Tokio vaikų elgesio ignoruoti negalima: ženklai, išduodantys tai, apie ką jie bijo kalbėti

Nors šeimą norėtųsi įsivaizduoti kaip aplinką, kurioje vaikas jaučiasi saugus ir mylimas, deja, tokį vaizdą sutinkame ne visur. Skaičiuojama, jog net 1 iš 5 vaikų nukenčia nuo seksualinės prievartos, o nemaža nukentėjusių dalis tėra kūdikiai ir ikimokyklinio amžiaus vaikai. To, kas vyksta už tokių šeimų durų, matyti negalime, tačiau specialistai nurodo, koks vaiko elgesys išduoda namuose patiriamas kančias.

Apie pragarą namuose vaikai bijo kalbėti: tiesą išduoda tam tikras elgesys

Globos namų „Užuovėja“ Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centras – vienintelė įstaiga Lietuvoje, teikianti specializuotą pagalbą vaikams, galimai nukentėjusiems nuo seksualinės prievartos. Centras veiklą pradėjo 2016 metų birželio 3 dieną, nuo kurios pagalba suteikta daugiau nei 800 galimai prievartą patyrusių vaikų. Tačiau šis skaičius – tik ledkalnio viršūnė: globos namų direktorė Gytė Bėkštienė pabrėžia, jog daugybė atvejų taip ir lieka neišaiškinti.

Į globos namus patekusių vaikų istorijos patvirtina, jog smurtas dažniausiai vyksta artimoje aplinkoje, kurioje vaikas yra labiausiai prieinamas, pažeidžiamas ir priklausomas, o smurtautojas dažniausiai yra vaikui gerai pažįstamas asmuo. Kaip pastebi G. Bėkštienė, smurto artimoje aplinkoje atvejai pačios šeimos narių dažnai slepiami saugant šeimos įvaizdį.

Toks smurto slapstymas kelia pavojų, kad smurtinės situacijos tęsis, vaikas nesulauks pagalbos ir patirs ilgalaikį traumavimą. Čia G. Bėkštienė pamini nenutrūkstamo „smurto rato“ sąvoką – kenčiančiam vaikui užaugus, gali būti, kad jis ir pats smurtaus prieš kitus. Vienintelis būdas nutraukti „smurto ratą“ – atrasti drąsos sureaguoti ir padaryti viską, kas įmanoma, kad kenčiantis vaikas sulauktų pagalbos. Visų pirma, tam būtinas mūsų visų atidumas, nes atvirai išsipasakoti apie patiriamą smurtą vaikai dažniausiai bijo.

„Tam, kad galėtume atpažinti nukentėjusį vaiką, turime būti atidūs ir jautrūs jo atžvilgiu, išgirsti, ką vaikas kalba, bei pastebėti subtilius ženklus jo emocijose, elgesyje. Vaikai apie patiriamą smurtą gali papasakoti tiesiogiai, tačiau dažnesniais atvejais iš jų girdime netiesiogines užuominas, įtarimą kelia pasikeitusi emocinė būsena, elgesys, atsiradę sunkumai tarpasmeniniuose santykiuose, smurto žymės ant kūno. Pastarąsias galime ne tik pamatyti, bet, stebėdami vaiką, suprasti, kad jam kažkas kelia diskomfortą. Pavyzdžiui, jam sunku vaikščioti, sėdėti. Vaikas gali slėpti sužalojimus po rūbais, todėl svarbu atkreipti dėmesį į vaiką, apsirengusį ne pagal oro sąlygas“, – aiškina G. Bėkštienė.

Anot jos, patirtos seksualinės prievartos atveju gali atsirasti seksualizuotas elgesys. Jis reiškiasi tuo, kad įprastos, raidai būdingos seksualinio elgesio formos tampa labai išreikštos, dažnai pasikartojančios, trukdančios kasdienei veiklai.

„Nukentėję vaikai gali būti linkę smurtauti prieš kitus, neretai naudodami tokias pačias smurto formas, kurias patyrė patys. Visuomet turime atkreipti dėmesį, jei vaikas turi žinių apie seksualinį gyvenimą, neatitinkančių jo amžiaus, taip pat, jei vaikas atlieka veiksmus, kuriais pats sau sukelia skausmą. Kiekvienas vaikas individualiu būdu praneša apie patiriamą smurtą, ne visuomet požymiai yra labai aiškiai išreikšti, todėl itin reikšmingas aplinkinių žmonių atidumas ir gebėjimas perskaityti vaiko siunčiamus signalus. Svarbu atkreipti dėmesį, kad kiekvienas vaikas gali tapti smurto auka, nepriklausomai nuo jo amžiaus, lyties, gyvenimo sąlygų, tėvų statuso, išsilavinimo“, – pabrėžia G. Bėkštienė.

Netinkama reakcija į vaiko žodžius kenkia ir vaikui, ir tyrimui

Atskleisdamas patirtą fizinį ir seksualinį smurtą, vaikas patiria kaltės, gėdos, baimės jausmus, todėl reikia įvertinti tai, jog jis ryžosi išsipasakoti, nepriklausomai nuo to, ar prievarta įvyko ką tik, ar prieš daug metų. Išgirdę vaiko pasakojimą, žinoma, norėsime jam padėti, tačiau šioje vietoje labai lengva suklysti ir sureaguoti netinkamai. Tad kaip reikėtų reaguoti iš vaiko išgirdus apie jo patiriamą seksualinį ir fizinį smurtą?

„Svarbu suprasti, kad vaikas mus suvokia kaip žmogų, kuriuo pasitiki ir tikisi pagalbos. Turime jo neatstumti, tikėti vaiko pasakojimu ir sureaguoti savo kompetencijų bei atsakomybių ribose. Klausantis vaiko, svarbu nedemonstruoti savo jausmų smurtautojo atžvilgiu, nes tai gali būti vaikui artimas, brangus asmuo, nesiimti vertinti situacijos: „tave nuskriaudė, jis labai blogas žmogus“ ar panašiai. Kartais norisi iš vaiko sužinoti kuo daugiau prievartos aplinkybių, tačiau šioje vietoje turime save stabdyti, neklausinėti detalių, neužduoti atsakymą menančių klausimų, nes tokiu būdu galime padaryti žalą ne tik vaikui, bet ir ikiteisminiam tyrimui“, – perspėja G. Bėkštienė.

Gali būti, jog skaudžiais išgyvenimais pasidalinęs vaikas paprašys niekam daugiau apie tai nepasakoti. Tačiau šio vaiko prašymo įgyvendinti negalime – vaikas nėra pakankamai brandus, kad suvoktų, kokių veiksmų reikėtų imtis fizinio ir seksualinio smurto atvejais. Neužkirtus joms kelio, vaikui daroma didelė žala visose gyvenimo srityse: jaučiamos pasekmės socialiniam vaiko funkcionavimui, tarpasmeniniams santykiams, psichinei, fizinei sveikatai, mokymosi pasiekimams.
Anot G. Bėkštienės, vaikų apsaugos nuo seksualinio smurto srityje ypač svarbus tiek suaugusiųjų, tiek pačių vaikų švietimas.

„Kuo daugiau suaugusiųjų žinos, iš kokių požymių galima identifikuoti seksualinio smurto auką, tuo didesnė tikimybė, kad kenčiantys vaikai sulauks pagalbos. Taip pat labai svarbu, kad patys vaikai žinotų kūno saugumo taisykles. Ypač patys mažiausi, kurie dažniausiai nesupranta, kad su jais atliekami veiksmai yra seksualinė prievarta ir dėl to niekam apie tai nepapasakoja. Norisi atkreipti dėmesį, kad net 18 proc. pagalbos centre apsilankiusių vaikų yra ikimokyklinio amžiaus, tarp jų ir kūdikiai“, – pastebi G. Bėkštienė.

Labai svarbu, kad nukentėjęs vaikas gautų savalaikę ir profesionalią pagalbą – tik tokiu būdu galima sumažinti neigiamą patirtų traumų poveikį.

Įtardami, jog prievarta vyksta artimoje aplinkoje, turime reaguoti nedelsdami, kreipdamiesi į teisėsaugos pareigūnus skubios pagalbos telefonu 112. Seksualinės prievartos atveju, visą parą galima skambinti Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centro budinčiais telefonais 8 675 19244, 8 675 59443 ir pasikonsultuoti su specialistu, ką konkrečioje situacijoje geriausia daryti.

Seksualinio smurto atvejų užfiksuojama vis daugiau, nes išmokome jį atpažinti

Kaip kinta seksualinio smurto prieš vaikus atvejų skaičius Lietuvoje pastaraisiais metais? Situaciją stebinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus vyriausioji specialistė Skaistė Vasiliauskė teigia, jog paskutiniu metu užfiksuota daugiau tokių atvejų, nei ankstesniais metais.

„Nuo 2011 iki 2017 metų vaikų, galimai nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, skaičius šiek tiek svyravo – šiuo laikotarpiu užfiksuota 70–100 galimai nukentėjusių vaikų per metus. Tačiau po 2018 metais įvykusios vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarkos užfiksuojame daugiau vaikų, galimai nukentėjusių nuo seksualinės prievartos. Pavyzdžiui, 2018 metais nuo seksualinio smurto galimai nukentėjo 115 vaikų, o per 2019 metų tris ketvirčius – 133 vaikai. Tačiau tai nereiškia, kad daugėja seksualinės prievartos prieš vaikus atvejų – tokia statistika rodo, kad galimos seksualinės prievartos prieš vaikus atvejai yra geriau atpažįstami, į juos operatyviau reaguojama ir pranešama atsakingoms institucijoms. Atitinkamai, galimai nukentėję vaikai taip pat operatyviau gauna pagalbą“, – komentuoja S. Vasiliauskė.

Vaikai, patyrę seksualinį smurtą – ne vieni: jiems teikiama kompleksinė pagalba

Paklausta, kokia pagalba šiandien prieinama šalyje tokiems vaikams, S. Vasiliauskė pamini vaikų teisių apsaugos specialistus, kurie įvertina kiekvieną situaciją, ir seksualinę prievartą patyrusių vaikų pagalbos centrą, kuriuose nukentėjusiems vaikams teikiama kompleksinė pagalba.

Gavę pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, šiuo atveju, apie vaiko galimai patirtą seksualinę prievartą, vaiko teisių apsaugos specialistai nuvyksta į vaiko buvimo vietą. Jie susitinka su vaiku ir jį išklauso, išskyrus tuos atvejus, kai vaikas dėl amžiaus, sveikatos būklės, esamos būsenos negali išreikšti savo nuomonės. Taip pat specialistai susitinka su vaiko atstovais pagal įstatymą, įvertina grėsmės vaikui lygį – užpildo Grėsmės vaikui lygio nustatymo anketą, esant poreikiui, nustatyta tvarka inicijuoja atvejo vadybą.

Atvejo vadybos metu sudaromas pagalbos vaikui ir šeimai planas, kuriame numatoma vaikui ir šeimai reikalinga psichologinė, socialinė ar kita pagalba. Be to, vaikams, galimai patyrusiems seksualinę prievartą, gali būti suteikta kompleksinė pagalba Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centre.

Kaip pagrindinę priemonę užkirsti kelią seksualinės prievartos prieš vaikus atvejams, S.Vasiliauskė įvardija informacijos sklaidą ir vaikams, ir suaugusiems.

„Reikalingas ir nepilnamečių švietimas apie tai, kas yra seksualinė prievarta ir kur kreiptis su ja susidūrus, todėl siūlytina įtraukti šias temas į šalies švietimo, ugdymo įstaigų programas. Taip pat būtina akcentuoti, kad privalome būti atidesni, jautresni vaikui, daugiau su juo bendrauti ir girdėti, o svarbiausia – tikėti tuo, ką vaikas sako“, – pabrėžia S. Vasiliauskė.

www.pagalbavaikams.lt – pagalbos vaikams linijos interneto svetainėje skelbiama informacija apie tai, kas yra seksualinė prievarta prieš vaikus, kur kreiptis tokiais atvejais.

www.pvcmokymai.lt – mokymų platforma „Saugokime vaikus nuo seksualinės prievartos“, kuria nemokamai galima naudotis interneto svetainėje Elektroninių mokymų platformoje suprantamai ir patogiai pateikta informacija, kaip tėvams ir specialistams kalbėtis su vaikais apie kūną, saugumą, pavojingas situacijas, kad jie netaptų seksualinės prievartos aukomis.