„Kai ant tilto pamatai stovintį automobilį, natūralu, kad atkreipi dėmesį į tai, kas čia vyksta. Pamačiau, kad keleivio vietoje sėdi žmogus, o vairuotojo nėra. Tada apsižvalgiau ir pamačiau neeilinį vaizdą. Ant turėklo krašto sėdėjo jaunas vyras, o šalia jo stovėjo kitas žmogus, sustojusio automobilio vairuotojas. Iš karto supratau, kad, greičiausiai, tas sėdintis žmogus bando atimti sau gyvybę. Sunku ir apibūdinti tą jausmą, kai pamatai tokį vaizdą. Tiesiog supratau, kad negaliu abejingai nuvažiuoti, tarsi manęs tai neliestų“, – istorijos pradžią prisimena T. Grigalevičius.
Tomas netruko apsisukti ir privažiavęs bandė išsiaiškinti, kas čia iš tikrųjų vyksta.
„Privažiavau ir pradėjau uždavinėti įvarius klausimus, taip net nevalingai. Klausiu, ką čia veikiate, ar žiūrėjote futbolą, ar žinote, kas laimėjo. Tiesiog tam, kad nukreipčiau dėmesį, išblaškyčiau. Ėmiausi vos ne komiko vaidmens, kad atitraukčiau tą jauną žmogų nuo to, kas vyksta aplink ir sudominčiau savimi“, – pasakoja Tomas.
Susižvalgęs su stovinčio automobilio vairuotoju Tomas gestais parodė, kad šis iškviestų pagalbą ir toliau tęsė pokalbį su, kaip įtariama, žmogumi, norėjusiu nušokti nuo tilto.
„Jis taip nenoriai, nenoriai, bet pradėjo su manimi bendrauti. Žodis po žodžio mes užmezgėme tokį paprastą dialogą. Man pasirodė, kad jis yra šiek tiek apsvaigęs, galbūt buvo išgėręs, tačiau to teigti tikrai negaliu. Tiesiog jis atrodė nenatūralios būsenos“, – tęsią istoriją pašnekovas.
Tomas išsiaiškino, kad vaikinas turi merginą, kokiame rajone ji gyvena ir kur tiksliai tas rajonas yra. Ant tilto atbrailos sėdėjęs ir, galimai nuo jo nušokti ruošęsis žmogus, Tomui taip pat papasakojo, kad neseniai išlošė nemažą pinigų sumą.
„Parodė kažkokį čekį, aš labai nesigilinau, nežiūrėjau į jį. Sakau, taigi smagu, paklausiau, kiek išlošė. Atsakė, kad pusę tūkstančio. Tada sakau, kad viskas šaunu, tu turi pinigų, viskas čia gerai. Bandžiau jam įrodyti, kad situacija, kurią jis renkasi, nėra pati tinkamiausia.
Jis lyg ir pradėjo tikėti manimi. Dar šiek tiek vėliau paprašiau nulipti nuo turėklo, sakau jam, juk gali nukristi, o vanduo čia toks baugus. Bandžiau parodyti realią situaciją, bet ženklų, kad jis rengiasi nulipti, nepastebėjau“, – pasakojo Tomas.
Supratęs, kad savo noru vaikinas nulipti nuo atbrailos nesiruošia, vėl susižvalgęs su taip pat padėti sustojusio automobilio vairuotoju, kartu čiupo vyrui už alkūnių ir jį tiesiog nutempė.
„Jis priešinosi, klausė, ką jūs darote. Atsakiau, kad bijau, jog jis gali nukristi ir susižaloti, o man nejauku su juo šnekėtis, kuomet aš stoviu saugiai, o jis sėdi kojas nusvėręs į vandenį. Tikrai įtariau, kad jis gali bet kurią akimirką vėl bandyti šokti. Priėjau arčiau ir kviečiau papasakoti daugiau apie save, domėjausi jo pasaulėžiūra, tačiau pastebėjau, kad jis, atsidūręs ant šaligatvio, jau vengia tęsti dialogą su manimi. Pasirodė, kad jam labai nejauku. Na jis kaip ir pasiryžo kažkokiam žingsniui, o čia staiga kažkas bando nutraukti jo planus“, – prisimena Tomas.
Dar ką tik ant tilto atbrailos sėdėjęs ir netikėtai nuo jo patrauktas vaikinas, kaip pasakoja Tomas, jautėsi labai nejaukiai, pasiūlė jį gelbėti pasiruošusiems, skirstytis, esą nujautė, kad netrukus gali atvykti gelbėjimo tarnybos.
„Sakau ne, dar nesiskirstom, pakalbame. Man įdomu daugiau apie tave sužinoti. Ir tuo metu aš pamačiau, kad atvažiuoja specialiosios tarnybos. Tada jau atsitraukiau, paaiškinau, kokia bėda nutiko tam žmogui, nieko nedetalizavau. Tada jie jau perėmė visą situaciją, kontrolę. Tiesa, man pasirodė, kad atvažiavę policijos pareigūnai buvo nelabai pasiruošę tokiai situacijai. Bendravo grubiai. Nesu psichologas, bet, manau, kad pareigūnai tokiomis aplinkybėmis turėtų būti draugiškesni, patys pabandyti įsijausti į psichologo vaidmenį“, – įsitikinęs T. Grigalevičius.
Tik grįžęs namo ir apie įvykį papasakojęs žmonai, Tomas suprato, ką iš tikrųjų padarė. Šiandien, sako, jokiu herojumi ar didvyriu nesijaučiantis ir yra įsitikinęs, kad tiesiog atliko paprasčiausią pareigą.
„Aš tai padariau natūraliai. Kaip žmonės perka maistą, dovanoja gėles, sveikina su gimtadieniu, tai man tarsi kažkas įsijungė – štai, matau bėdą, kuomet reikia padėti žmogui ir aš tai padarysiu. Manau, kad kiekvienas turime padėti. Tai yra žmogiškumas“, – savo poelgio nesureikšmina pašnekovas.
„Depresijos gydymo centro“ psichologas Antanas Mockus sako, kad be specifinių žinių ir įgūdžių kartais yra sunku padėti į savižudybę linkusiam žmogui, ypač tada, kai to visiškai nesitiki. Pasak psichologo, tokiose ar panašiose situacijose galime atsidurti kiekvienas iš mūsų. Pašnekovas pataria – svarbiausia yra kalbėtis su tokiu žmogumi.
„Negali padėti žmogui, kol jo neišklausai. Ta išklausymo fazė, na, ji turi būti. Tas etapas, kada jau išklausai tą skausmą ar panašiai, užmezgi su tuo žmogumi kontaktą, tada jau gali jam sakyti: klausyk, tavęs aš čia tikrai nepaliksiu, ką darom, ar kviečiam greitąją pagalbą, policiją, o gal tave nuvežti namo ar kažkur kitur, kur tu gali jaustis saugiai. Galbūt pas artimuosius“, – pasakoja A. Mockus.
Pirmiausia, sako psichologas, reikia paprašyti žmogaus išsipasakoti, pasidalinti savo skausmu, pakviesti artimam pokalbiui.
„Ramiai prieiti ir atsargiai paklausti, ką jis čia veikia, kas čia vyksta. Reikia pradėti domėtis ir kalbinti tą žmogų. Dažnai tas žmogus būna tikrai užsisklendęs, atrodo lyg savo pasaulyje, tarsi jau pasiruošęs savižudybei. Tai tas pakalbinimas, įtraukimas į pokalbį yra jau jo savižudybės plano suardymas. Būna kalbi su žmogumi ir jis niekaip nereaguoja arba atsako tik labai trumpais sakiniais. Tačiau kai jis pradeda jau pasakoti kažką, užvesti naujas temas, reaguoti, prasmingai atsakinėti, suprantame, kad jis jau atsiveria, išeina iš tunelinio mąstymo“, – aiškina psichologas.
A. Mockus skatina nevengti tiesaus klausimo, ar tu tikrai nori nusižudyti. Esą tai paskatins žmogų susivokti, o nepaspartins greičiau tai padaryti. Dar psichologas pataria nepulti griebti žmogaus nuo tilto, ypač, jei jis stovi pavojingai. Taip pat svarbu neparodyti, kad galbūt jį smerkiate.
„Geriau rodyti rūpestį, leisti suprasti, jog matome, kaip jam sunku. Pasiūlyti pasikalbėti, išsiaiškinti, kas jam yra ir ką jam skauda. Dažniausiai žmogus, kuris ruošiasi savižudybei, išgyvena daug bejėgiškumo, nevilties, kaltės, pykčio, daug kitų stiprių jausmų.
Žmogų, kuris žudosi arba galvoja apie savižudybę, yra užvaldę ambivalentiniai, prieštaringi jausmai. Viena dalis, kuri nori mirti, o kita dalis – gyventi. Ir ta dalis, kuri nori gyventi, jai svarbu su kažkuo pakalbėti, išlieti savo skausmą, juo pasidalinti. Dėl to tie žmonės dažniausiai linkę kalbėtis ir kalba. Ir tas kalbėjimas, tas nuoširdus rūpinimasis yra labai paveikus“, – pataria psichologas.
Atsisiųsk LIETUVOS DRAUDIMO pirmosios pagalbos atmintinę.