Naujoji Rusija iš ankstesnių laikų paveldėjo ne tik etnofederacijos principą, bet ir SSRS griuvimo inerciją, buvusioms sovietinėms respublikoms tampant savarankiškomis. Daliai Rusijos autonominių respublikų atsiskyrimo galimybė atrodė reali. Prisiminkime Čečėniją, sudėtinga situacija buvo ir dėl Tatarstano. Federalizmas atrodė kaip laikinas kompromisas ir savotiškas fasadas, kurio antklodę į savo pusę tempė kiekviena iš pusių.
1993 m. interviu „Focus“ žurnalui žinomas rusų rašytojas disidentas Aleksandras Solženycinas, neslėpęs simpatijų Rusijos didžiavalstybiškumui, teigė, jog realybėje egzistuoja ne Rusijos federacija, o Rusijai, kuri iš Lenino laikų turi paveldėjusi nenatūralią valstybės struktūrą ir patirianti tautinių mažumų didėjantį nacionalizmą ir rusiškojo nacionalizmo stoką.
Anksčiau regionų integralumą ir lojalumą garantavo komunistų partijos režimas, kuris ilgą laiką sėkmingai slopino nacionalizmą (mažiau vakarinėse SSRS teritorijose – Pabaltijo respublikose, Ukrainoje ir pan.). Žlugus komunizmui, Rusija atsidūrė tarp dviejų visiškai priešingų vektorių: tarp potencialių separatizmo židinių iš vienos pusės ir Maskvos intereso dominuoti, labiau gyvenant unitariniu, o ne federaciniu principu – iš kitos. 90-aisiais Rusijos federacija rėmėsi „susitarimais“ su autonominių respublikų valdžia, tačiau jie, kaip rodė Čečėnijos pavyzdys, nebuvo tvarūs.
Karo Ukrainoje atveju tautinių mažumų nacionalizmas buvo pajungtas bendram imperiniam mąstymui. Reikėtų pabrėžti, jog šiuolaikinėje Rusijoje Kaukazo respublikos patiria labai skirtingą Rusijos visuomenės požiūrių amplitudę: nuo „užtenka maitinti Kaukazą“ iki „kartu už Donbasą“.
Federalizmas Rusijoje yra iliuzinis. Tačiau federalizmo statusas kol kas sukuria abipusį legetimumą Kremliui bei regionų vadovams, esamoje „išmokų ir paskirstymo“ ir taip sumažina nacionalizmo ir separatizmo riziką. Nukeliant į ateitį įvairių regionų tolimesnio statuso, suverenumo raiškos Rusijos federacinėje sąrangoje perspektyvą.
Asimetrinis federalizmas
Rusija yra federacinė valstybė, susidedanti iš 83 regioninių subjektų. Ji remiasi asimetrinio federalizmo principu, kai regionai net formaliai turi nevienodą autonomijos lygį. Aukščiausią autonomijos lygį turi respublikos, kuriose dominuoja specifinė etninė grupė. Respublika greta rusų kalbos turi kitą oficialią kalbą ir netgi savą konstituciją. Būtent autonominės respublikos B.Jelcino valdymo galėjo siekti ar net siekė nepriklausomybės, ypač Čečėnija ir Tatarstanas. Pasirašytos sutartys su daugiau nei 40 autonominių subjektų garantavo jiems formaliai didesnes teises (autonominė apygarda, sritis, kraštas, autonominė sritis bei federaciniai miestai turi mažesnį statusą nei autonominės respublikos).
Regionų valdymo struktūra po B.Jelcino pasitraukimo patyrė keletą pokyčių. 2004 m. V.Putinas labai sustiprino centralizuotą valdymą panaikinęs regionų vadovų rinkimus ir įgijęs teisę pats juos skirti. Šį pakeitimą lydėjo ekonominė centralizcija, federaliniui biudžetui priskiriant daugiau mokesčių ir išmokų perskirstymų regionams. Regionams skiriamų išmokų politika vis stiprėjo ir pasaulinės ekonominės kirizės metu pasiekė piką, “individualiai” skirstant paramą regionai buvo gelbėjami, tačiau situacija pasiekė hiper-centralizaciją, kurią pripažino ir tuometinis prezidentas D.Medvedevas inicijavęs ne tik kai kurių mokesčių perskirstymo grąžinimą regionams, bet ir kadencijos pabaigoje 2011 m. ėmęsis Rusijos regionams suteikti didesnį politinį savarankiškumą, keliant ir renkant valdžią (matyt, buvo tikima, jog partija “Vieninga Rusija” sugebės suvaldyti šį procesą).
2013 m. centrinė valdžia vėl prisiėmė sau teisę siūlyti kandidatus, jeigu to prireikia pagal aplinkybesi. Pats faktas, jog centrinė valdžia nesunkiai įgyvendina centralizaciją arba atvirkščiai - regionų savarankiškumo teisių plėtimą, rodo, jog procedūros realiai nėra tokios svarbios - viską iš esmės sprendžia centras.
V.Putino valdymo metu federalinė struktūra, neperėjo į aukštesnį brandos lygį, nors būta lūkesčių. Federalizmui būdingas valdžios pasidalijimas tarp centrinės ir vietos valdžios buvo kuriamas ne dialogo, o galios pagrindu.
Lenkijos analitinio centro OSW neseniai atliktame tyrime pastebima, jog federalinių subjektų vadovams priklausomybę nuo centro labiausiai įtvirtinti padeda ekonominė struktūra, vis didesnei daliai regionų tampant išmokų gavėju, o ne donoru.
Susiformavęs gavėjo statusas regionų elitą priverčia pirmiausiai žiūrėti į centrą, tikėtis jo sprendimų, vengti atsakomybės. Pagrindinė regionų valdytojų motyvacija - pratęsti savo valdžią ir gauti išmokas regionui bei patirti mažesnę kontrolę (turint omenyje aukštą korupcijos lygį visoje Rusijoje).
„Naujasis etnofederalizmas“
V.Putinas 2012 m. vykstančių prezidento rinkimų metu vienu iš prioritetų laikė tautybių politikos sampratą, minėdamas Rusijos daugiaetniškumą, tačiau jį atsiedamas nuo vakarietiškojo multikultūralizmo.
Tai buvo naujovė, nes caro laikų Rusija nesirėmė etniniu principu ir iš esmės buvo unitarinė imperija, visas gubernijas pilnai pajungusi centrinei valdžiai.
Nepaisant deklaruojamos politikos, sovietmečiu ir posovietmečiu etninės mažumos kalbiškai, kultūriškai vis labiau asimiliavosi. Buvo lėtas, bet vykstantis rusų dominavimo visoje Rusijoje įtvirtinimo procesas. Vienur rusų didėja ir jie pilnai dominuoja, netgi etninėse respublikose, kitur - etninės mažumos ir toliau išlaiko dominavimą. Pvz. Jakutijoje gyvena apie 49.9 proc, jakutų, kai tuo tarpu 1989 m. jų buvo mažesnis procentas - 33.4 proc. jakutų, Tačiau Karelijoje yra tik 7 proc. karelų, kuomet 1989 m.jų buvo kiek daugiau - 10 proc. Baškirijoje apie 30 procentų baškirų (1989 m. - apie 22 proc.).
Etninių grupių elitą stengiamasi laikyti šalia savęs mainais gaunant jų lojalumą Kremliui ir taip „nudrenuojant“ potencialius etninius konfliktus. Ypač tai aktualu Šiaurės Kaukazo atveju, kuomet Čečėnija, siekdama nepriklausomybės posovietiniu laikotarpiu, patyrė du karus, prarado daugiau nei 50 tūkst. žmonių, ir, nepaisant Rusijos pergalės, išlieka (kaip ir visas Šiaurės Kaukazo regionas) rusenančiu židiniu naujoms seperatizmo nuotaikoms plisti.
Todėl nuolatinis centro kontraktas su respublikų lyderiais yra svarbus, o Maskva stengiasi vengti atsitiktinių žmonių, ypač jautriuose regionuose. Vertinant Šiaurės Kaukazo respublikų bei joms artimų Krasnodaro bei Stavropolio sričių vadovų ratą, matome, jog regionų vadovais tapę asmenys turi praėję ilgametę kadrų atranką. Dar nuo sovietinių laikų priklausę nomenklatūrai arba per ilgą karjerą buvę atsiųsti ir dirbę centre arba kitaip susiję su centro valdžios, teisėsaugos (saugumo) ar valdžiai artimais verslo sluoksniais. Daugumai jų galiojo „patikrinimo centre“ principas, kas savotiškai papildo senuosius nomenklatūros atrankos principus.
Keletas pavyzdžių. Nuo 2013 m. Dagestano vadovu esantis Ramazanas Abdulatipovas yra ilgametis sovietinės nomenklatūros atstovas. Įvairiose pareigose dirbo nacionalinių santykių, regionų valdymo srityje, nuo 1988 m. perėjo dirbti į TSKP CK, po kurio laiko užsitarnavo B.Jelcino pasitikėjimą. Vėliau sugebėjo pritapti ir prie naujų lyderių. Nuo 2008 m. Ingušijos respublikos vadovas Junus-bek Jevkurovas B.Jelcino valdymo laiku darė aktyvią karinę karjerą, yra dalyvavęs abiejuose Čečėnijos karuose, taikos palaikymo misijoje Kosove.
Nuo 2013 m. Kabardino-Balkarijos respublikos vadovu dirbantius Jurijus Kokovas buvo ilgametis vidaus reikalų sistemos darbuotojas, iki tapimo vadovu keliolika metų dirbęs federaliniu lygiu. Rusijos Vidaus reikalų sistemoje Karačiajų Čerkesijos respublikos vadovu esantis Rašidas Temrezovas priklauso jaunųjų kadrų bangai, tačiau siejamas su buvusiam respublikos prezidentui M.Batdijevui artimu kriminaliniu klanu, taip pat su energetikų tinklais. Jis yra priklausęs “Teisingoji Rusija” partijai, tačiau iš jos išmestas (galimai dėl korupcinių ryšių), nepaisant to, netrukus sugebėjo patekti tarp Rusijos prezidentų globojamų jaunųjų kadrų rezervo.
Nuo 2007 m. Adygėjos respublikos prezidentu dirbęs Aslan Tkhakušinovas dirbo akademinį darbą, pats yra etninis adygas (čerkesas) ir pasižymėjo kaip gana sėkmingai bandęs spręsti už Rusijos ribų gyvenančių čerkesų telkimo veiklą. Šiaurės Osetijos vadovas Tamerlanas Aguzarovas yra atėjęs iš prokuratūros ir dirbęs su Beslano įkaitų tragedijos byla.
2015 m. Krasnodaro krašto gubernatoriumi paskirtas Veniaminas Kondratjevas dirbęs krašto administracijos padaliniuose, iki tapimo gubernatorumi pastaruosius porą metu dirbęs ir RF prezidento reikalų valdyboje. Nuo 2014 m. Stavrapolio gubernatoriumi paskirtas Vladimiras Vladimirovas taip pat yra iš jaunųjų kadrų, susijęs su naftos perdirbėjų veikla.
Priklausomi „valdytojai“
1 iš 10 regiono vadovų yra užėmę šias pareigas dar iki D.Medvedevo tapimo prezidentu, virš 40 proc. jų tapo arba buvo iš naujo patvirtinti vadovais V.Putinui sugrįžus į valdžią 2012 m.
Daugiau nei pusė kandidatų buvo paskirti D.Medvedevo valdymo metu.
Keičiant pastaruosius du asmenis centro įtaka stiprėjo. Baškirijos prezidento keitimas leido respublikos naftos gavybą perduoti į valstybės kompanijų (pvz. Gazprom) kontrolę, o J.Lužkovo keitimas atvėrė kelią V.Putino ir D.Medvedevo aplinkai lengviau tvarkytis Maskvojev . Regionų valdomi ištekliai palaipsniui pateko į Kremliaus aplinkos kontrolę. Labiau savo išteklius kontroliuoja tik Tatarstanas.
Naujieji kadrai ne tik stiprino centralizaciją, bet ir iškėlė „nerašytų taisyklių“ svarbą užimant ir išlaikant svarbius postus.
Pirma, daugumą jų pasitikėjimą užsitarnavo per ilgą tarnybą užimant įvairius federacinės valdžios ar kitus centro kontroliuojamus postus, dalis pasitikėjimo tinklų formavosi beveik du dešimtmečius.
Antra, centrinė valdžia kontroliuoja regionų vadovus ir per valdžios partiją „Vieninga Rusija“.
Tarp visų regionų vadovų mažiau nei 10 asmenų nepriklauso valdžios partijai „Vieninga Rusijai“, tačiau net ir šie „nepriklausomieji“ išlieka Kremliaus lojalių jėgų pusėje.
Trečia, dauguma vadovų yra technokratai - atskirų sričių inžinieriai, gamybos specialistai ir pan. Tokie „technokratai su ryšiais centre“ yra patogesni prisitaikant prie unifikuojančio Rusijos valdymo. Jiems mažiau būdingas tautinių mažumų nacionalizmas. Ketvirta, sistema iki tam tikro lygio pati sugeba įvardinti, jog korupcija yra viena pagrindinių jos problemų, nors ženkli valdytojų dalis patys pilnai įkūnija Rusijos korupcinę sistemą.
Jeigu Kremliaus atstovai nėra liečiami, regionų vadovai yra to lygio ešalonas, kuriame galima kalbėti apie korupcijos problemą. Prireikus - surasti kaltus ir taip savotiškai nudrenuoti visuomenėje susikaupusias įtampas. Įdomu tai, jog vykstant viešos kritikos akcijoms, labiau kritkuojami ne-etninių regionų vadovai. Etninių teritorijų klausimas yra jautresnis, jų vadovų pasikeitimas yra rizikingenis, todėl asimetriškumas veikia ir centrui stebint bei vertinant regionų “valdytojų“ veiklą. Putino vykdoma centralizacijos ir kieta kontrolės politika, investuojant į patikimų kadrų regionuose išlaikymą nuslopino etninius konfliktus ir separatizmo tenedencijas, tačiau neišsprendė struktūrinių klausimų.
Šalia formalaus federalizmo įsteigta „lojalių valdytojų“ sistema iš esmės nesiima spręsti regionų socialinio-ekonominio vystymosi problemų. Todėl de facto gyvenant centralizacijos sąlygomis išlikusi federacinė stuktūra (kurios naikinimas valdžiai būtų rizikingas) išlieka ta Pandoros skryna, iš kurios gali kilti iššūkiai centro dominavimui.
Tai ypač taptų aktualu silpnėjant V.Putino sistemos legitimumui ar dėl ekonominio nuosmukio Kremliui nepajėgiant (kaip anksčiau) remti regionų.