Liepos 1 diena, šeštadienis

Laisvadienio rytas. Po sunkios naktinės pamainos žingsniuoju namo iš stoties. Žinau, kad eiti beliko labai mažai, kai išgirstu trankią rumunišką muziką ir „Despacito“.

Grįžusi pamatau, kad visi bendros virtuvės paviršiai padengti tabako atliekomis ir išgertų „Budweiser“ alaus butelių kamšteliais. Vien iš lauke besimėtančio tabako, popieriukų ir filtrų būtų galima susukti kokias šešias suktines. Vidaus baldai mėtosi lauke išardyti dalimis, o ant vejos gali rasti lėkščių šukių ir pabirusių mėsos suktinukų. Mano neseniai išskalbti drabužiai, kuriuos padžioviau lauke, atsidūrė virtuvėje ant palangės.

Pusiau ženklais, pusiau vos mokama anglų kalba atsitiktinai sutiktas iš dušo į savo kambarį einantis neblaivus rumunas teisinasi: šiąnakt jie rengė nekaltą barbekiu vakarėlį ir nenorėjo, kad mano rūbai prisigertų dūmų kvapo.

Naktiniai svečiai ramstėsi sienomis, miegojo koridoriuje ir beldėsi į latvės Kristinos duris, uždavinėdami nejaukius klausimus apie jos santuoką, atkakliai siūlydami išgerti.

Kaimynas išperka kaltę iš mano rankų griebdamas pusiau išgertą kavos puodelį ir jį išplaudamas. Sakau, kad neverta vargintis, o jis eilinį kartą aiškina apie pagalbią rumunišką prigimtį. Pasak jo, išplauti vieną kaimynės indą yra nesunku, ypač, kai šiąnakt taip baisiai sujaukė virtuvę.

Viskas prasidėjo nuo to, kad į antro aukšto kambarius prieš kelias savaites įsikėlė keturi vyrai iš Rumunijos, kas vakarą galiniame kieme išgeriantys po dėžę „Asdoje“ atpiginto „Budweiser“ alaus. Pirmąjį savaitgalį namuose jie surengė palyginus kuklų vakarėlį. Nuo triukšmo pavargusią tylaus būdo kaimynę Kristiną rumunai tuomet įtikino, jog švęsti įkurtuves tėra jų šalies tradicija.

Alų geriantys rumunų statybininkai

Praėjus savaitei, jie į svečius pasikvietė beveik pusę Karltonraudo gatvės gyventojų ir šventė kiek mažiau kukliai. Naktiniai svečiai ramstėsi sienomis, miegojo koridoriuje ir beldėsi į latvės Kristinos duris, uždavinėdami nejaukius klausimus apie jos santuoką, atkakliai siūlydami išgerti.

Po pusvalandžio lauke išgirstu riksmus ir išbėgu į kiemą pažiūrėti, kas darosi. Latvė Kristina, vieną po kitos nervingai rūkydama cigaretes, rėkia ant rumunų, išvadina juos čigonais ir grasina iškviesti policiją, o jie atsikalbinėja pusiau rusiškais, pusiau angliškais keiksmažodžiais. Lenkas Kazimieras tarp besipykstančiųjų bando surasti kompromisą ir rumunų vardu Kristinai pažada, kad naktiniai šventimai nebesikartos.

Liepos 24 diena, pirmadienis

Bostone prasideda meteorologų prognozuoti karščiai – lauke 35 laipsniai. Laisvadienį tenka praleisti galiniame kiemelyje, namo tvoros pavėsyje, taupiai siurbčiojant šaltą bananinį pieno kokteilį iš „Asdos“ už 1,49 £.

Rumunai jau baigia išsikraustyti, nes sugedo automobilis, kuriuo kas keletą dienų nuvažiuodavo virš šimto mylių į darbą Londone, statybose. Į jų vietą įsikelia gyventi du ramūs Kauno dailės akademijos studentai. Naujokai pažada nuo šiol šerti mūsų kiemo katiną Džeką, o aš skambinu į 40 skirtingų keleivių vežimo į Lietuvą autobusu įmonių, apie kurias perskaičiau viename populiariame skelbimų portale. Galiausiai randu tik vieną, vis dar turinčią laisvų vietų artėjantį savaitgalį.

Kadangi grįžti į Lietuvą užsimaniau spontaniškai, esu nusiteikusi, kad geriau jau sumokėsiu šios įmonės pasiūlytą 140 svarų kainą, nei dar bent savaitę pratęsiu gyvenimą Anglijoje ir toliau dirbsiu nykų kuskuso fasuotojos darbą.

140 svarų ne vasaros sezono metu užtektų nuskristi į Lietuvą lėktuvu ir grįžti atgal. Tačiau po keturių Bostone praleistų mėnesių jaučiuosi pervargusi. Net savaitės ilgio atostogų nepakako išsigydyti šaltame fabrike įsivarytam lėtiniam bronchitui. Naktimis pradėjau sapnuoti dzūkiškas pelkes ir paukščius, o labiausiai pasigendu miškų. Linkolnšyro grafystėje nieko tokio nepamatysi, tik melioruotus laukus, tuščias pievas ir iškirstus miškus. Pradedu pasiilgti Vilniaus senamiesčio, tarpukario stiliaus Kauno gatvių ir gimtųjų Druskininkų. Kuo ilgiau dirbu šį robotišką darbą, tuo labiau noriu veikti kažką prasmingo ir patirti ką nors naujo.

Bostonas

Liepos 28 diena, penktadienis

Nors už tokią kainą tikėjausi dviaukščio keleivinio autobuso paminkštintomis sėdynėmis, su rozetėmis, tualetu ir bevieliu internetu, prie mano namų sutartu laiku sustoja senas parūdijęs mikroautobusas. Sumoku žadėtus 140 svarų ir įsitaisau trečioje sėdynių eilėje, šalia antrojo vairuotojo, pusamžio alytiškio Šarūno, kuris giriasi esąs itališkos kilmės. Pasak jo, šiuo metu prie vairo sėdintis vairuotojas yra apgavikas.

Šarūno teigimu, Juozas yra ne tik aferistas, pusei keleivių ankščiau žadėjęs trečdaliu mažesnę kainą už kelionę, bet ir vežasi pilną priekabą kanapių.

„Pas mus, Italijoje, tokį aferistą seniai būtų pasodinę“, – jis sako.

Šarūnas savo apranga primena žveją, turi vieną iš tų viskam atsparių „CAT“ išmaniųjų telefonų ir niekada nenustoja rėkauti.

„Api**sinėji žmones su savo emigranto mentalitetu? Lietuvai tokių ir nereikia“, – vairuotojas Šarūnas pakelia balsą taip, kad būtų išgirstas kito vairuotojo Juozo.

„Negadink man kelionės, nes įrėšiu šitą mikroautobusą į medį ir nebekliedėsi apie jokias Italijas“, – atsako pirmasis vairuotojas Juozas ir pagarsina radiją.

Šarūno teigimu, Juozas yra ne tik aferistas, pusei keleivių ankščiau žadėjęs trečdaliu mažesnę kainą už kelionę, bet ir vežasi pilną priekabą kanapių.

„Mačiau Londone, kaip spausdamas ranką, vienas vyras delnu perdavė maišelį žolės, kurią po to surūkei šalia savo mikroautobuso. Be to, žinau, ką slepi toje priekaboje“, – mus linksmai nuteikia Šarūnas, drąsiai kaltindamas kitą vairuotoją dideliais nusikaltimais. Tiek aš, tiek kiti mikroautobuso keleiviai mano, kad vairuotojai tiesiog juokauja ir stengiasi įveikti kelionės nuobodulį mums surengdami žaismingą šou.

Tačiau pravažiavus Londoną, vairuotojų pykčiai jau pradeda įkyrėti.

„Kur mano pinigai?“ – klausinėja alytiškis.

„Kokie pinigai? Tavęs laukia visas Vokietijos autobanas“, – širsta vairuotojas Juozas.

„Kad man po kelionės visiems būtų išrašytos sąskaitos faktūros!“ – nervinasi Šarūnas. Paimtas įtūžio, jis kaskart iš didelio „Maximos“ maišo išsiima ilgą rūkytą dešrą ir sparčiai ją valgo, užsigerdamas pienu.

Vakare iš Doverio miesto Pietų Anglijoje keltu nusikeliame į Prancūzijos pusę. Vairuotojas Juozas sužino, kad suklydo pildydamas priekabos dokumentus, todėl gaus nemažą baudą.

„Iš kiekvieno dar po 20 eurų“, – sako jis.

Mikroautobuse prasideda šurmulys. Niekas iš mūsų nemokės papildomai dėl vairuotojo padarytos klaidos.

Liepos 29 diena, šeštadienis

Kelionė per Belgiją tampa didžiuliu mano ir kitų keleivių kantrybės išbandymu. Vairuotojas Juozas iki 4 valandos ryto didžiausiu įmanomu garsumu klausosi belgiško radijo, kad negirdėtų gale rėkiančio Šarūno. Išsimiegoti nepavyksta.

Paryčiais jiedu pagaliau nutyla, o privažiavus Vokietijos sieną, Juozas užmiega ant galinės mikroautobuso lovos. Šarūnas perima vairą.

Likus 40 kilometrų iki Frankfurto prie Oderio, mikroautobuse kažkas ima bildėti. Dvidešimt minučių dviračio greičiu važiuojame vien autobano pakraščiu.

„Gazuok, gazuok! Vairuoti nemoki!“ – šaukia lovoje gulintis vairuotojas Juozas.

Galiausiai mūsų mikroautobusas sustoja automagistralės pakraštyje. Alytiškis įjungia avarinį signalą, o mes išlipame įkvėpti gryno oro. Keleiviai drebančiomis rankomis ruošiasi skambinti Lenkijoje ir Vokietijoje gyvenantiems draugams ar tolimiems giminaičiams pasiskųsti, kad esame užstrigę autobane ir neturime kitos išeities, kaip prašyti pažįstamų pagalbos.

Po ilgų įtikinėjimų, kad likimo valiai miške išmesti žmogų yra žiauru, Juozas sugrįžta atgal ir leidžia iš pykčio paraudonavusiam vairuotojui Šarūnui vėl įsėsti į mikroautobusą. Jie keletą valandų nesikalba, todėl pagaliau gerai išsimiegame.

„Ko jūs tikitės iš mikroautobuso, kuris priklauso žolės prirūkiusiam aferistui?“ – klausia Šarūnas ir atsiplėšia nervingai didelį gabalą dešros.

Prie vairo atsisėdęs Juozas šiaip ne taip užveda trukčiojantį mikroautobusą. Mes jį kalbiname greičiau važiuoti iki artimiausio autoserviso. Apsidžiaugęs, kad mikroautobusą pavyko pajudinti iš vietos, vairuotojas sako, kad jokio autoserviso pagalbos neprireiks, nes jis vėl rieda kaip naujas.

Tačiau vairuotojai toliau niekaip nenustoja pyktis. Vienoje Lenkijos degalinėje nusipirkę kavos, pamatome, kaip jų rietenos perauga į juokingą stumdymąsi, primenantį seną „slapstick“ komediją.

Mums sulipus į autobusą, Juozas išvažiuoja ir palieka Šarūną vieną pakelėje. Po ilgų įtikinėjimų, kad likimo valiai miške išmesti žmogų yra žiauru, Juozas sugrįžta atgal ir leidžia iš pykčio paraudonavusiam vairuotojui Šarūnui vėl įsėsti į mikroautobusą. Jie keletą valandų nesikalba, todėl pagaliau gerai išsimiegame.

Liepos 30 diena, sekmadienis

Po ilgų grasinimų teismais ir šūkavimų apie sąskaitų faktūrų išrašymą galime nusiraminti, žinodami, kad ši įtampa tuojau baigsis, nes pagaliau pasiekiame Lietuvą.

Kalvarijos pasienio punkte mus sustabdo pasieniečiai, liepia iš mikroautobuso iškelti krepšius ir šiek tiek juos pradaro. Vienas iš pasieniečių atsiveda vokiečių aviganį apuostyti mikroautobuso saloną ir priekabą.

„Nesistebėkite, jei ras žolės“, – sako alytiškis Šarūnas ir paslepia savo rūkytą dešrą, kad nesukeltų pasieniečių šuns apetito.

Vokiečių aviganis apuosto saloną, vairuotojo Juozo priekabą ir visų mūsų lagaminus, bet neranda nieko įtartino.

Visos baimės pagaliau pranyksta: įsitikiname, jog antrojo vairuotojo kalbos apie kanapių pilną priekabą nepasitvirtino, ir džiaugiamės, kad palyginus saugiai parsigavome į Lietuvą. Ramūs mikroautobuso keleiviai išmaniaisiais telefonais fotografuoja romantišką rytinį Lazdijų rajono rūką, lyg nieko baisaus ar keliančio stresą išvis nebūtų nutikę.

Būdama jau visai netoli namų, atsisveikinu su kitais pervargusiais mikroautobuso keleiviais ir susimąstau apie visos kelionės į Bostoną prasmę.

Galbūt ji man neatnešė tiek naudos, kiek tikėjausi: dirbdama už minimalią valandinę algą „Bakkavore“, vos sugebėjau save išlaikyti ir susitaupyti šiek tiek kišenpinigių būsimam studentiškam gyvenimui Lietuvoje. Tačiau kiekvienam rekomenduočiau tokią patirtį – niekas neišmoko taip vertinti šalies, kurioje užaugai, kaip ištvermę lavinančios kelionės su pačiais keisčiausiais žmonėmis ir mėnesiai nekvalifikuoto, nemėgstamo darbo užsienyje.