Tačiau dabar nuo pirmojo sezono prabėgo beveik aštuoneri metai ir „Sostų karai“ jau kurį laiką yra tapęs žiūrimiausiu televizijos serialu HBO istorijoje. Jis susišlavė gausybę „Emmy“ apdovanojimų ir išlieka vienu labiausiai aptarinėjamų serialų.Tad kaip toks „monstras“ virto serialu?
Tiesą pasakius, rašo bustle.com, taip atsitikti neturėjo. Kitaip nei dauguma autorių, kurie laiko sukryžiavę pirštus ir viliasi, kad sumokėję septynženklę sumą Holivudas užsimanys ekranizuoti jų kūrybą, pradėjęs rašyti epinę sagą „Ledo ir ugnies giesmė“ („A Song Of Ice And Fire“) George’as R.R. Martinas nuoširdžiai siekė, kad niekas nenorėtų prie šios knygos prisiliesti.
Prieš sukurdamas iš daugelio tomų susidedantį pasakojimą, G. R. R. Martinas dirbo televizijos serialų scenaristu – rašė scenarijus tokiems serialams kaip „Prieblandos zona“ („The Twilight Zone“) ir „Gražuolė ir pabaisa“ („Beauty And The Beast“). Ši televizijos serialų patirtis paskatino rašytoją sukurti visų pirma tokį romaną, kurio nepavyktų ekranizuoti.
„Visuose mano pirmuosiuose juodraščiuose vaizduojamos scenos buvo pernelyg didelės ar brangios, kad jas būtų galima ekranizuoti. Niekuomet nemėgau apkarpymo proceso. Tariau sau: „Tokie dalykai man jau įgriso, parašysiu kažką, kas bus taip įspūdinga, kaip tik aš to noriu. Knygoje bus gausybė personažų, jų skaičius išaugs iki tūkstančių, sukursiu milžiniškas pilis, mūšius ir drakonus“, – interviu „Entertainment Weekly“ pasakojo rašytojas.
Štai taip gimė „Ledo ir ugnies giesmė“. Pirmoji jos dalis „Sostų karai“ pasirodė 1996-aisiais. Dabar jau sukurtos penkios knygos, sudarančios apie 4500 puslapių, ir tai – dar ne pabaiga. G. R. R. Martinas teigia: „Susitikau su keletu kitų scenaristų, ir dauguma jų norėjo kurti ilgametražį filmą. Netgi pagal Tolkieno kūrybą sukurti trys ilgametražiai filmai, o viena mano knyga yra tokios apimties kaip trys jo romanai. Tad aš ėmiau galvoti: „Kaip tą galima įgyvendinti?“. Supratau, kad nepavyks sukurti televizijos serialo: turinys pernelyg orientuotas į suaugusiuosius. Knygoje gausu sekso ir prievartos scenų, tad televizijos ekrane tai nebūtų priimtina“.
Tačiau tuomet į istoriją įsitraukė Davidas Benioffas ir Danielis Brettas Weissas. Vyriškiai buvo draugai dar nuo universiteto laikų – jiedu mokėsi Dublino Trejybės koledže. D. Benioffas tapo sėkmingu scenaristu: be kitų savo darbų, jis parašė scenarijų Spike‘o Lee filmui „25-a valanda“ („25th Hour“), taip pat pritaikė ekranui žinomą romaną – sukūrė scenarijų 2007-ųjų filmui „Bėgantis paskui aitvarą“ („The Kite Runner“). D. B. Weissas susitelkė į literatūrinius tikslus – 2003-aisiais išleistas jo debiutinis romanas „Lucky Wander Boy“ susilaukė teigiamų vertinimų.
Į D. Benioffo rankas pakliuvo knyga pavadinimu „Sostų karai“. Apie tolesnius įvykius prieš pirmąjį serialo sezoną jis pasakojo taip: „Perskaičiau gal tris šimtus puslapių, tuomet paskambinau Danui
„Pasakėme: „Nežinome, kaip šią knygą paversti ilgametražiu filmu“. Netgi jei būtume norėję pirmąją knygą sutalpinti į trijų valandų trukmės filmą, būtų tekę išmesti 90 procentų turinio“, – prisimena draugai. Nors nei D. Benioffas, nei D. B. Weisas niekuomet anksčiau nedirbo su televizijai skirta produkcija, jie suprato, kad geriausiai šią istoriją ekrane perteiks HBO, turint omenyje, jog tai „tokia seksuali istorija“. Ši televizija buvo geriausias pasirinkimas G. R. R. Martino kūrybai – HBO serialų sąraše jau puikavosi tokie įspūdingi ir prievartos scenomis pasižymintys kūriniai kaip „Carnivàle“, „Deadwood“ ar „Rome“.
Tačiau prieš kreipdamiesi į HBO D. Benioffas ir D. B. Weisas Santa Monikos restorane susitiko su G. R. R. Martinu. Per penkias valandas trukusį susitikimą draugai išdėstė būsimo serialo viziją ir sakė ketinantys vienam romanui skirti vieną sezoną, kad būtų galima tinkamai plėtoti begalę personažų ir siužeto linijų. Tačiau, kaip pranešama, autorius nebuvo iki galo tikras dėl pasiūlytos idėjos, kol D. Benioffas ir D. B. Weisas tiksliai neatsakė į vieną klausimą: „Kas yra Jono Snow motina?“. Gavę G. R. R. Martino palaiminimą, draugai pristatė savo idėją HBO. Televizija įsigijo teises į G. R. R. Martino romanus ir pasamdė abu draugus rašyti scenarijų.
Nors D. Benioffas ir D. B. Weisas scenarijų pateikė greitai, pirmosios, pristatomosios, serijos pasirodymą teko atidėti dėl 2007–2008 metais vykusio Holivudo scenaristų streiko. Tačiau 2008-ųjų lapkritį galiausiai užsidegė žalia šviesa. Galėtų atrodyti, kad tai jau buvo istorijos pabaiga, bet iš tiesų iki pabaigos buvo dar labai toli. Dauguma užkietėjusių „Sostų karų“ gerbėjų žino, jog egzistuoja netransliuota pristatomosios serijos versija. Tačiau daugelis jų greičiausiai nežino, kad originalioji versija vos nenusitempė į pražūtį viso serialo.
Kai pristatomoji serija buvo nufilmuota, „HBO išties dvejojo, ar leis toliau kurti šį serialą“. Po penktojo sezono interviu „Variety“ D. B. Weisas pasakojo: „Tai buvo patys ilgiausi keturi mėnesiai mūsų abiejų gyvenime: kasdien tiesiog sėdėjome ir galvoje: tai buvo vienąkart gyvenime pasitaikanti galimybė, kuri daugiau niekada nebepasikartos, o mes viską sumovėme. Tai galėjo tapti milžiniška praleista proga, apie kurią paskui pasakotumei visą likusį gyvenimą“.
Ar iš tiesų buvo taip blogai? Štai kaip tą metą prisimena D. Benioffas: „Dieve, mes rašydami nuo pat pradžių padarėme klaidą. Pakvietėme tris savo draugus – norėjome išgirsti jų atsiliepimą apie seriją. Stebėti, kaip jie žiūri pristatomąją seriją, buvo kažkas itin žeminančio ir skausmingo, mat visi jie yra protingi ir sumanūs žmonės, tačiau visiškai nesuprato esmės. Pačioje pirmosios serijos pabaigoje Jaime’as Lannisteris išstumia pro langą Braną. Jaime‘as tuo metu mylėjosi su savo seserimi Cersei, tačiau niekas nesuprato, kad Jaimie‘as ir Cersei yra brolis ir sesuo, o juk tai yra esminė siužeto detalė, kurią mes kažkokiu būdu praleidome“.
Siužeto kūrėjų komandai teko dirbti viršvalandžius, kad įtikintų HBO, jog jie vis dar tebeturi pardavimo vertą produktą. „Pirmieji metai buvo tikras bandomasis laikotarpis. Atrodė, kad HBO galvojo: „Ką gi, šiems vyrukams greičiausiai nelabai sekasi. Pažiūrėkime, ką jie gali padaryti. Į pristatomąją seriją jau sukišome krūvą pinigų. Iš pirmojo sezono gali nieko ir neišeiti“, – prisiminė D. Benioffas. Kuomet kai kurie aktoriai ar aktorės negalėjo dalyvauti naujajame pirmosios serijos filmavime, jų vaidmenis perėmė kiti aktoriai. Štai todėl niekuomet neišvysime, kaip Jennifer Ehle įkūnija Catelyn Stark ar Tamzin Merchant vaidina Daenerys Targaryen.
Antroji pristatomosios serijos versija pasirodė 2011-ųjų balandžio 17-ąją. Ji susilaukė itin puikių vertinimų ir pritraukė 2,2 milijono žiūrovų, o iki savaitės pabaigos šis skaičius daugiau nei patrigubėjo. Vėliau žiūrovų skaičiai tapo dar įspūdingesni, tačiau tuomet pakako ir tokio rezultato, kad HBO iškart atnaujintų antrojo sezono kūrimą – tai įvyko prabėgus dviem dienoms po didžiosios premjeros. Na, o visa kita, kaip sako kūrėjai, jau tapo istorija.
Paskutinysis, aštuntasis, „Sostų karų“ sezonas pasirodys 2019-ųjų balandžio 14-ąją – žiema vis dar ateina, tad kviečiame sudalytauti Sostų karų žaidime ir laimėti prizų.
