Šešis ne savo vaikus auginanti moteris: dabar apsisukti ir išeiti negaliu

Pasibeldus į vieno iš „SOS vaikų kaimo“ namelio duris, pirmasis mane lojimu pasitinka prie lango prišokęs nykštukinis pinčeris, o po akimirkos duris su šypsena atidaro ir čia dirbanti mama Vilma Savickaitė.

Moteris palydi mane į erdvią svetainę, joje stovi didžiulė knygomis nukrauta lentyna, kur rasime visame pasaulyje vaikų ir paauglių pamiltų autorių kūrybą, tarp jų Astrida Lindgren, Žiulis Vernas, Pamela Travers ir daugybė kitų. Tarp lentynų pastatytas pianinas, kiek toliau vieta skirta kompiuteriui. Atrodo, kad įžengei į eilinės lietuvių šeimos namus.

Prisėdame ant sofos pokalbiui su V. Savickaite, „SOS kaime“ mama ji dirba jau beveik dešimt metų. Ši organizacija įkurta dar 1949 metais, kai austras Hermanas Gmaineris, pats išgyvenęs karo siaubus, pokario metais pradėjo rūpintis tėvų netekusiais vaikais.

H. Gmaineris buvo įsitikinęs, kad efektyvi pagalba vaikams nėra įmanoma, jei šie auga neturėdami savo namų, taip ir gimė „SOS vaikų kaimo“ idėja, šiandien vis dar sėkmingai gyvuojanti daugybėje pasaulio valstybių.

„Pirmą kartą į šį kaimą Vilniuje atvažiavau vakare, galbūt pusę dešimt vakaro, buvo vasara. Čia pasirodė labai ramu, labai žalia. Įspūdis buvo labai geras. Tik kai ateini gyventi į šitą namelį ir ateina vaikai, tada grožis kažkur išblanksta“, – pasakoja V. Savickaitė.

Svarbus įsipareigojimas

Lietuvoje yra 11 „SOS šeimų“, jose auga po 5 arba 6 tėvų globos netekusius vaikus, o visa šeima kiaurą parą, 5 dienas per rūpinasi SOS mamos, likusiu laiku priežiūrą perima SOS tetos. Ir nors SOS mamos yra samdomos darbuotojos, dirbančios pagal darbo sutartį, darbu jų veiklą pavadinti sudėtinga.

Iki nuspręsdama ateiti čia, V. Savickaitė 14 metų dirbo vaikų darželyje ir kaip pati sako, tiek metų praleidus viename darbe atsirado rutina, todėl norėjosi kažko naujo.

„Šiandien galiu pasakyti, kad šis darbas tikrai nenuobodus, rutinos nėra. Jei dvi dienas būna rutina, tai trečią dieną jos nebebus, nes iššūkiu gausu“, – sako pašnekovė.

Kai tik pradedu formuluoti klausimą, kaip ji pasiryžo tokiai aukai, juk šį darbą moterys palieka tik išėjusios į pensiją arba susidūrusios su sveikatos problemomis, V. Savickaitė iškart mane nutraukia.

„Negaliu pasakyti, kad šis darbas yra auka. Pačioje pradžioje tai yra iššūkis, vėliau tai tampa pareiga. Kiek teko bendrauti su mamomis, visos jos ateina pakeisti pasaulį, su dideliu noru padėti. Per daug metų čia dirbant atsiranda didelis įsipareigojimas. Taip paprastai apsisukti ir išeiti būtų be galo sunku.

Sunku būtų dėl vaikų, ypatingai, kai pas tave ateina maži vaikai ir tu juos augini daug metų, atsiranda ryšys, nuo to niekur nepabėgsi. Jie priima tave kaip patį artimiausią, svarbiausią gyvenime žmogų, ypač, jei neturi tėvų ar biologinių giminių“, – paaiškina pašnekovė.

V. Savickaitė priduria, kad kasmet vyksta jų veiklos aptarimas, o jo metu kalbama ir apie ateities planus.

„Tu žiūri ir galvoji, kokio amžiaus vaikai tau tinka, kad jiems nepadarytum dar vienos skriaudos, jų nepaliktum dar kartą ir juos išlydėtum iki kito etapo, jaunimo namų“, – sako „SOS“ mama.

V. Savickaitė pamena, kad prieš pradėdama dirbti turėjo atlikti metų trukmės praktiką, o sunkiausia buvo pirmoji naktis, kai naktį viena liko su kitos mamos globojama šeima.

„Pirma naktis namuose su svetimais vaikais buvo baisi, nes tada ir pats blogai jautiesi, nes esi suaugęs žmogus, todėl galvoji, kiek visko gali atsitikti, viską apsvarstai. Kaip praktikantė pasilikau nakčiai išbandyti savo jėgas. O mergaitei pirmą valandą nakties prasidėjo ausų skausmai, pakilo temperatūra. Kitą dieną mama grįžo, dingo visi negalavimai, psichosomatika“, – šypteli moteris.

Paklausta, o koks labiausiai įvykis įsiminė per čia praleistą dešimtmetį, pašnekovė keletą sekundžių pagalvojusi atsako – pirmosios Kalėdos.

„Esu iš didelės šeimos ir būdavo labai svarbu, kad visos katalikiškos, šeimos šventės vyktų šeimoje. O tai buvo pirmosios mano Kūčios praleistos kaime su vaikais. Labai norėjosi verkti pagalvojus apie savo šeimos narius, su kuriais daug metų buvau kartu. Kai grįžtu atgal prisiminusi, turbūt galima truputėlį įsivaizduoti, ką jaučia vaikai. Bet jie dar daugiau metų nematė savo šeimos. Kad ir kokia bebūtų, bet tai jų šeima“, – sako V. Savickaitė.

Ypatinga šeima

Mums bekalbant ant sofos užšoka ir prie manęs netrukus įsitaiso V. Savickaitės augintinis Musė.

„Šuo reikalingas man pačiai. Vienas psichologas iš Sankt Peterburgo vedė mokymus ir pasakė, kad dirbant šį darbą reikia turėti kažką savo. Anksčiau vedžiojau nematomą šunį, o kad neatrodyčiau kvailai, nusipirkau tikrą šunį.

Mano vaikų pareiga nėra vedžioti šunį, bet jei pavedžioja, esu labai dėkinga. Bet tiesą sakant, jie nepasidalina, kuris pavedžios, jau tapo garbės reikalas apeiti su Muse ratą“, – šypsosi moteris paklausta apie augintinį.

V. Savickaitės šeimoje šiuo metu auga šeši vaikai, dar dvi merginas jau išleido į gyvenimą ir jos augina savo mažylius, su jomis vis dar susiskambina ir palaiko ryšį. Vis dėlto namelis trečiadienio popietę tuščias.

„Vyriausiasis išvažiavęs prie Baltojo tilto važinėti riedlente, Karina išėjusi švęsti draugės gimtadienį į miestą, o Dovilė šiuo metu ji dalyvauja darbinėje programoje, dirba pajūryje. Ten yra „SOS kaimų“ stovyklavietė, ten vaikai važiuoja padirbėti, pasimokyti savarankiškumo, užsidirbti pinigų. Šiuo metu ji dirba, o penktadienį grįš iš kaimo. O trys mažieji šiuo metu stovykloje Marcinkonyse“, – vardina moteris.

Pašnekovė tikina, kad savo vaikais pasitiki ir nebijo išleisti jų vienų.

„Visiems vaikams, tiek vyresniems, tiek mažesniems visą laiką kalbu, kad labai noriu jais pasitikėti ir apie jį mes labai daug kalbame. Yra vaikų su kuriais galima susitarti, jie susitarimo laikosi. Jei jie pasakė, kad grįš dešimtą, tada ir grįžta dešimtą. Labai retai kada nuklysta, prašo leisti pabūti dar pusvalandį. Bet paprastai susitarimo laikosi, tada būna labai smagu, pagiri juos ir sakau: aš tavimi pasitikėjau, išgirdau, ko tu prašai, todėl galėsime tartis ir ateityje“, – aiškina moteris.

Anot jos, sunkiausia būna tuomet, kai vaikai sulaukia paauglystės, tuomet vaikai pradeda neklausyti, išlenda visos nuoskaudos ir pyktis, prasideda nesėkmės mokykloje.

„Tada jie ieško adrenalino. Būna ir vagystės iš parduotuvių vien dėl didžiulio nerimo, jie įsipainioja į sudėtingas situacijas. Kaip sakau visiems, mūsų vaikai yra labai ypatingi, nes jų gyvenimo patirtis yra labai skaudi, nes kitaip jie čia nebūtų pakliuvę čia. Vaikai turintys mamą ir tėtį gauna daugiau meilės, o mūsų vaikams meilės gali duoti kiek nori, bet jiems visą laiką jos bus per mažai, nes jie jos negavo nuo pat kūdikystės, kada jos labiausiai reikėjo.

Ir tą tarpą užpildyti labai sudėtinga, o paauglystėje atsiveria visos tos žaizdos. Jos ateina iš pasąmonės, jie tiesiog viską jaučia. Tada jie viską išgyvena labai skaudžiai. Atsiranda klausimai: o kodėl mane paliko, galbūt turėčiau turtingus tėvus, turėčiau daug mašinų, kad galėčiau keliauti. Atsiranda noras susipažinti su giminėmis. Pagal galimybes stengiamės juos surasti“, – pasakoja V. Savickaitė.

Skųstis negali

Šeimos diena atrodo gana įprastai, V. Savickaitė keliasi pusę septynių ir iškart šypteli, anksčiau ilgą laiką keldavosi šeštą, tačiau jau išmoka pusryčius pagaminti greičiau, todėl gali kiek ilgiau pamiegoti. Atsikėlusi pažadina visą šeimyną ir vaikai pradeda ruoštis mokyklai.

Kai mažieji išeina į mokyklą, moteris gali skirti laiko sau, tačiau tikina, kad tikrai yra ką veikti, tenka važiuoti į parduotuves, jei vienas iš vaikų suserga, vežti jį pas gydytojus. Kol vaikai būna mokykloje mamoms taip pat vyksta įvairūs mokymai, kas savaitę jos susitinka aptarti situaciją.

Paklausta apie šeimos finansus, V. Savickaitė teigia, kad pinigų užtenka, prabangiai šeima negyvena, tačiau ir neskursta.

„Teko išgirsti vieno žmogaus nuomonę, kad mūsų vaikai išpuikę, gyvena tokiomis sąlygomis, vaikai su dviem tėvais ir tiek vaikų, tokių namų negali turėti. Visada atsakau, kad jie neturi pačio svarbiausio, tėtės ir mamos, šeimos. Niekas to neatpirks, jokie daiktai, tegul ir čiaupai namie būna auksiniai, bet to neatstos niekas“, – sako pašnekovės.

Anot jos, su šeima kartą per kelis mėnesius išeina pavalgyti ir į restoraną, taip pat gali sau leisti nueiti į vandens pramogų parką ar pažaisti boulingą.

„Bet tada skaičiuojame, kad ir komunalines paslaugas. Žiūrime, kiek išnaudojome elektros, kiek reikės mokėti, kaip kiekvienas gali prisidėti prie taupymo. Galbūt nepalikti šviesos tualete ar kambaryje jos nedeginti be reikalo, šnekame apie tai. Kad reikia taupyti vandenį, galbūt negriauti sienos, kad nereikėtų jos taisyti. O būna ir taip.

Galbūt reikėtų susimažinti šilumą ir geriau apsivilkti megztinį. Taip ir taupome patys, ir, manau, mokosi ateičiai. Šnekame, kad pirmiausia turėtų būti kiekvieno žmogaus garbės reikalas susimokėti komunalinius mokesčius ir neprisidaryti skolų. Galbūt eilinį kartą nenusipirksi traškučių ar nepasipildyti telefono sąskaitos norėdamas pažaisti. Galbūt galėtum negulėti su naujais gražiai džinsais namuose. Vaikams tokie įgūdžiai yra svarbūs“, – teigia V. Savickaitė.

„SOS vaikų kaimams“ galite paaukoti pinigų neišleisdami nei cento. Balsuokite už „Tele 2“ organizuojamo dviračių maratono dalyvius, o už kiekvieną balsą telekomunikacijų bendrovė „SOS vaikų kaimams“ Lietuvoje bei Latvijoje skirs 0,50 Eur. Aukoti balsuojant už lenktynių dalyvius galima jau šiandien, adresu http://www.delfi.lt/multimedija/dviraciais-uz-vaikus/.