoti ar taupyti?
Kalbėdami apie Lietuvos skolą politikai dažnai linkę manipuliuoti ir žaisti dviem tezėmis. Kartais girdime, kad biudžetas yra perteklinis, o kartais teigiama, kad šis staiga tapo deficitinis. Kad nepasimestume, reikia prisiminti, kad valstybės skolos apibrėžimas apima tris sektorius: vyriausybės, savivaldybių ir socialinių draudimų įsiskolinimą vidaus ar užsienio kreditoriams.
Ekonomistė I. Genytė-Pikčienė paaiškina, jog bendras Lietuvos valstybės biudžetas Lietuvai numatomas perteklinis, tačiau valdžios, kaip atskiro ir vieno svarbiausio sektoriaus, biudžetas numatomas deficitinis.
Anksčiau Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) analitikė Aistė Čepukaitė teigė, kad ekonomikos augimas yra idealus metas esminėms reformos ir mokesčių naštos lengvinimui, tačiau, deja, Lietuvoje to nėra daroma.
Nors skolinimasis dažnai vertinamas kaip teigiamas postūmis valstybės ekonomikoje, kaip investicija, kuri vėliau turėtų atsipirkti su kaupu, tačiau, pasak analitikės, skola valstybei taip pat yra labai didelė našta. Norėdama padėti geriau suprasti valstybės skolą, LLRI analitikė išveda paralelę su paprasto žmogaus finansų tvarkymusi.
„Žmogus už savo skolą atsako pats ir niekam nuo to nėra blogiau, tačiau mes, skolindamiesi, tarsi užkrauname naštą ateities mokesčių mokėtojams, nes esamos skolos yra tam tikra nauda dabartiniams žmonėms, tačiau visa tai reikės atiduoti ateities mokesčių mokėtojams, kurie nepasinaudos skolos trumpalaikiu privalumu“, - pasakoja A. Čepukaitė, primindama, kad skola pati nesusitraukia.
„Dabar valdžia labai koncentruojasi į išlaidų didinimą – auga pajamos, tai vadinasi reikia didinti ir išlaidas, tačiau reikia nepamiršti, kad subalansuoti biudžeto neužtenka. Ekonomika niekada nestovi vietoje ir kai ateina blogesni laikai, skola gali tapti skaudžia problema“, – teigia LLRI analitikė pridurdama, kad taip pat ir žmogus, gavęs didesnį atlyginimą, nepuola jo viso išleisti ir pirkti naujų mašinų, o pirmiausiai stengiasi pasidengti esamas skolas.
Ar Lietuva pasimokė?
Perteklinis biudžetas jau kurį laiką buvo Lietuvos valdžios tikslas, kuris pagaliau buvo pasiektas. Tačiau, kaip perspėja „Luminor“ banko vyriausioji analitikė I. Genytė-Pikčienė, pats tikslas neturėtų būti trumpalaikis ir nereikėtų išvaistyti to, kas buvo pasiekta.
„Tiesiog reikia turėti konkrečias ir labai griežtas taisykles. Kai ekonomika auga ir vystosi palankiai – reikia kaupti rezervą ir atitinkamai galvoti apie ateitį, nes iššūkių Lietuvos viešiesiems finansams yra labai daug.
Politikai dabar galvoja labai trumpais ciklais: mus išrinko – mes keturis metus pabūsim ir po to jau kiti tvarkysis, kaip jiems patiks“, – apie šiandieninius politikų sprendimus svarsto ekonomistė.
I. Genytė-Pikčienė primena, kad Lietuva turi didžiulę demografinę duobę, nes jau dabar mūsų demografinis balansas prastėja dėl emigracijos, tuo tarpu dirbančių žmonių skaičius, išlaikančių pensininkus, mažėja, dėl to socialinio draudimo sistemai ateityje teks didžiulė našta.
„Visi šie rodikliai yra numatoma ateitis, kuriai reikia pradėti ruoštis, užbėgti iššūkiams už akių bei kaupti rezervus, tačiau tai yra kažkada toli – po dešimt ar daugiau metų – dėl to dabar yra galvojama tik apie trumpalaikius degančius iššūkius – negalvojama taip toli į priekį“, – pasakoja ekonomistė.
Jai atitaria ir LLRI analitikė A. Čepukaitė, teigdama, kad valdžia sugalvojo, kaip apeiti fiskalinės drausmės taisykles, ribojančias valdžios apetitą išlaidoms. Šios taisyklės yra numatytos remiantis ES reikalavimais. Pasak analitikės, jos numato, kada išlaidų didinimui ir augimui turėtų būti pasakytas „stop“, tačiau valdžia esą toliau išlaidauja atskaitos tašku imdama ne dabartinę, bet pavasarį buvusią finansinę Lietuvos būklę.
Ar valdžios požiūris į lietuvius keisis?
Prezidentė Dalia Grybauskaitė teigia, kad biudžeto skolos mažinimo priemonės lieka tos pačios – šešėlio mažinimas ir geresnis mokesčių surinkimas. „Luminor“ banko ekonomistė pritaria, kad tai yra svarbios priemonės, tačiau, anot jos, vis dėlto tai yra pasekmė, o ne priežastis.
„Lyginant su Švedija – namų ūkiai, tiek gyventojai, tiek verslas yra suinteresuoti, kad valstybė klestėtų ir jie ja pasitiki. Nepaisant to, kad ten mokesčiai yra aukštesni, jie nemato problemos tų mokesčių mokėti, – pasakoja I. Genytė-Pikčienė, – ten yra didžiulis pasitikėjimas valstybe ir nėra visuotinio suvokimo, kad valdžia apgaus.
Deja, tačiau Lietuvą kamuoja korupciniai skandalai, viešųjų išteklių švaistymo skandalai ir tai to pasitikėjimo nestiprina. Lietuvos gyventojai nemato pavyzdžio, kaip reikia tvariai ir efektyviai valdyti finansus, jie nėra suinteresuoti mokėti daugiau viešosioms paslaugoms, nes jie nemano, kad mainais į tai gauna pakankamai.“
Pasak jos, Lietuvos piliečiams svarbu suprasti, jog biudžeto deficitas arba perteklius parodo, kaip valdžia sugeba planuoti finansinius resursus. Pagal tai, ar pakankamai ir teisingai yra finansuojamas švietimas, sveikatos apsauga, policijos ir kitų tarnybų darbas, galima spręsti, ar valdžia pajėgi suplanuoti pajamas taip, kad būtų padengtos pagrindinės viešosios paslaugos.