„Tai, kad Varšuvoje buvo kalbama Astravo klausimu, tik įrodo, kad Lietuvos užsienio politikos kryptis išlaiko savo vakarietiškąjį kursą, ir kad Astravo klausimas naujajam Prezidentui nėra antrojo plano reikalas. Mano nuomone, dabar yra būtent pats laikas šį klausimą iškelti visu aštrumu ir, sutelkus transatlantinę paramą, ieškoti būdų, kaip sustabdyti ne tik Lietuvai, bet ir visai Europos Bendrijai grėsmę keliantį monstrą“, – išskirtiniame interviu DELFI sakė Ž. Pavilionis.
– Pone Pavilioni, kokia šiuo metu yra situacija Astrave? Kokią Jūs turite informaciją – kas ten šiuo metu vyksta?
– Mano nuomone, šiuo metu ten yra visiška takoskyra, ir nuo to, kaip apsispręs mūsų naujasis Prezidentas G. Nausėda, iš esmės priklausys visa ateitis. Šių metų pabaigoje į Astravo atominės elektrinės pirmojo reaktoriaus bloką bus pakrautas branduolinis kuras.
Deja, bet jau yra pirmieji blogi ženklai dėl mūsų atsijungimo nuo BRELL jungties sutarties – mes įstatyme buvome fiksavę, kad toks atsijungimas įvyks nuo 2020-ųjų, dabar Briuselyje buvo pasirašyta, kad atsijungimas atidedamas iki 2025-ųjų, vadinasi, tikėtina, kad mes penkerius metus iš savo mokesčių mokėtojų pinigų maitinsime Astravą, ir tuo pasinaudos Baltarusija, kalbėdama apie nuostabius santykius, kuriuos reikia užmegzti, apie dialogą – ir tuo pačiu pradės statyti antrąjį bloką. Tai bus negrįžtama situacija.
– Ar tai reiškia, kad pavėlavome, ir procesas praktiškai nesustabdomas, net ir turint ne tik geriausius norus, bet ir tvirtą užsienio politikos kryptį?
– Nesutikčiau su jūsų pasakymu, kad pavėlavome. Ne, nėra per vėlu. Taip kalbėdami, mes tam tikra prasme tik prisidėtume prie Vladimiro Putino Rusijos politikos ir jų primetamų klišių bei sąvokų.
Bet pono Nausėdos laukia ir kiti labai svarbūs vizitai regione, įskaitant Latviją ir kitas svarbiausias Bendrijos valstybes, taip pat – labai svarbus, ypatingai svarbus, aš net sakyčiau – istorinis vizitas iš JAV, kai atvažiuos buvęs kandidatas į JAV prezidentus, dabartinis JAV energetikos sekretorius Rickas Perry, tikėtina jau rugsėjo pabaigoje.
Mes privalome visu rimtumu iškelti Astravo uždarymo klausimą – kaip mums gyvybišką klausimą, ir paprašyti transatlantinių partnerių solidarumo. Mes tai jau sugebėjome padaryti anksčiau – kai sugebėjome suburti visą transatlantinę šeimą prieš „Nord Stream 2“, o Astravas mums yra „Nord Stream“ kvadratu.
Ir jeigu mes tai padarytume (suburtume palaikymą – aut. past.), aš manau, yra visos galimybės – mainais už įvairius bendradarbiavimo projektus su tomis pačiomis JAV suskystintųjų dujų srityje, galbūt mūsų parama jiems Briuselyje ar Vokietijoje, kur turime savo draugų ir partnerių ir partiniuose lygmenyse, ir sujungtume tai su Prezidento G. Nausėdos atgaivintais paramos su Lenkija dalykais, sutelktume mūsų Seimą, Užsienio reikalų, Energetikos ministerijas, tai surasdami tokias galimybes mes tikrai sugebėtume iškelti Astravo klausimą visose svarbiausiose Europos sostinėse.
– Tas faktas, kad Prezidentas G. Nausėda politikoje, o ypač didžiojoje politikoje, yra naujokas ir galimai dar neturi tiek politinių ryšių ir asmeninių pažinčių Europos sostinėse, kaip Jūs tai vadinate, ar jis nebus kliūtimi net ir geriausioms Daukanto aikštės iniciatyvoms?
– Aš sprendžiu, bent jau kol kas, pagal faktus. O faktai sako, kad Prezidentas pasirinko tikrai labai profesionalius padėjėjus į savo užsienio politikos grupę. Ponia Asta Skaisgirytė (G. Nausėdos užsienio politikos grupės vyriausioji patarėja – aut. past.) yra aukščiausio lygio diplomatinio rango profesionalė, ir tai, kaip elgiasi ponas Nausėda, o jo vizito metu Varšuvoje jis pasirodė puikiai, tai tokia pradžia įkvepia, ir manau, jog su didesnėmis Užsienio reikalų ministerijos pastangomis procesas įsivažiuos ir vyks sklandžiai.
Deja, tenka tik apgailestauti, kad būtent prie ministro Linkevičiaus (URM ministras Linas Linkevičius – aut. past.) Užsienio reikalų ministerijoje buvo sunaikintas Energetinio saugumo departamentas, o šiandieninio energetikos ministro Žygimanto Vaičiūno milžiniškas įdirbis energetikos tarptautinio bendradarbiavimo srityje yra mažai arba ir visai nepalaikomas jį delegavusios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ir jos atstovų Seime.
Politikai ir ypač diplomatija privalo į Astravo klausimą įsijungti aukščiausiu lygiu, atkurti savo pajėgumus ir įtraukti visus į šį procesą. Premjeras Saulius Skvernelis, kuris vis prisimena apie dialogą su Kremliumi ar labai mėgsta „16+1“ formatus su Kinija, tai, manau, reikėtų nuo tų dialogų ir formatų žmogų atpratinti, ir nukreipti aukščiausiu lygiu kelti būtent Astravo klausimą, ypatingai kalbant su kitų šalių Vyriausybių vadovais.
Netrukus, mano žiniomis, rugpjūčio 23 d., premjeras vyks į susitikimą su Baltijos šalių premjerais, tai šalia Juodojo kaspino ir Baltijos kelio būtų gerai, kad ponas Skvernelis prisimintų ir Astravą, ir grėsmes, ir kalbėtų tais klausimais, kuriais mus mūsų broliai latviai, sakykime atvirai, išduoda.
– Būtent apie Latviją norėjau paklausti. Kiek tame Astravo klausime galime sutarti ir kiek galime tikėtis paramos iš kaimyninių valstybių, visų pirma Latvijos, Estijos, tos pačios Lenkijos?
– Diskusijų, švelniai tariant, su Latvija būta ir anksčiau, kai kaimyninė šalis nebuvo linkusi sutikti su Lietuvos siekiais nutiesti elektros tiltą į Švediją, ir čia didelis nuopelnas mūsų tuometinės prezidentės Dalios Grybauskaitės, kuri tuomet rado būdų ir sugebėjo įtikinti Briuselį, surasti tam tikrą finansinį paketą, kuris leido latviams modernizuoti jų vidinius elektros tinklus, o Rygą įtikino pakeisti savo nusistatymus elektros linijos į Skandinaviją tiesimo atžvilgiu. Čia taip pat labai padėjo ir JAV diplomatai, kurie Latvijai labai aiškiai davė suprasti, kad saugumas yra nedalomas, ir jei norima turėti saugumo, taip pat ir karinio, „skėtį“, reikia ieškoti visoms šalims ir jų saugumui tinkamų sprendimų.
– Kiek rimtas yra pavojus Astravo projekto, ir kiek pagrįstos, pavadinkime, pragmatiškų skeptikų kalbos, esą pati Baltarusija nerizikuotų statyti nesaugių elektrinės blokų, tad jeigu Minskas ramus, kodėl turėtume, jų terminologija tariant, isterikuoti mes čia, Vilniuje?
– Aš ne vieną kartą esu sakęs, kad jeigu Astrave kas nors nutiktų, tai būtų bendras pavojus – tiek Vilniui, tiek Rygai, tiek Berlynui ar Briuseliui. O kad nutikti gali – grėsmę aš matau, ypatingai žinant tenykštę statymo ir saugos kultūrą, vagystes, girtuokliavimus, tai čia labai rimtą grėsmę aš įžvelgčiau, ir tai kartoju kiekvieną kartą susitikdamas su savo kolegomis diplomatais.
Tiesą sakant, iš esmės net nereikės incidento. Jeigu FSB (Rusijos saugumo tarnyba – aut. past.) sugalvos mus pagąsdinti, paskelbti apie kokį tai pavojų, net jei tas pavojus ir nebus tikras, – tai tuomet Prezidentui Nausėdai reikės per sekundę, praktiškai, apsispręsti, ką daryti, nes Vilniuje esantiems diplomatams, užsienio investuotojams, o nepamirškime, kad Vilnius yra pusė Lietuvos ekonomikos, bus labai rimtas signalas – ką daryti, ar investuoti, ar likti Lietuvoje.
Praktiškai Vladimiras Putinas mus paėmė už gerklės su šituo Astravu, ir mes turime daryti viską, kad jį uždarytume. Ir nepainioti to su saugumo klausimu. Labai dažnai mūsų politkorektiški diplomatai pradeda kalbėti apie anglies tabletes ir panašiai. Taip, anglies tabletės Astravo incidento atveju yra svarbu, mes jų turime turėti, tačiau mes turime bet kokia kaina siekti uždaryti šį monstrą, nes pasklidus net ir bet kokiam fake gandui, toks gandas stipriai pažeistų mūsų politinius, gynybinius, ekonominius interesus.
Aš pats mačiau, kaip atrodytų visiškai vieniša Austrija, pasitelkusi Vokietijos ir kitų valstybių galias, mums patiems rankas užlaužė, ir mes atsisakėme savo Ignalinos atominės elektrinės, mes atsisakėme investuotojų ir atominės valstybės ateities.
Flirtuoti ir kalbėti su Maskva ar Pekinu dėl Minsko ir Astravo, mano nuomone, būtų nedovanotina mūsų politikos, politikų ir mūsų, kaip valstybės, klaida. Nes tokiu atveju gautume tokius svarsčius ant kojų, kad būtume supančioti ir ilgam, arba turėtume kažką mainais į tai labai brangiai paaukoti, atiduoti, nusileisti.
Kalbėti ir kalbėtis reikia su pačia Baltarusija, ir geriausia, kad tai darytų aukščiausio rango politikos elitas, t. y. mūsų siekiamybė turi būti, kad mūsų, kaip Lietuvos, o kartu ir viso regiono saugumo klausimu, kalbėtų JAV, Europos Komisijos, Europos Parlamento, Europos Vadovų Tarybos vadovai. Mūsų valstybės vadovų, ypatingai Prezidento ir diplomatų, siekis ir turėtų būti – įtikinti, kad tai ne tik Nausėdos, ne vien Lietuvos, konservatorių ar Pavilionio klausimas, o visos mūsų transatlantinės bendrijos, visų valstybių, viso regiono ir jo saugumo klausimas.
Rugsėjį vyksiantis JAV energetikos sekretoriaus R. Perry vizitas į Lietuvą – puiki proga rasti formatus, kaip tai padaryti. Turime tik nepaleisti šito šanso, išnaudoti jį, o tuo pačiu, antru „frontu“, spausti Europos Bendriją padėti surasti Baltarusijai energetinio tiekimo alternatyvas. Pavyzdžiui, kodėl mes negalėtume ateityje tiekti Baltarusijai savo suskystintųjų dujų - tiek iš Lietuvos, tiek iš Lenkijos terminalų? Kodėl mes negalėtume tiekti elektros ar naftos, ar kitų dalykų?
Jeigu Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka suprastų, kad laisvę jam išsaugoti gali tik Vakarai, o bet koks parsidavinėjimas Kremliui, kuriam jis prieš kiekvienas Kalėdas parduoda po 10 centimetrų savojo Baltarusijos suvereniteto, atves į galutinį paties Lukašenkos ir visos Baltarusijos pralaimėjimą.
Ir Astravas su savo atominiu monstru, manau, yra vienas iš tų paminklinių akmenų – tiek Baltarusijos nepriklausomybei, tiek Baltarusijos ėjimui į Europą, tiek Baltarusijos laisvei.
Tai kai Baltarusijos prezidentas tą supras, tuomet mes galime per Briuselį rasti ir pasiūlyti labai patrauklių pasiūlymų Baltarusijai, kurios leistų jai atsisakyti alternatyvų, kurias jai šiuo metu per jėgą perša Maskva ir Pekinas. Mūsų, Lietuvos, užduotis yra padaryti viską, kad toks supratimas ateitų ir ateitų kuo greičiau, nes Astravas nuo Vilniaus yra arčiau nei Astravas nuo Madrido ar Vienos.
– Dėkoju už pokalbį.
