Vilnietė Julija Ciurupa jau daugiau nei penkerius metus savo ranką lavina dailėje. Niekada vaikystėje nesimokiusi dailės mokykloje, moteris tik būdama 27 metų atrado savo aistrą ir išlaisvino viduje slypintį kūrybiškumą.
„Buvau baisi karjeristė, įsisukusi į darbą. Mano darbovietė buvo ir mano namai, ir mano vyras, ir mano vaikai, ir mano kūryba. Pamačiau, kad jau visko per daug: nei manęs čia kas prašo, nei labai suprantu, kodėl tai darau“, – pasakojo žurnalistinį darbą dirbanti sostinės gyventoja.
Reikėjo nukreipti dėmesį nuo darbo
J. Ciurupa pasakojo, kad jautė poreikį susirasti veiklos, kuri atitrauktų ją nuo darbo: „Pradėjau ieškoti, kuo man čia užsiėmus. Ieškojau meditacijos, kuri padėtų atitraukti mintis nuo darbų. „Visai netikėtai užkliuvo skelbimas, kviečiantis suaugusiuosius lankyti dailės kursus ir aš nusprendžiau pabandyti. Prisiminiau, kad vaikystėje man visai patiko piešti“.
Taip vilnietė pradėjo lankyti dailės pamokas, kur mokėsi tai piešti pieštuku, tai akvarelę lieti, tai tapyti aliejumi.
„Trejus metus man tai buvo tik meditacija, kur galėjau negalvoti apie darbinius rūpesčius. Vėliau, kai mano ranka įgudo, pradėjau girdėti iš aplinkinių, kad iš mano darbų atrodo, jog būčiau dailės akademiją baigusi. Tada pajaučiau, kad prasideda naujas etapas“, – prisiminė pašnekovė.
Tai supratusi, sostinės gyventoja pasirinko vieną techniką – akvarelę ir pradėjo toliau tobulėti šioje srityje.
„Man atrodo, kad mes, moterys, Lietuvoje turime daug priklausomybių – nuo kitų nuomonės, kito žmogaus, nuo tėvų. Pamačiau, kad negaliu tų priklausomybių atsikratyti, nebent pakeisčiau jas kažkuo kitu. Taip pradėjau labiau puoselėti savo kūrybą. Man buvo sunku mylėti save, bet pradėjau mylėti savo kūrinius. Ėmiau galvoti, kaip iš balto lapo kažką padaryti, ką norėčiau padovanoti savo draugui ar net sau. Dabar jau pavyksta ir parduoti darbų. Per kūrybą mano gyvenime atėjo daugiau laisvės“, – atviravo pašnekovė.
Kalbėdama apie kūrybiškumą, J. Ciurupa teigė, kad seniai jautė, kad yra kūrybinga, tačiau kol pati netapė apie tai garsiai nekalbėjo. Vis dėlto vilnietė pridėjo, kad kūrybiškumo mene neužtenka – reikia daug ir nuoseklaus darbo.
Kūriniais virsta asmeniniai potyriai
„Man atrodo, kad kūrybiškumas yra laisvė, o laisvė turi pagrindą. Čia kaip ir su pinigais, kurie duoda laisvės. Tai taip yra ir piešime: turi pasistatyti sau karkasą, kad galėtum pastatyti namą. Kai išmoksti tam tikrų piešimo pagrindų, tą karkasą jau turi ir gali jį puoselėti“, – kalbėjo ji.
Vilnietė prisipažino, kad kol kas jai dar nepavyksta atsisėdus prie balto lapo lieti kūrinį iš fantazijos: „Esu tas žmogus, kuris stebi savo kelionę gyvenimu ir mano inspiracija tampa aplinka, kuri mane supa. Aš piešiu tai, ką matau gyvenime. Stengiuosi fiksuoti vaizdinius arba atmintyje, arba nufotografuoju su mobiliuoju telefonu. Tai man būna kaip karkasas“.
Pašnekovė prisiminė savo paskutines atostogas Nidoje, kai eidama prie jūros prisėdo ant suoliuko nusiautų batų ir pamatė jūros link einančią merginą su dviračiu.
„Man ji tokia vieniša atrodė, einanti tik į jūrą ir tik ją matanti. Man buvo taip gražu, atrodė, kad aš ten ėjau, lyg save pamačiau iš šono. Visą kitą dieną piešiau tai, ką mačiau. Žinoma, daug ką pakeičiau, bet tai buvo iš realaus gyvenimo“, – pasakojo J. Ciurupa.
Jau daugiau nei penkerius metus tapančios sostinės gyventojos darbus galite pamatyti socialiame tinkle „Instagram“ july_ciu vardu. Pašnekovė džiaugėsi, kad jai pavyko įstoti į Vilniaus J. Vienožinsikio dailės mokyklą, kur šiemet pradės dar giliau semtis dailės paslapčių.
Kūrybiškumo neužtenka
Dailės kursus Klaipėdoje organizuojanti Irma Leščinskaitė teigė tikinti, kad kiekvieno žmogaus sieloje slypi kūrybiškumas, tačiau vieniems jis atsiskleidžia anksčiau, kitiems – vėliau.
„Į kursus ateina žmonės, vedami skirtingų tikslų. Vieni nori save išreikšti, kiti tiesiog kažkuo papildyti gyvenimą, atrasti savyje daugiau resursų, kažką sukurti, realizuoti save. Vieni šoka, kiti dainuoja, dar kiti ateina tapyti“, – kalbėjo pašnekovė.
I. Leščinskaitė pastebėjo, kad dalis į kursus atėjusių mokinių vėliau pradeda rimčiau užsiimti tapyba: organizuoja asmenines parodas darbovietėse ar bibliotekose. Vis dėlto tam neužtenka vos kelių tapybos pamokų.
„Kad pasiektum tam tikrą lygį, turi nuosekliai dirbti. Aš mokiniams suteikiu teorinį ir praktinį pagrindą, žinias, o talentas vienaip ar kitaip vis viena atsiskleis, jei žmogus dirbs. Tiems menininkams, kurie parduoda savo darbus, viskas ateina per nuoseklų darbą, discipliną. Čia lygiai taip pat kaip ir kitose srityse“, – svarstė tapybos dėstytoja.
Pasiteiravus, kiek reikia lako žmogui, kad jis tapydamas atrastų savo stilių, braižą, I. Leščinskaitė sakė, kad kai kuriems menininkams gali prireikti ir kelių dešimtmečių, o stilistika vis dar nesusiformuoja.
Paprašyta apibūdinti menišką žmogų, I. Leščinskaitė vardijo, kad, jos nuomone, toks žmogus yra smalsus, žingeidus, mąstantis, platesnio akiračio, besidomintis kitų autorių kūryba, kultūriniais, socialiniais reiškiniais.
Pradėkite mąstyti kūrybiškai
„Turintis nesuvaržytą mąstymą, neapribotas stereotipų, laisvas, lankstus, galintis adaptuotis prie skirtingų situacijų“, – taip kūrybišką žmogų apibūdina Socialinių mokslų kolegijos direktorė, kūrybinio mąstymo lektorė, koučerė Gabija Skučaitė. Moteris prideda, kad nors neretai galvojama, kad kūryba yra chaosas, iš tiesų tai yra labai disciplinuotas procesas, nes be įsipareigojimo, tai bus tik kūrybinė sumaištis. Pasak jos, kūrybiškas žmogus turi turėti valios, kad kūrybinis potencialas būtų paverstas rezultatu.
„Kiekvienas galime būti kūrybiškas. Žinoma, gal jo ne visi vienodai turime, kaip ir kitų savybių. Kūrybiškumas tikriausiai priklauso nuo to, kiek patys sau leidžiame jo atskleisti. Kūrybiškumas - tai nesuvaržytas mąstymas“, – kalbėjo pašnekovė.
Pasak koučerės, vaikai dažnai yra kūrybiškesni už suagusiuosius, nes jų mąstymas dar nėra užblokuotas, suvaržytas įvairių stereotipų: „Viską padaro sistema, socializacija, kuri į mūsų mąstymą įdeda rėmus, kurie užblokuoja gebėjimą matyti kitaip, plačiau ir įvairiau“.
G. Skučaitė taip pat patarė nemaišyti kūrybiškumo su meniškumu: kūrybiškumą žmogus gali atskleisti visur: gaminant maistą, namų ruošoje ir kitoje kasdienėje veikloje.
„Tai gebėjimas matyti dalykus kitaip, improvizuoti. Kūrybiškumas gali būti ugdomas, kaip ir daugelis kitų savybių, tam yra ir konkrečios technikos ir metodai“, – pasakojo pašnekovė.
Pavyzdžiui, vienas iš metodų - norint sugeneruoti idėją, imamas atsitiktinis dalykas ar žodis ir bandoma sukurti skirtingas asociacijas su tuo žodžiu ar dalyku. Tai leidžia pamatyti naujas asociacijas, kurios, atrodytų, yra tarp nesusietinų dalykų.
„Kuo žmogus labiau plečia savo matymo lauką, kuo daugiau sukuria naujų idėjų. Jei pažvelgtume į pasaulį, visiškai naują produktą ar paslaugą yra sunku sukurti, bet dėl naujų asociacijų yra tobulinami seni dalykai“, – kalbėjo moteris.
Pasak G. Skučaitės, jei save menininku laikantis žmogus neišlaisvina savo kūrybiškumo, jis lieka tik atlikėju, nes kiekvienas meno kūrinys turi turėti žinutę, kuria menininkas išsisako.