Be to, Rusijai Baltijos valstybių kontrolė yra ypač svarbi norint užtikinti Sankt Peterburgo saugumą. Kiek toks požiūris yra pagrįstas, nėra svarbu. Svarbiau, kad jis dominuoja tarp Rusijos politinio elito ir negalima tikėtis, kad jis pasikeis, kol Rusijoje neprasidės rimta demokratizacija.
Didžioji dalis Lietuvos politinio elito tą gan greitai ir aiškiai suprato, ypač po 1993 m. rinkimų į Rusijos Dūmą. Lygiai taip pat buvo suprasta, kad Lietuva yra pernelyg maža, kad ji galėtų vykdyti kokią nors savarankišką politiką Rusijos atžvilgiu. Todėl sprendžiant esminį iššūkį Lietuvos užsienio politikai buvo pasirinkta Vakarų integracijos kryptis, kuri išsipildė 2004 m., kuomet Lietuva įstojo į NATO ir Europos Uniją (EU) (sinonimas Europos Sąjungai – DELFI). Jeigu NATO Lietuvai suteikė skydą, saugantį jos teritorinį integralumą, nepriklausomybę ir suverenitetą, tuomet EU, kalbant apie santykius su Rusija, galima traktuoti kaip savotišką įrankių dėžę, kuri leidžia suvienijus jėgas su Europos partneriais daryti įtaką tiek Rusijos vidaus, tiek užsienio politikai.
Deja, bet pradėjus veikti EU ir bandant paveikti jos politiką Rusijos atžvilgiu, paaiškėjo, kad įrankių dėžutė ne visada veikia pagal Lietuvos sumanymą. Geriausiai Lietuvos situaciją parodė 2007 m. idėjų kalvės „European Council on Foreign Relations“ publikuotas EU-Rusijos santykių auditas. Iš jo paaiškėjo, kad tarp EU valstybių egzistavo penki požiūriai į santykius su Rusija: Rusijos Trojos arkliai, strateginiai partneriai, draugiški pragmatikai, šalti pragmatikai ir Šaltojo karo kariai. Būtent prie pastarosios grupės tyrimo autoriai priskyrė Lietuvą.
Svarbu atminti, kad nėra tokio dalyko kaip abstraktus autonomiškai veikiantis „Briuselis.“ Briuselio politika yra visų 27 valstybių narių pozicijų tam tikru klausimu vidurkis. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie EU santykius su Rusija. Todėl EU politikoje Rusijos atžvilgiu Lietuvos „Šaltojo karo kario“ perspektyva atsispindėdavo tik dalinai.
Geriausias to pavyzdys yra 2008 m. Rusijos karas prieš Gruziją ir EU reakcija į jį. Tuometinis Prancūzijos prezidentas, Nicolas Sarkozy, kuris kaip EU pirmininkaujančios valstybės vadovas keliavo į Maskvą ir Tbilisį derėtis dėl ugnies nutraukimo, buvo pasirengęs iš esmės pripažinti Gruziją kaip išprovokavusią konfliktą, sutikti su visomis Rusijos sąlygomis taikos sutarčiai, atiduoti Gruziją į Rusijos įtakos zoną ir leisti Maskvai daryti Gruzijoje, ko tik ši užsigeis. Ir būtent Lietuvos kartu su Lenkijos, Latvijos, Estijos ir Ukrainos įsikišimo dėka Prancūzija privalėjo sugriežtinti savo poziciją ir reikalauti iš Rusijos kariuomenės išvedimo ir Gruzijos teritorinio vientisumo atkūrimo. Po karo EU vieningai įšaldė politinius kontaktus su Rusija.
Kita vertus, praėjus keletui mėnesių EU publikavo ataskaitą apie Rusijos-Gruzijos karą, kuriame vienu metu kaltininkais buvo pripažintos tiek Gruzija, tiek Rusija, kad visi EU esantys požiūriai į Rusiją liktų patenkinti. Taip pat EU gan greitai atkūrė politinius kontaktus su Rusija, kad galėtų angažuotis į tuometinio Rusijos prezidento pasiūlytą Partnerystę Rusijos Modernizacijai.
Žvelgiant iš Lietuvos perspektyvos, Rusijos invazijos į Gruziją rezultatai buvo nuviliantys: Rusija liko nenubausta ir Vakarų valstybės pakankamai nespaudė Rusijos išvesti savo kariuomenę iš Gruzijos. Kita vertus, Lietuvai pavyko išvengti Gruzijos nudreifavimo į Rusijos įtakos zoną, išsaugoti bent jau teorinę euroatlantinės integracijos perspektyvą Gruzijai ir EU politinį įsipareigojimą Gruzijos teritoriniam vientisumui.
Galima teigti, kad nuo 2008 m. susiformavo tam tikras Lietuvos veikimo būdas bandant daryti įtaką EU santykius su Rusija. Iš esmės Lietuva prisiėmė vaidmenį būti garsiausiai ir aštriausiai apie Rusijos grėsmę kalbanti valstybe, tikintis, kad šitaip pavyks bent kažkiek EU politikos Rusijos atžvilgiu vidurkį pastumti arčiau Lietuvos pozicijų, panašiai, kaip tai įvyko Rusijos-Gruzijos karo atveju.
Šitokia Lietuvos taktika turėjo vieną netikėtą sąjungininką, kuris leido ilgainiui įtikinti daugybę EU sostinių, kad Lietuvos perspėjimai apie Rusiją nėra išsigalvojimai, kylantys iš lietuviškos „rusofobijos,“ o faktais paremti vertinimai. Tai yra Rusijos politikų įsitikinimas, kad Vakarai yra neva silpni ir neišdrįs reaguoti į Rusijos ekspansinę užsienio politiką, o net jeigu jie ir reikš susirūpinimą, galiausiai bus galima juos nupirkti. Taip per pastaruosius 10-11 metų EU šalys pripažino esminius Lietuvos teiginius, kuriuos ji ilgai ir nuosekliai kartojo apie Rusiją.
Po 2009 m. žiemos, kuomet Rusija politiškai spausdama Ukrainą sumažino jai tiekiamą dujų kiekį, EU suprato, kad Rusija kelia pavojų energetiniam saugumui. Vladimiro Putino ir Dmitrijaus Medvedevo apsikeitimas postais 2011-2012 m., Kremliaus represijos Maskvos Balotnajos aikštėje, rezonansinė Sergėjaus Magnickio byla, Kremliaus kampanija prieš netradicinės seksualinės orientacijos asmenis leido EU valstybėms suprasti, kad Rusija nesidemokratizuoja, o tik dar labiau didina represijas prieš savo gyventojus ir varžo jų teises.
Po 2014 m. Rusijos įvykdytos neteisėtos Krymo pusiasalio aneksijos ir pradėto karo prieš Ukrainą Donecko ir Lugansko apskrityse EU šalys įsitikino kad Rusija pažeidžia tarptautinę teisę. Galiausiai, Rusijos kišimasis į 2016 m. JAV prezidento rinkimus, į 2017 m. Prancūzijos prezidento rinkimus, Rusijos parama (kartais ir finansinė) kraštutinės dešinės ir populistinėms partijoms, bandymai nunuodyti buvusį Rusijos šnipą Sergėjų Skripalį Jungtinėje Karalystėje bei dalį Rusijos opozicijos atstovų, parodė EU valstybėms, kad Rusija kelia rimtą grėsmę.
Taigi, galima sakyti, kad Lietuvos strategijos vykdytos EU ir faktinių įvykių, kurie nulemdavo EU valstybių politikos pasikeitimą Rusijos atžvilgiu, dėka šiandien, 2019 m. EU turi beprecedentiškai vieningą politiką Rusijos atžvilgiu ir tas politikos vidurkis yra daug arčiau Lietuvos pozicijos Rusijos atžvilgiu nei jis buvo 2004. Kita vertus, jis yra trapus ir ateityje Lietuvai jį išlaikyti bus vis sudėtingiau.
Pastaruoju metu paaštrėjo kai kurių EU valstybių santykiai su JAV. Dėl to tiek tarp Europos politikų, tiek viešojoje erdvėje vis dažniau galima išgirsti raginimus Europai atsiriboti nuo JAV arba pasitelkti Rusiją kaip atsvarą JAV. Šalia to, Rusija norėdama ištrūkti iš tarptautinės izoliacijos bando įsitraukti į įvairius Vakarams svarbius konfliktus, ypač artimuosiuose Rytuose, kad Vakarų valstybės būtų priverstos derėtis su Rusija ir dėl stabilumo daryti nuolaidas Rusijai. Be to, tiek tarp Vakarų visuomenių, tiek tarp politikų galima vis labiau pastebėti nuovargį (ang. fatigue) Ukrainos tema dėl Kijevo lėtai vykdomų reformų. Galiausiai, dalis EU šalių Rusiją traktuoja kaip svarbų ekonominį partnerį. Dėl šių išvardintų priežasčių vis daugiau EU narių norės nutraukti Rusijos izoliaciją, atšaukti jai taikomas sankcijas ir pradėti su ja vystyti politinį dialogą.
Todėl norint bent jau išlaikyti dabartinį EU politikos vidurkį Rusijos atžvilgiu Lietuvai neužteks ligšiolinės taktikos – daug kalbėti apie Rusijos grėsmę ir tikėtis, kad Vakarų valstybių patirtys su Rusija galiausiai privers jas vėl priimti Lietuvos argumentus. Nėra aišku, kada konkrečiai tos patirtys priverstų EU valstybes grįžti prie griežtesnės politikos Rusijos atžvilgiu, o kol tai įvyks Rusija gali spėti pridaryti daug žalos tiek Lietuvai, tiek visai Europai. Tad Lietuva turi gerokai išplėsti ir papildyti savo įrankių arsenalą, vykdydama savo politiką Rusijos atžvilgiu per EU.
Pirma, Lietuva turi sustiprinti savo kalbėjimą Rusijos atžvilgiu. Čia neina kalba apie retorikos niuansus, informacinių kampanijų strategijas ar dar didesnę ir aštresnę kritiką Rusijos atžvilgiu. Veikiau, Lietuvai reikėtų padaryti savo kalbėjimą apie Rusiją labiau pagrįstu.
Deja, bet Lietuva su dabartine savo retorika Rusijos atžvilgiu dažnai pati sau prieštarauja. Iš vienos pusės Lietuva akcentuoja savo diplomatijoje Rusijos grėsmę visai Europai. Iš kitos pusės Lietuvos komercinės televizijos yra užtvindytos pigia rusiška produkcija, Lietuva vis dar neturi geležinkelio ir greitkelio sujungiančio ją su Vakarų Europa, Lietuva vis dar nepakeitė savo geležinkelio vėžių iš rusiškų į europietiškas, Lietuva vis dar neatsijungė nuo rusiškos elektros energijos sistemos ir Lietuvai vis dar sunkiai sekasi kovoti su „nešvariais“ rusiškais pinigais ir jų įtaka politikai. Dabar Vakarų valstybės į šiuos dalykus žiūri pro pirštus. Tačiau jeigu Lietuva nedarys pažangos ir nesistengs tapti savotiška lydere šiose srityse, atėjus netinkamam momentui kai kurios EU valstybės šį Lietuvos nenuoseklumą išnaudos kaip argumentą mažiau atsižvelgti į Lietuvos poziciją Rusijos atžvilgiu priimant sprendimus EU.
Antra, Lietuva turi siūlyti realias ir apsimokančias alternatyvas bendradarbiavimui su Rusija savo partnerėms Europoje. Lietuvoje yra nuo seno žinoma, kad kai kurių Europos šalių politikai nėra linkę matyti Rusijoje grėsmę, o norėtų su Maskva vystyti pragmatiškus santykius, ypač ekonomikoje ir energetikoje. Lietuvoje tokią poziciją yra priimta kritikuoti, vadinant ja „naivia.“ Tačiau tokia pozicija dažniau plaukia ne iš naivumo (kuris irgi pasitaiko), o iš tų valstybių suvokiamų interesų ir manymo, kad Rusija yra būtina jų įgyvendinimui. Todėl Lietuvai siekiant įgyvendinti savo tikslus neužteks vien tik „pravėrinėti Vakarų akis“ Rusijos atžvilgiu, o reikės siūlyti savo partnerėms Europoje alternatyvius būdus įgyvendinti savo interesus. Šio argumento iliustravimui galima pasitelkti Vokietijos pavyzdį.
Vokietija nepaisant taikomų sankcijų pradėjo kartu su Rusija dujotiekio „Nord Stream II“ statybas Baltijos Jūros dugne taip suteikiant Rusijai galimybę ateityje dar labiau energetikos pagalba šantažuoti tiek Ukrainą, tiek EU Vidurio Rytų Europos valstybes nares. Šios, įskaitant ir Lietuvą, bandydamos atkalbėti Vokietiją nuo šio projekto įgyvendinimo, pasitelkdavo argumentą, kad Vokietija šitaip taps dar labiau priklausoma nuo Rusijos. Nors Vokietija importuoja maždaug 50-75 proc. savo dujų iš Rusijos, tačiau dujos tesudaro 20 proc. Vokietijos bendro energijos suvartojimo,5 o prekyba su Rusija tesudaro 2 proc. bendros visos Vokietijos užsienio prekybos apimties.
Todėl didžiajai daliai vokiečių ir jų politikų padidėjusios priklausomybės nuo Rusijos argumentas neatrodė įtikinantis. Vokietija statydama „Nord Stream II“ remiasi prielaida, kad dėl branduolinės energijos atsisakymo, o ateityje ir nuo anglies, jai reikės daugiau dujų. Tad, Lietuva, norėdama įtikinti Vokietiją atsisakyti „Nors Stream II,“ pirmiausia turi pasiūlyti Berlynui alternatyvų ir geresnį būdą apsirūpinti dujomis. Galbūt reikėtų akcentuoti Europos energetikos uniją? Gal reikėtų pasiūlyti ją modifikuoti, kad ji taptų naudingesne Vokietijai? O gal galima būtų rasti būdų kaip greičiau ir pigiau eksportuoti dujas Vokietijai per naujai statomas dujų jungtis Vidurių Rytų Europoje?
Per 15 Lietuvos narystės EU metų EU politikos Rusijos atžvilgiu vidurkis ženkliai pasistūmėjo arčiau Lietuvos pozicijų. Dabartinis EU politikos vidurkis Lietuvai yra naudingas. Ilgojoje perspektyvoje jis didina Rusijos kaštus vykdyti ekspansinę užsienio politiką, silpnina valdantįjį Rusijos režimą ir didina Rusijos demokratizacijos, o su tuo ir teigiamų užsienio politikos pokyčių tikimybę. Tačiau šis vidurkis yra trapus ir Lietuvai norinti bent jau užtikrinti jo tolimesnį funkcionavimą reikia ne tik toliau kalbėti apie Rusijos grėsmę Vakarų valstybėms, bet ir atlikti savo namų darbus viduje bei pradėti aktyviau kurti ir siūlyti EU valstybėms geresnes alternatyvas bendradarbiavimui su Rusija.