1946 m. Jurgis Dirvonskis buvo suimtas už tai, kad padėdavo partizanams – buvo jų ryšininkas. Po metų vyras kaip politinis kalinys buvo ištremtas į Kazachstaną. Ten praleido 12 metų, tolimame krašte sukūrė šeimą, gimė dvi dukrelės.
Kai vyresnėlei Jūratei buvo maždaug dveji, o mažajai Nijolei – vos 8 mėnesiai, abi susirgo dizenterija. Nijolė neišgyveno. Dukrą Jurgis palaidojo kapinėse šalia Karagandos. Pats pastatė jai paminklą – kūdikio kapą puošė kryžius su angelu.
Orientyras — prieš 70 metų daryta nuotrauka
„Misija Sibiras“ ekspedicijos dalyviai aplankė Jurgį kelios savaitės iki kelionės į Kazachstaną. Jis papasakojo savo istoriją ir išleido ekspediciją su prašymu surasti dukters kapą. Vyras gana tiksliai nupasakojo, kur jis turėtų būti, ir įdavė nuotrauką, kurioje nufotografuotas kapas.
Nors fotografijoje aiškiai matėsi pats kapas, orientyrai buvo ir horizonte matomi pastatai, tačiau visi suvokėme – nuotrauka daryta prieš 70 metų, tad aplinka galėjo visiškai pasikeisti.
Žinojome, kad kapinės, kuriose palaidota Jurgio dukra, yra važiuojant nuo Karagandos į Aktasą. Trečią ekspedicijos dieną nuvykome į tas kapines ir keletą valandų jas šukavome ieškodami lietuvių kapų ir buvome beveik įsitikinę – tarp jų rasime ir kapą su angelu. Po 3-4 valandų, išnaršę kapines, buvome suradę ir sutvarkę 8 lietuvių kapus, tačiau Jurgio dukters kapo neradome.
Ramybės nedavė nuotraukoje matytas vaizdas
Keli ekspedicijos dalyviai jau baigus šukuoti šias kapines nuklydo už geležinkelio į kitas kapines. „Šalia tų kapinių yra pastatas iš nuotraukos. Čia yra Jurgio dukters kapas“, — buvo įsitikinęs Egidijus ir pridūrė, kad privalome į jas grįžti.
Tačiau šias kapines tvarkė praėjusių metų „Misija Sibiras“ ekspedicija, kuri dar nežinojo Jurgio istorijos, o vėl iš naujo išnaršyti visas kapines dėl vieno kapo paprasčiausiai neturime laiko.
Visgi ketvirtąją ekspedicijos dieną po darbų dvejose kapinėse ir daugiau nei 20 rastų ir sutvarkytų lietuvių kapų kilo dilema – grįžti į stovyklavietę ir pradėti gaminti koplytstulpį, ar nuvykti į dar vienas kapines. Buvome išvargę nuo karščio, kojos iki kraujo subraižytos sausų brūzgynų, o kūnas padengtas išdžiūvusios Karagandos žemės dulkėmis. Grįžti į stovyklavietę, pasigaminti vakarienę ir kibti į koplytstulpio brėžinius, matavimus ir pačią gamybą atrodė priimtina mintis.
Pakeliui užsukome prie kryžiaus, kurį pastatė praėjusių metų ekspedicija, aptarėme, kaip darysime savąjį kryžių ar koplytstulpį, ir nusprendėm – aplankykime dar vienas kapines. Tas, kuriose galbūt rasime Nijolės, Jurgio dukters kapą.
Vilties rasti beveik nebuvo
Paieškos buvo labai sistemingos – ėjome tik per dalį kapinių, vadovavomės nuotraukoje matomo pastato ir gyvai matomo, manoma, to paties pastato vaizdais. Paieškos buvo bevaisės. Jurgis Dirvonskis pasakojo, kad tame pačiame lageryje kalėję politiniai kaliniai su ekspedicija anksčiau buvo radę tą kapą, tuomet paminklas buvo suskilęs ir jie jį kiek įmanoma atstatė. Tad turėjome kelis variantus: rasti sveiką atstatytą paminklą, kokį matėme nuotraukoje; ieškoti paminklo, kuris nugriuvęs, suskilęs; liūdniausias variantas – galbūt čia net ne tos kapinės.
Po maždaug pusantros valandos viltis blėso. Šios kapinės itin apleistos ir padrikos, daug nepraeinamų vietų, neturime laiko šukuoti jų visų. Dalis komandos jau buvome nusivylę – na, ką gi, padarėme, ką galėjome.
Arnoldas, žygio vadovas, dar paskambino kapinių sargui, gal jis turės kokios informacijos. Kalbėdamiesi, kad bus liūdna pranešti 93-ejų Jurgiui, kad nepavyko, staiga iš krūmų pamatėme sprintu bėgantį Manvydą, kuris sušuko „radom!“
Dalyviai netramdė ašarų
Rastas kapas buvo jau be lentelės su vardu, nebuvo ir angelo. Bet tiek kartų nagrinėta nuotrauka padėjo Egidijui iš pirmo žvilgsnio atpažinti tą kryžių. Jis neabejojo – tai Nijolės Dirvonskytės kapas.
Sutvarkę kapą paskambinome pačiam Jurgiui – atsiliepė jo duktė Jūratė, pakvietė tėvą. „Ar dabar jūs ten prie jo esat?“ — su nuostaba paklausė Jurgis. „Neįsivaizduojat, kaip jums ačiū“, — pridėjo ir prie ragelio pakvietė savo dukterį, kurios balse jautėsi susigraudinimas. Po pokalbio ir ekspedicijos dalyvių akyse sužibo ašaros. Tokios emocingos dienos baigties nesitikėjo niekas.
„Misija Sibiras’19“ ekspedicija prasidėjo liepos 17 dieną, dalyviai šiemet vyko į Kazachstaną, ieško ten esančių tremtinių ir politinių kalinių kapų.