Tačiau ar iš tiesų Kremlius yra pajėgus įvykdyti šiuos tikslus?
Turint galvoje pakankamai menką tiek ekonominę, tiek politinę, tiek karinę Rusijos galią, lyginant su ES ir NATO, tai gali atrodyti nerealu. Tačiau būtina nepamiršti, kad dabartinė Rusija – tai tos pačios SSRS, kurią Ronaldas Reaganas 1983 metais pavadino “blogio imperija”, galbūt net dar pavojingesnė mutacija. O buvę KGB ir kitų slaptųjų SSRS tarnybų atstovai dabar yra V.Putino režimo stuburas.
Karinė grėsmė – ne vienintelė
Sovietų Sąjunga bent jau taip atvirai niekuomet nežvangino branduoliniais ginklais ir niekuomet negrasino juos panaudoti pirmoji – netgi konvencinio karo atveju, kaip tai daro V.Putino Rusija. Tačiau kalbant apie grėsmę Europos Sąjungai ir NATO karinės priemonės netgi nėra svarbiausios.
Dabartinė Rusija tikrai gali pasinaudoti proga sugriauti NATO karinėmis priemonėmis, jei tik tokia proga pasitaikys. Būtent todėl jau daug kartų esu argumentavęs, jog pavojus kyla ne vien Ukrainai, kurioje karinės agresijos Rusija vis dar neužbaigia. Baltijos šalims, mano įsitikinimu, kyla realus pavojus tapti kitos Rusijos tiesioginės agresijos – net ne hibridinio, o konvencinio karo - taikiniu.
Nors ilgą laiką ši tema iš esmės buvo kone tabu, ypač JAV kariškiai vis dažniau įspėja, kad galutinis V.Putino tikslas yra sunaikinti NATO. Apie tai kalbėjo ir Jungtinio štabų vadų komiteto viršininkas Martinas Dempsey, ir JAV pajėgų Europoje vadas generolas Benas Hodgesas.
“Rusija kelia didžiausią grėsmę mūsų nacionaliniam saugumui”, - JAV Senato ginkluotojų pajėgų komitete klausymuose dėl savo paskyrimo neseniai pareiškė ir kandidatas į JAV Jungtinio štabų vadų komiteto viršininkus generolas Josephas Dunfordas.
Garsusis Zbigniewas Brzezinskis įspėjo, kad Rusijai draugiška Graikijos vyriausybė galėtų paralyžiuoti NATO atakos prieš Baltijos šalis atveju, kad sulėtintų Šiaurės Atlanto aljanso atsaką.
Tačiau visa tai – iš esmės karinių grėsmių įvertinimas. O šios analizės tikslas nėra pakartoti argumentus dėl Europai, o kartu ir JAV interesams iškilusios karinės grėsmės iš Rusijos.
Metas skaičiuoti Trojos arklius?
Po Graikijos parlamento rinkimų šių metų sausį ir naujos vyriausybės sudarymo garsiai prabilta, kad ši šalis gali tapti Rusijos Trojos arkliu Europos Sąjungoje. Apie tai, kaip Rusija naudojasi Graikijos krize, siekdama savo tikslų, taip pat kalbėta ir rašyta ne kartą. Buvęs JAV Nacionalinio saugumo tarybos narys prezidento R.Reagano administracijoje Henry Nau net viešai sukritikavo B.Obamą, kad šis nekreipia pakankamo dėmesio į Rusijos veiksmus Graikijos krizės akivaizdoje ir šių veiksmų grėsmę JAV nacionaliniams interesams.
Tačiau Vakarų analitikų sluoksniuose apie Rusijos ir V.Putino tikslą sugriauti ES ir NATO bei priemones, kokiomis jis tai gali padaryti, kalbama dar tikrai nedaug. Dėl Europos Sąjungos dažniausia minima aktyvi Rusijos kampanija remti visas antieuropietiškas jėgas bet kurioje ES valstybėje, kad ir kokios politinės pakraipos jos būtų.
Galimos grėsmės Šiaurės Atlanto aljansui vis dar dažniausiai iš viso nėra aiškiai sukonkretinamos, o aptarinėjami tik NATO ir ES galintys laukti iššūkiai dėl potencialiai priešiškos Vakarams ir prorusiškos Graikijos užsienio politikos galimybės arba grėsmės slaptai NATO informacijai.
Rusijoje troškimai skelbiami atvirai
Apie tai, ką iš esmės dar nedaug kalbama Vakaruose, diskutuojama pačioje Rusijoje – ir jau kuris laikas. Čia senas Kremliaus troškimas apskritai sunaikinti NATO ir Europos Sąjungą bent jau įvairiausių apžvalgininkų ir analitikų iš esmės net neslepiamas.
Tokie veikėjai, kaip Leonidas Ivašovas (senas Aleksandro Dugino bendražygis, iššūkį NATO 1999 metais Kosove asmeniškai metęs buvęs Rusijos armijos generolas-pulkininkas, o dabar Geopolitinių problemų akademijos vadovas bei A.Dugino idėjų pagrindu susikūrusio Izborsko klubo nuolatinis narys) apie tai kalbėjo dar 2010-aisiais. Tačiau pastaraisiais metais panašios diskusijos Rusijoje vis intensyvėjo, jose dalyvavo ne vien įvairaus plauko apžvalgininkai. Išformuoti NATO 2014-aisiais viešai pasiūlė net Rusijos Dūmos užsienio reikalų komiteto vadovas Aleksejus Puškovas.
Beje, ir pats V. Putinas dar 2001 metų vasarą viešai pareiškė, kad NATO turėtų priimti Rusiją arba būti paleista. Tada dar vos metus Rusijos prezidento pareigas ėjęs buvęs KGB pulkininkas -leitenantas teigė, kad nelaiko Šiaurės Atlanto aljanso priešu.
Tačiau kai 2002 metais, siekiant įtraukti Rusiją į Europos saugumo architektūrą, buvo sukurta NATO-Rusijos taryba, V.Putinas jau nebeslėpė, kad neturi jokio noro ateityje savo šalį integruoti į Šiaurės Atlanto aljansą. O kai kurios Rytų Europos šalys jau tada atvirai įspėjo, kad vienintelis dalykas, kurio Maskva iš tiesų nori, yra galimybė daryti įtaką NATO iš vidaus, ją skaldyti.Tuomet šių įspėjimų niekas nenorėjo net klausytis.
2010 metais net viešai skelbiamoje Rusijos karinėje doktrinoje jau buvo įrašyta, kad pagrindine karine grėsme Rusija laiko būtent NATO. O kadangi jau senokai buvo paaiškėję, kad V. Putino Rusija pati neturi jokio noro stoti į Šiaurės Atlanto aljansą, bent jau į 2012 metais viešai paskelbtą V.Putino pagyrimą Vladimirui Žirinovskiui, kuris reikalavo NATO paleidimo, vertėjo įsiklausyti rimčiau.
Ypač turint galvoje, kad tai – visai ne naujas V.Putino įgeidis, o dar nuo SSRS laikų plėtota strategija, kurią dabartinis KGB ir kitų SSRS jėgos struktūrų pagrindu susikūręs V.Putino režimas tik nuosekliai tęsia. Svarbu pastebėti, kad ne tik tikslas, bet ir tam tikslui KGB naudotos priemonės dažniausiai ir dabar yra tos pačios arba panašios todėl labai svarbu dar kartą prisiminti, kaip KGB, o vėliau Rusijos slaptosios tarnybos siekė šių tikslų, netgi studijuoti KGB istoriją ir viešai prieinamus šaltinius. Ypač KGB perbėgėlių į Vakarus liudijimus bei įvairius su tuo susijusius dokumentus
Šiuos žodžius būtina įsiminti kalbant ne tik apie buvusios SSRS, bet ir apie dabartinės Rusijos tikslus. Apie tai, kad tos pačios “aktyvios priemonės” siekiant susilpninti Vakarus dažnai net jų pačių rankomis naudojamos ir V.Putino režimo, nors dar ir nepakankamai, vis dažniau imama diskutuoti ir Vakarų ekspertų bendruomenėje.
Šis karas pakankamai detaliai aprašytas pačiame rašinyje.“Pulitzerio” premijos laureatė Anne Applebaum, į kurios žodžius Vakaruose dažniausiai pakankamai įsiklausoma, šį perspėjimą išplėtojo žurnale “The Spectator” paskelbtame straipsnyje “Kaip Vladimiras Putinas kariauja prieš Vakarus ir laimi” (“How Vladimir Putin is Waging War on the West – and Winning”). Tačiau taip formuluojamos grėsmės Vakaruose dar tikrai nėra visų suvokiamos.
O juk tai net nėra kokia nors tik dabar V.Putino pradėta įgyvendinti taktika. Rusijos specialiųjų tarnybų ilgus dešimtmčius naudota “aktyviųjų priemonių” taikymo strategija ir taktika iš dalies panaši į tai, ką Vakarai vėliau pavadino hibdridiniu karu, bet daug brutalesnė, apimanti viską – nuo specialių dezinformacijos kampanijų, Vakarų politikų verbavimo, ardomosios veiklos, tarp jos ir terorizmo, ir galiausiai karinių priemonių. Ir šis Kremliaus karas prieš Vakarus niekuomet nesibaigė (net ir pasibaigus šaltajam karui), o dabar pasiekė ypač aktyvią fazę. Mat Rusijoje nuolat kalbama apie trečiajį ar ketvirtąjį pasaulinį karą – jį Rusija esą jau kariauja prieš Vakarus, ypač JAV.
Autoritetingas JAV ekspertas – buvęs JAV karo laivyno koledžo (U.S. Naval War College) profesorius, buvęs JAV žvalgybos tarnybų analitikas Johnas Schindleris kalba apie “specialiųjį karą” ir prognozavo, kad šis karas dar gerokai siuntensyvės 2015 metais.
Būtent dėl to Vakarai turi būti ypač budrūs, nes Kremliaus “specialusis karas” gali padaryti rimtos žalos, bet tuo pat metu yra tai, ką NATO yra menkai pasirengusi atpažinti, o dar menkiau – įveikti tai arba atgrasyti nuo tokios veiklos”, - įspėjo ekspertas 2014 metų pabaigoje vaizdžiai aprašęs daugelį kylančių grėsmių31.
Be karinės Vakaruose dabar dažniausiai aptarinėjama grėsmė iš Rusijos yra jau minėta Kremliaus kampanija remti visas antieuropietiškas jėgas bet kurioje ES valstybėje, kad ir kokios politinės pakraipos jos būtų. Ši grėsmė jau tiek kartų aptarta, kad ką nors kartoti apie tai šioje analitinėje serijoje, manau, jau tikrai nebeverta.
Tačiau ekstremistinių partijų finansavimas – ne vienintelis V.Putino Rusijos būdas griauti Europos Sąjungą ir Vakarus apskritai iš vidaus.
Rusija tiek Europos Sąjungoje, tiek JAV jau yra prikūrusi įvairiausių nevyriausybinių organizacijų arba rūpinasi jų finansavimu, siekdama lygiai tokių pačių tikslų. Maža to, analitiniuose sluoksniuose vieša paslaptis yra ilgametė Rusijos įtaka kai kuriems Vakarų analitiniams centrams, tačiau tik dabar apie tai prabilta viešai. Ir kol kas minimas tik gerai žinomo Carnegie centro padalinys Maskvoje.
Šiame kontekste būtina vertinti ir vadinamuosius Rusijos vykdomus “informacinius karus”. Nors dažniausiai kreipiamas dėmesys į Rusijos televizijų įtaką ir klasikines informacinių karų priemones, Lietuva gali būti geriausiu pavyzdžiu, kad net būdama pakankamai atspari Rusijos informacinių atakų poveikiui ji nėra pakankamai atspari “aktyviųjų priemonių” daromai įtakai.
Neišrandama nieko naujo
Beje, visa tai – taip pat jokia ne nauja Rusijos strategija. Tiesa, SSRS KGB finansavo ir kitaip rėmė tik kairiąsias politines jėgas Vakaruose, o dabar remiami bet kurios pakraipos ir bet kokių politinių pažiūrų veikėjai, jei tik jų tikslai sutampa su Rusijos, tačiau ši praktika susiformavo jau labai seniai.
Įvairūs taikos judėjimai bei kiti Kremliui naudingi pačių Vakarų dariniai taip pat ilgus metus buvo remiami KGB, Sovietų Sąjungos komunistų partijos ir SSRS sąjungininkų iš Varšuvos pakto valstybių. Tikslas vėlgi buvo tas pats – susilpninti, o jei pavyks ir sugriauti Vakarų struktūras.
Tik žiniasklaidos priemonių Kremlius SSRS laikais negalėjo išnaudoti taip efektyviai, kaip daro dabar. Tačiau tai nereiškia, kad informacinės ir net kultūrinės priemonės nebuvo KGB pasitelkiamos tiems patiems tikslams.
“Mums tik reikėjo kartoti savo dezinformaciją – kad Jungtinės Valstijos yra karo trokštanti sionistinė valstybė, finansuojama žydų pinigais ir valdoma plėšrios “Siono išminčių tarybos” (tokį epitetą KGB suteikė JAV Kongresui), kurios tikslas buvo paversti likusį pasaulį žydų tėvonija.
Tačiau pakankamai pagrįsta daryti prielaidą, kad daugiau kaip 20 metų trukusios milijonų vadinamųjų “Siono išminčių protokolų” egzempliorių platinimo ir JAV, kaip kriminalinio sionistinio surogato, vaizdavimo suminis efektas paliko pėdsaką. Prisiminkime 1979 metų JAV ambasados užgrobimą Teherane, 1983 metų JAV jūrų pėstininkų kareivinių susprogdinimą Beirute, 1993 metų Pasaulio prekybos centro susprogdinimą Niujorke ir 1998 metų teroro aktus prieš JAV ambasadas Kenijoje ir Tanzanijoje.
2001 rugsėjo 11-oji – dar vienas klaikus to patvirtinimas. Nedaug kas pastebėjo, kad tą pačią dieną KGB šventė 124-asias jos įkūrėjo Felikso Dzeržinskio gimimo metines.
Šiurpus galvos nukirsdinimas “The Wall Street Journal” reporteriui Danieliui Pearlui 2002 metais – dar vienas įrodymas, kad J.Andropovo strategija pavyko.
“D.Pearlas buvo bjauriai nužudytas tik todėl, kad jis buvo Amerikos žydas”, - taip apie SSRS laikų KGB vykdytus informacinius karus 2013 metais liudijo buvęs Rumunijos užsienio žvalgybos vadovas Ionas Mihai Pacepa. Jis buvo aukščiausio rango buvusio Varšuvos pakto valstybių saugumo pareigūnas šaltojo karo metais pabėgęs į JAV.
Tas pats M.Pacepa yra detaliai aprašęs, kaip KGB sugebėjo ne vieno žydo gyvybę išgelbėjusį popiežių Pijų XII pasaulio akyse paversti nacių rėmėju. Centrine šios klasikinės KGB operacijos ašimi tapo komunistas vokietis dramaturgas Rolfas Hochhuthas, 1963 metais parašęs pjesę “Pavaduotojas” (“The Deputy”).
Nuo to prasidėjo visa dezinformacijos kampanija, kuri galiausiai pasiekė tai, jog net M.Pacepai paskelbus apie tokią KGB operaciją, jo liudijimu iš pradžių, kol tai neįrodyta istoriniais dokumentais, nepatikėjo net kai kurie Pijaus XII rėmėjai.
Nors nuo pat pradžių iki šiol pačiose Vakarų šalyse netrūksta balsų E.Snowdeną vadinančių didvyriu, perbėgėliais tapusiems buvusiems KGB darbuotojams niekuomet nekilo abejonių, kad jis dirba Rusijos saugumo tarnyboms.
Nuo pat pradžių tą patį teigęs ir daugybę argumentų tokiam vertinimui pateikęs buvęs NSA analitikas analitikas J.Schindleris vadina E.Snowdeno istoriją apskritai “didžiausia aktyviąja priemone čekizmo (SSRS ir Rusijos slaptųjų tarnybų darbuotojai dažnai vadinami “čekistais” – nuo F.Dzeržinskio sukurtojo “Ypatingosios komisijos” (Chrezvuchainaja Komisija -ČK) pavadinimo) istorijoje”.
J.Schindleris teigia, kad “Snowdeno operacijos tikslas buvo padaryti maksimalią žalą galingam Vakarų žvalgybos aljansui, vadovaujamam NSA, kuris stovėjo Vakarųlaisvės sargyboje nuo pat Antrojo pasaulinio karo”. Net jeigu vertinsime šiuo aspektu, tai – bandymas sugriauti Vakarų aljansą ir struktūras. Ir E.Snowdeno nuolat skelbiama informacija tarnauja būtent tokiam tikslui.
J.Schindleris liudija ir daug daugiau: “Kaip buvęs NSA kontržvalgybos karininkas, galiu su jumis pasidalinti depresija keliančia realybe, kad Šaltojo karo metais NSA vadovaujama elektroninė žvalgyba SIGINT niekdada nebuvo bent kažkur neinfiltruota sovietų šnipais. Ir tai – kalbant tik apie agentus, kuriuos mes žinome. […] V.Putino, kuris pats buvo KGB kontržvalgybos karininkas, Rusijos šnipinėjimas prieš Vakarus, ypač Jungtines Valstijas tapo dar agresyvenis, tačiau tęsiantis išbandytą čekistų taktiką ir techniką”.
O dabar prisiminkime jau anksčiau minėtą O.Kalugino liudijimą, kad, “sovietų užsienio žvalgybos pagrindas buvo ne žvalgybos duomenų rinkimas, bet ardomoji veikla: aktyvūs veiksmai siekiant susilpninti Vakarus” ir pabandykime įvertinti J.Schindlerio žodžius šiame kontekste.
Tačiau J.Schindleris neakcentuoja, mano manymu, dar vieno ne mažiau svarbaus šios operacijos tikslo: įkalti pleištą tarp JAV ir jos sąjungininkių Europoje – pirmiausia JAV ir Vokietijos. Mat bene garsiausia šio skandalo dalimi tapo tariamas NSA vykdytas Vokietijos kanclerės Angelos Merkel mobiliojo telefono pasiklausymas. Šis skandalas tapo naujausios JAV ir Vokietijos santykių krizės, kuri visuomet kelia grėsmę net NATO ateičiai, priežastimi.
Tačiau praėjusį gruodį paaiškėjo, kad Vokietijos prokurorai negavo įrodymų, jog dokumentai, kuriais remiantis sukeltas skandalas, iš tiesų yra originalūs NSA dokumentai. Šių metų birželį tyrimas Vokietijose nutrauktas nesurinkus patikimų įrodymų, nors iš pradžių teigta, kad įrodymai egzistuoja ir yra nepaneigiami.
Verta apskritai pastebėti, kad Rusijos kontroliuojama E.Snowdeno istorija virto ne Kremliui naudingos žvalgybos informacijos perėmimu, o tiesiog operacija, kurios tikslas – maksimaliai griauti pasitikėjimą ir tarpusavio ryšių tarp ES ir NATO partnerių. Tai, mano manymu, dar kartą iliustruoja pagrindinį Kremliaus tikslą – visomis priemonėmis griauti NATO ir ES.