1602 m. J. K. Chodkevičius kartu su žmona Sofija pakvietė į Kretingą šventojo Pranciškaus sekėjus, kad šie skleistų maldos ir išsilavinimo šviesą Kretingos valsčiaus žmonėms. Pranciškonai observantai (arba - bernardinai) gan spėriai užsitarnavo Lietuvoje pasišventusios ir itin gyvastingos vienuolijos reputaciją.

Nuo XV a. Kaune įsteigtos misijos iki XVIII a. vidurio Lietuvoje įsisteigė apie 50 pranciškonų observantų vienuolynų. Ne be priežasties Lietuvos didikai dosniai fundavo pranciškonų vienuolynus savo valdose. Šie uolūs vienuoliai stiprino pavaldinių tikėjimą, kėlė jų dvasią ir kultūrą, o ir pačių didikų gyvenimus rėmė nepaliaujama malda. Tad ir J. K. Chodkevičius, idant atmuštų protestantiškas ir pagoniškąsias įtakas, Kretingos valdas stiprino ne tik žemiška, bet ir dvasine kareivija.

Pirmieji pranciškonai Kretingoje įsikūrė tais pačiais metais suręstoje medinėje bažnytėlėje šalia Akmenos upelio. 1610 m. buvo pradėtos mūrinės šventovės ir vienuolyno statybos. Po septynerių metų vienanavės gotikinės bažnyčios bokštuose įkurdinti varpai jau kvietė Kretingos tikinčiuosius į pamaldas.

Mūsų laikus pasiekusi ši, Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai titulu, gerbiama šventovė yra seniausia išlikusi bažnyčia Žemaitijoje. Iki šiol, įveikę visas negandas, čia šeimininkauja tie patys pranciškonai observantai.

Kretingos bažnyčia

Nebandysiu savuoju „žvilgsniu į Lietuvą“ aprašinėti to, ką tūlas gali pamatyti savo akimis. Pabandykime į šventovę pažvelgti dvasios rega.

Pažįstu vieną Kretingos vienuolyne gyvenantį pranciškoną vienuolį. Kartą jis man prasitarė, kad dažnai meldžiasi už vienuolyno brolius, kad šie nepalūžtų nelengvame vienuolio kelyje. Vienuolystė yra palaimingas, tačiau nelengvas dvasinės kovos kelias. Ypač didžiojo šventojo dvasios neturtėlio Pranciškaus iš Asyžiaus.

XIII a. Pranciškaus įsteigtas vienuoliškas gyvenimo būdas pranoko iki tol vyravusias pamaldžiojo (kontempliatyvaus gyvenimo) formas. Įprastai vienuoliai atsiskirdavo nuo pasaulio ir netrikdomi už aukštų vienuolynų sienų atsidėdavo Dievo garbinimui ir maldai už žmoniją. Trimis įžadais - paklusnumu, neturtu ir skaistumu - vienuolis pasišvenčia Dievui.

Pranciškus Asyžietis giliai išgyveno šį vienuolišką pašaukimą. Iš čia susiklostė pranciškonų vienuolių gyvenimo būdas, prisakantis aktyviai dovanoti žmonėms vienuolio sieloje išgyvenamą pilnatvę. Juk viskas praeina, viskas sunyksta, žemiškas gyvenimas – taip pat. Ir po mirties siela pasilieka tik su gyvastį dovanojančiu Kūrėju. Štai šia žinia aktyvieji pranciškonai ėmė aktyviai dalintis ir su Kretingos žmonėmis.

Praverkime Kretingos vienuolyno duris ir pažvelkime į šio vienuolyno širdį. Ją Amžinybės ritmu plakančią išgirsime vienuolių giesmėje:

„Šlovinkite VIEŠPATĮ!
Šlovinkite VIEŠPATĮ iš dangaus –
šlovinkite jį aukštybėse!
Šlovinkite jį, visi jo angelai, –
šlovinkite jį, visos jo dangiškos galybės!
Šlovinkite jį, saule ir mėnuli,
šlovinkite jį, visos mirksinčios žvaigždės!
Šlovinkite jį jūs, dangaus aukštybės,
ir jūs, vandenys virš dangaus skliauto!
Visa tešlovina VIEŠPATIES vardą,
nes jis tarė, ir visa buvo sukurta.
Į savo vietas viską padėjo amžių amžiams,
nustatė darną, kuri niekados nesikeis ” (Psalmė 148, 1-6)

Kretingos bažnyčia

Šias Rytmetinės liturginės maldos eilutes Kretingos pranciškonai į Amžinybę skraidino iš už anapus centrinio bažnyčios altoriaus įkurdintos vienuolių choro erdvės. Nuostabu tai, kad Istorinės Kretingos vienuolių choro stalės (lot. stallum) pasiekė ir mūsų laikus. Kiekvieną vienuolio vietą chore puošia kankinyste tikėjimą išpažinusio pranciškono atvaizdas, kad ir Kretingos šventovėje Dievą garbinantis vienuolis glaudžiau susibūtų su Amžinybėje gyvenančia ir už jį patį besimeldžiančia dangiškąja brolija.

Iš tiesų, vienuolis niekada nėra vienas. Vienuolis pasišvenčia Dievui ir per jį išgyvena itin didelį artumą su žmonija. Kas gi yra tie Kretingos stalėse nutapyti pranciškonai kankiniai, dabar tegalime tik spėlioti. Neabejoju, kad Kretingos vienuoliams šie vardai buvo žinomi.

1995 m. suvargusios stalės buvo išmontuotos ir išvežtos į Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centrą, kur įvairių profilių restauratoriai jas kruopščiai atkūrė. Šiuo metu jos glaudžiasi palei apsidės sieną Kankinių koplyčioje ir tarnauja pagal savo istorinę ir kartu dvasinę paskirtį.

Pagrindinis liturginėmis valandomis įritmintos vienuolio dienos įvykis yra šventosios Mišios, aukojamos ant dvasinio ir architektūrinio bažnyčios centro, altoriaus. Kretingos bažnyčioje jų yra net septyni – centrinis ir šoniniai. Centrinis buvo ir yra skirtas bendruomeninėms, šoniniai – pavienio kunigo aukojamoms šventoms mišioms. Kiekvienas Kretingos bažnyčios altorius turi savitą gyvenimo ir išgyvenimo istoriją.

Vien ko vertas yra žymiojo pranciškonų šventojo Antano altorius su stebuklinguoju paveikslu. Altoriaus viduje slypi – šventųjų Simplicijaus ir Faustinos relikvijos, o 1862 m. iš Italijos buvo atgabentos ir paties Šv. Antano relikvijų – kaulų gabalėlių, kurias pašventino vyskupas Motiejus Valančius. Netikinčiam žmogui šventųjų relikvijų reikšmė yra keistas dalykas. Tačiau tikinčiajam ir, ypač, vienuoliui šventojo relikvija yra dangiškosios brolystės simbolis. . Per amžius šventasis Antanas turėjo labai daug draugų Lietuvoje. Ir šie miniomis traukdavo į Kretingą.

Statydamas bažnyčią J. K. Chodkevičius įrengė ir savo šeimos mauzoliejų. Įprastai kilmingi bažnyčių fundatoriai šeimų mauzoliejus įrengdavo rūsyje po centriniu altoriumi. Kodėl? Todėl, kad ant altoriaus aukojama Kristaus Auka veda į Prisikėlimą ir Amžinąjį gyvenimą. Altorius yra vartai į Dangų. Todėl altoriaus pamatas, simbolizuojantis Kristaus kapą – Prisikėlimo vietą, buvo ir yra laikoma pati tinkamiausia laidojimosi vieta. Natūralu, kad ir patys vienuoliai savo laidojimosi kriptą įsteigė šalia grafų Chodkevičių kapavietės.

Kurį laiką užmiršta kripta buvo atrasta praeitame amžiuje.

„Iškirtus angą viduje rasta kripta, kurioje gulėjo daugybė susikryžiavusių žmonių griaučių, galbūt prieš mirtį kai kurie buvo vienas kitą apkabinę, kai kurie sėdėjo atsirėmę į sienas. Kriptos lubose žvakėmis išdeginti kryžiai – nežinia, ar palikti užmūrytų kankinių, ar juos atradusių žmonių. Čia rasti 130 žmonių palaikai: 1710 m. švedų kariai įsibrovė į Kretingos bažnyčią, užpuolė vienuolius ir bažnyčioje buvusius miestiečius. Padavimai sako, kad švedai, tikėdamiesi sužinoti kur paslėpti vienuolyno turtai, nunankino keletą vienuolių nukapodami ausis, išdurdami akis, nukirsdami rankas, veidus perverdami kardais. Po kankinimų išlikusius gyvus vienuolius nuvedė į požemius po centriniu bažnyčios altoriumi ir kartu su miestiečiais užmūrijo gyvus. Virš kriptos yra išlikę švedų sumūryti akmenys. Manoma, kad vienuolių buvo 30, kiti – pasauliečiai. Apie 1938 m. kankinių kaulai buvo surinkti ir sudėti į medinius karstus.“ (Jolanta Klietkutė „Kankinių kripta“, Kretingos enciklopedija“, 2016)

Žiauru net pagalvoti, kadpalaidotų vienuolių ir miestiečių kančios tapo Kretingos vienuolyno gyvasties galia. Krikščionys tikėjo, kad kankinių kraujas – naujų krikščionių gyvasties sėkla. Atrodo, kad šį tikėjimą Kretingos istorija iškalbingai paliudija. XIX a. Kretingos pranciškonų vienuolynas, nors ir visaip okupanto žlugdomas, išliko vieninteliu neuždarytu vienuolynu Lietuvoje ir stebėtinai prisikėle jau nepriklausomoje Lietuvoje.

Po 1831 m. sukilimo Kretingos vienuolynas tapo valdžiai nusikaltusių kunigų tremties vieta. Vienuolynas nebegalėjo priimti naujokų. Nors broliją papildė vienas kitas senas vienuolis iš kitų uždaromų pranciškonų bernardinų vienuolynų Lietuvoje, be savojo naujokyno vienuolynas buvo pasmerktas. 1895 m. vienuolyne buvo telikę aštuoni broliai. Šie senukai sunkiai tvarkėsi su kažkada gausaus vienuolyno ūkiu, o ir parapijos rūpesčiais. Tačiau žemaičiai, kaip jiems ir būdinga – nepasidavė. Žemaičių vyskupas Mečislovas Paliulionis 1900 m. į Kretingą klebonauti atsiuntė energingą kunigą Antaną Bizauską.

Šis ėmėsi aktyvios katalikiškos ir lietuviškos veiklos (įrengė vienuolyno pastate slaptos lietuviškos spaudos saugyklą, iš kurios patikimi žmonės knygas išnešiodavo po parapijas). Netrukus kunigas Antanas ir pats išgirdo Dievo kvietimą tapti šventojo Pranciškaus pasekėju. Vyskupas atpažino šiame dvasios vyre pašaukimą ir kartu su Šventuoju Sostu įveikė carinę valdžią, kuri priešinosi aktyvaus ir lietuvybę puoselėjančio kunigo tapimui pranciškonu vienuoliu. Rusai puikiai suprato, kad Žemaičių vyskupas ir šis pašauktas kunigas siekia pratęsti vienuolyno tradiciją, kurią jie patys norėjo negrįžtamai palaužti ir užgesinti.

Paskutinysis pranciškonų bernardinų vienuolis Kretingoje ir visoje Lietuvoje diakonas brolis Petras Kazlauskas įteikė kunigui Antanui vienuolio abitą, o kartu ir šimtametę Kretingos ir visų pranciškonų vienuolynų Lietuvoje dvasinę tradiciją. Štaip taip ant šimtmečiais sukaupto dvasinio pamato prasidėjo didysis Kretingos vienuolyno ir viso miestelio kultūros atgimimas, kuriam tuo metu aktyviai talkino ir Kretingos dvare įsikūrę Tiškevičiai.

1931 m. Lietuvos pranciškonų atšaka buvo pripažintas savarankiška ir pavadinta Šv. Pranciškaus Asyžiečio Mažesniųjų brolių ordino Šv. Kazimiero Lietuvos provincija. Jos centru buvo paskelbtas Kretingos vienuolynas. 1939 m. vienuolyne jau gyveno 110 vienuolių. Vienuoliai valdė Šv. Antano misijų kolegiją (Pranciškonų ordino gimnazija), Šv. Antano rūmus (daugiausiai užsienio lietuviams skirti senelių globos namai), turėjo savo spaustuvę, knygrišyklą, net kino salę.

Kretingos pranciškonai ir vėl klestėjo. Drąsinu tave, mielas skaitytojau, pačiam atrasti ir kitus iškilius šio vienuolyno brolius: Jurgis Pabrėža, Kazimieras Čepulis, Augustinas Dirvelė ir kiti. Jie sukūrė lyg viesulas smarkią ir laiką pranokstančią dvasinę vienuolyno galią, kurios nenumalšino nė vienas okupantas, nė vienas niekdarys. Toliau sovietų okupacija, aišku, vienuolius išblaškė. Jų dalis Kretingos vienuolyno tradiciją išsaugojo anapus Atlanto kol 1989 m. ji atgimė sulig Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymu. Kretingos vienuolyno šimtametė gyvastis tapo ne tik vienuoliškos gyvasties, bet ir Lietuvos piliečių nepalaužiamos dvasios liudijimu.

Iš Kretingos vienuolyno fundacijos akto, kuriuo 1619 m. kovo 13 d. Jonas K. Chodkevičius su žmona Sofija Mieleckaitė vienuolynui įpareigojo save ir būsimus Kretingos dvaro valdytojus:

Amžinam atminimui mes, Jonas Karolis Chodkevičius, Šklovo, Myšos ir Bychovo grafas, Vilniaus Vaivada, Vyriausias D. Lietuvos Kunigaikštijos kariuomenės vadas, Aukštasis Livonijos Komisorius, Dorpato, Lubošanų, Veliuonos kapitonas, ir žmona Zofija de Mielec Mieleckaitė Chodkevičienė visiems ir pavieniams, kurie tuo dalyku domisi, dabar esantiems ir būsiantiems ir bet kokio luomo, padėties, vertumo ir kilnumo žmonėms, šį raštą žiūrėsiantiems, paliekame ir pareiškiame, kad mes, taikindami teisų sumanymą tikrai Dievo garbei ir tikrajam tikėjimui ir laikydami aukščiausia gėrybe ir laime sielos išganymą ir teisingus darbus, Dievo pagalba sustiprinti, įsteigėme vienuolyną Mažesniųjų šv. Pranciškaus Brolių, ypatingai tų, kurie, aštraus gyvenimo įstatus ir pareigas pasirinkę, ištikimiausiai eina garbingų vyrų ir šventų tėvų pėdomis, paveldėtame mūsų dvare, būtent, kadaise vad. Kretingos, o dabar Karolštadijaus mieste, ir pastatėme Geriausiojo Aukščiausiojo Dievo garbei, Šlovingiausios Panos Marijos Apreiškimo ir šv. Pranciškaus Išpažintojo bažnyčią, kad jie Dievą ir Dangiškas dorybes garbindami, dangišką gyvenimą apmąstydami, visus mūsų darbus ir aukštus sumanymus karštomis maldomis dangiškosios garbės Valiai nusiųstų ir pavestų. Ypatingai mūsų raštu apsaugojame ir šventai prižadame, kad mūsų valia niekuomet nebūtų sulaužyta, kaip mūsų pačių, taip ir mūsų įpėdinių. (...)“

Nelemta buvo J. K. Chodkevičiui atgulti šeimos mauzoliejuje po Kretingos bažnyčios altoriumi šalia savo mylimos žmonos Sofijos, dviejų vaikų ir sesers. Puošnieji jų sarkofagai, talentingo meistro Gintaro Kazlausko rankomis ir Kultūros paveldo departamento rūpesčiu restauruoti, šiandien ir vėl leidžia prisiliesti prie kilnaus J. K. Chodkevičiaus fundacijos akstino ir niekada nenugalėtos lietuvybės dvasios. Pats gi Lietuvos didikas yra palaidotas Ostroge, Ukrainoje, kur 1621 m. rugsėjo 24 d. nuo sunkių sužalojimų iškeliavo į Amžinybę kaip Europai grasinusio maro - šimtatūkstantinės Osmanų imperijos kariuomenės - nugalėtojas.

Kretingos vienuoliai iki šiol meldžiasi už savo fundatoriaus, kuris ilsisi Ukrainoje, sielą bei kovoja už dvasios sklaidą Lietuvoje.

Pamaldų tvarką rasite čia.

Naudingos nuorodos:

• Pranciškonų ordino vienuolyno (1605–1610 m.) ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios (1610–1617 m.) pastatų ansamblis (Vilniaus g. 2) ─ tai seniausia išlikusi bažnyčia Žemaitijoje, turinti gotikos ir renesanso bruožų. Po centriniu altoriumi palaidoti jos fundatorių Chodkevičių šeimos nariai. Visi sarkofagai yra unikalūs kultūros paminklai. Reikšminga sakralinė vertybė – šv. Antano altorius ir paveikslas (XVII a.), kuriam priskiriamos stebuklinės (gydomosios) galios.

Dalyvauti ekskursijose po Pranciškonų ordino vienuolyno ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios ansamblį kviečia ir ekskursijas veda broliai pranciškonai. Į ekskursijas reikia registruotis iš anksto telefonu 8-686-30227 arba el. paštu: kretingosparapija@gmail.com. Už ekskursiją atsilyginama laisva auka. Apie valandą trunkančios ekskursijos metu vedama į požemius, apžiūrimi sarkofagai, papasakojama šio unikalaus ansamblio istorija, aplankoma bažnyčia ir vienuolynas. Ne ekskursijų metu vienuolynas yra uždarytas.

• Skverelyje priešais pranciškonų vienuolyną ir bažnyčią stovi paminklas pamokslininkui, botanikui, liaudies gydytojui, kunigui, vienuoliui Ambrozijui Jurgiui Pabrėžai (1771–1849). Monumentas byloja apie kretingiškių dėkingumą didžiajam pranciškonų kunigui už ištartą paguodos žodį ir ištiestą pagalbos ranką vargo ištiktiems žmonėms, už meilę gimtajai kalbai ir kraštui.

Daugelis Kretingos miesto gyventojų laiko tėvą Ambrozijų šventuoju, lanko jo kapą, meldžia jo užtarimo nuo ligų ir nelaimių. Broliai pranciškonai dar prieš karą ant kunigo kapo pastatė koplytėlę. 1993 m. priešais vienuolyną ir bažnyčią iškilo paminklas, kurio autorius – skulptorius A. Bosas. Įžymaus kunigo vardu pavadinta gimnazija Kretingoje, prie jos stovi medžio paminklas, mieste yra jo vardo gatvė.

• Kretingos dvarą (Vilniaus g. 20) supančiame parke pasivaikščiokite tarp išlikusių šimtamečių parko ąžuolų, paklajokite liepų ir kaštonų alėjomis, tvenkinių pakrantėmis. Dvaro parkas užima 23 ha plotą. 2002 m. parką papuošė astronominis kalendorius su Saulės laikrodžiu. 0,5 ha plote išdėstytos 13 skulptūrų, simbolizuojančių senosios baltų kultūros tradicijas, lietuviškas šventes, svarbias Lietuvos ir Kretingos istorines datas.

• Pasižvalgykite po Kretingos miesto Rotušės aikštę ─ XVII-XX a. I pusės urbanistinę vertybę. Šioje aikštėje yra Nepriklausomybės paminklas, pastatytas 1931 m. Kretingos šaulių kuopos (meistras - Jonas Akinskas). Jis atstatytas 1990 m., detales atkūrė skulptorius Robertas Antinis. Rotušės aikštėje taip pat pastatytas paminklas Kretingos miesto, bažnyčios, vienuolyno ir mokyklos įkūrėjui J. K. Chodkevičiui (1560–1621 m.) atminti. Paminklas atidengtas 2009 m. birželio 12 d. Architektas – Adomas Skiezgelas, skulptorius – Rimas Eidėjus.

• Aplankykite vandens malūną (Birutės g. 19), kuris buvo pastatytas 1769 m. Malūną statė baudžiauninkai, vadovaudamiesi liaudiška išmintimi bei įgimtu grožio pajautimu, tęsdami ir turtindami vietines architektūrines tradicijas. Iki XX a. vid. malūnas turėjo keletą savininkų: jis priklausė Vilniaus vaivadai kunigaikščiui Mykolui Masalskiui, Vilniaus vyskupui Ignotui Jokūbui Masalskiui, Vincentui Potockiui, kunigaikščiui Platonui Zubovui, grafams Tiškevičiams.

Šiame malūne vokiečiai 1917 m. įrengė pirmąją mieste dyzelinę elektrinę. 1968 m. malūnas buvo uždarytas. Dabar jame veikia restoranas „Vienaragio malūnas“. Jame dvelkia ne vien senove, bet ir mistika. Juk Vienaragis - tai gėrio pranašas, kuris neša laimę ir sėkmę.

• Papietauti rekomenduojame sodyboje „Vienkiemis“ (Vienkiemio g. 3, Padvarių k., Kretingos sen.), kuriame pagal senovinius žemaičių receptus karčemos gaspadinės gamina puikius patiekalus, stebinančius ne tik porcijų dydžiu, skonių subtilybėmis, bet ir negirdėtais neregėtais pavadinimais. „Vienkiemio“ karčemoje ragausite žemaitiško „Šmakalo“, „Sėmeninės“, „Seno gero močiutės kastinio“, „Girinio svajonės“ ir kt., o desertui jūsų lauks paslaptingas „Vienkiemio siurprizas“. Daugiau informacijos tel.: 8-685-69549 ir www.vienkiemis.lt

• Unikalų muziejų po atviru dangumi 1973 m. pradėjo formuoti akmens skulptorius Vilius Orvidas (Plungės g. 18, Gargždelės k., Imbarės sen., Kretingos raj., darbo laikas: II-VII 10-19, bilieto kaina - 3 Eur, tel. 8-613 28624). Jo eksponatai – melioracijos metu išrauti medžiai, skaldyti „pasmerkti“ akmenys, kuriems kūrėjas stengėsi suteikti menišką išraišką. Sodyboje gausu akmeninių ir medinių skulptūrų, akmenų ir raštų kompozicijų. Sodyba rūpinasi sesuo Palmyra su vyru Liudviku Beniušiu.