Ištuštėjo parduotuvių lentynos, žmonės eilėse stovėdavo po kelias valandas, tam, kad nusipirktų mėsos ar pieno. Miestų gatvėse ir keliuose beveik neliko mašinų – tiesiog nebuvo, ką pilti į bakus, buvo apribotas net miesto autobusų eismas.
Tačiau, prie sunkumų ir negandų pratę to meto žmonės, pamena ne vien gyvenimo sunkumus, bet ir jungusią vienybę.
Uogienė – be cukraus
„Buvome jauni, turėjome darbus, vaikai buvo maži, tai tą blokadą, matyt, išgyvenome lengviau... Žinojome, kad nieko nenusipirksime, tad ir galvos labai dėl to nesukome, vertėmės kaip tik galėjome, – trisdešimties metų senumo įvykius prisiminė dvi mažas dukras tuo metu auginusi varėniškė Lina. – Mano tėvai turėjo ūkį, todėl maisto užteko. Žinoma, nebuvo taip, kad mėsą valgėme kasdien, kaip dabar, bet lašinių gabaliukas namuose visuomet būdavo.“
Pasak jos, į Varėnos parduotuves mėsą veždavo du kartus per savaitę, o eilės būdavo tokio ilgio, kad su vyru prie prekybos vietų net nestabtelėdavo...
„Juk visą dieną su vaiku saulėkaitoje nestovėsi. Užteko to, kas buvo. Daržovių, pieno produktų namuose netrūko. Vienas ryškiausių mano prisiminimų –nebuvo galima gauti cukraus. Rinkdavome mėlynes, spanguoles, prie namų augo serbentai – ir tokių uogų kibirus virdavome be cukraus. Jos būdavo rūgščios, bet gerai laikydavosi. Kažin, ar šiuolaikiniai vaikai tokią uogienę iš viso valgytų“, – svarstė moteris.
Pasak Linos, mėlynės be cukraus būdavo net karčios. Žiemai išvirdavo po kelis kibirus ir visą uogienę per ją suvalgydavo. Jei pavykdavo gauti cukraus – tada ir pasisaldindavo.
Moteris ir dabar kasmet verda uogienes, tačiau tikrai ne kibirais. Ir valgo jas jau ne su tokiu apetitu, kaip anuomet.
„Dar vienas toks prisiminimas – apie transportą. Mašinos neturėjome, bet labai dažnai važiuodavome autobusais. Ir buvome įpratę, kad autobusai kursuoja kas valandą – tiek į miestą (anuomet Senoji Varėna, kur gyvena moteris, laikyta priemiesčiu – red.), tiek į aplinkinius kaimus. Ir vieną dieną per radiją pranešė, kad autobusai važiuos rečiau. Na, rečiau – tai rečiau, aš į darbą vaikščiojau pėsčiomis, vyras – taip pat, bet tie, kurie važiuodavo viešuoju transportu, patyrė nepatogumų, nes tie seni autobusai būdavo sausakimši.
Kartą mano draugė susiruošė aplankyti už kelių kilometrų gyvenančią motiną. Į autobusą su dviem vaikais, kurių vienas buvo vos dviejų mėnesių naujagimis – net nesvajojo įtilpti, tad susiruošė pėsčiomis.
Ir matau ją ateinant: dviejų mėnesių berniukas – vežimėlyje, jo apačioje sudėti vaikų daiktai, šalia tipena penkių metukų dukra, ant vežimėlio rankenos kabo „setka”, o joje – katinas. Ji žinojo, kad tą pačią dieną su abiem vaikais namo pėsčiomis negrįš, tai pasiėmė ir katiną. Dabar tokie prisiminimai kelia šypseną, bet vargo žmonės, kitos išeities nebuvo,“ – prisiminimais dalijosi moteris.
Eilėse – ir tris valandas
Šalia Alytaus gyvenanti Marija prisimena, kad labai trūko degalų. Tuo metu tris vaikus auginusi šeima neseniai buvo nusipirkusi „Moskvičių“.
„Per blokadą prie degalų reikėjo stovėti nemažoje eilėje. Kartais tekdavo ir dvi ar tris valandas palaukti. Daugiau nei 20 litrų neparduodavo. Jeigu norėjai daugiau, tekdavo važiuoti į kitą degalinę ir vėl stoti į eilę. Litras kainuodavo dvidešimt kapeikų“, – prisiminė moteris.
Ji sako, kad per blokadą šeimai maisto netrūko. Šeima kaime visada ūkiškai gyveno.
„Parduotuvėse irgi rasdavome maisto, tik jis ėmė brangti. Prie Kazimieros Pruskienės puse rublio pabrango dešra – tai buvo baisi tragedija, o kai atėjo Gediminas Vagnorius – viskas brango kas savaitę“, – sakė moteris.
Sviestą mainė į batus
Sovietiniais laikais kolūkyje dirbusi šeima netrukus liko be darbo, tada Marija pradėjo skraidyti į Armėniją. Ten pirkdavo batus, kuriuos Lietuvoje sėkmingai parduodavo.
„Skrisdama į Jerevaną prisikraudavau sviesto, dešros ir lydyto sūrio. Už sviestą ir kambarį galima buvo išsinuomoti, ir kelionė atsipirkdavo. Geros kokybės armėniški batai Lietuvoje buvo labai populiarūs. Taip pat ir pūkinės striukės“, – blokados laikus prisiminė moteris.
Trūko kūdikių maisto
Naujoje Akmenėje gyvenusi Saulė prisiminė laikus, kai prie maisto tekdavo pastovėti eilėje. Bet didžiausia bėda – stigo kūdikių maisto. Mažą dukrą auginusi moteris važiuodavo į ligoninę imti vaikų mišinio „Maliutka“. Apie „Similak“ ir „Tutteli“ galima buvo tik pasvajoti.
„Pamenu, kartą mažytei parnešiau mišinuką, o jis – visas prisvilęs“ , – atsiminimais dalijosi moteris.
Moteris, gimdžiusi per blokadą, sakė labai apsidžiaugusi, kai už talonus pavyko nupirkti rožinį kostiumėlį. Anuomet moterys nėštumo metu dažniausiai nesužinodavo vaiko lyties. Parduotuvėje buvo tik vienos rūšies drabužėliai.
Eilėse – ir vaikai
„Buvo labai sunku – atlyginimų negaudavome po keturis, penkis mėnesius. Į darbą tekdavo penkis kilometrus eiti pėsčiomis“,– pasakojo tuo metu „Alytaus tekstilės“ fabrike dirbusi alytiškė Janina.
Moteris eiles – ypač prie mėsos – prisimena kaip baisiausią sapną
„Eilėje pastatydavome savo šešiametę dukrą, paskui – pasikeisdavome. Kartais tekdavo ir dvi valandas pastovėti, be jokių garantijų, kad pavyks nusipirkti mėsos. Nešdavomės butelius pienui, stiklainius – žirneliams, majonezui, o jeigu pasirodydavo apelsinų, driekdavosi kilometrinė eilė. Buvo taip sunku, kad dabar – jau niekas nebaisu“, – atviravo moteris.
Lenkia galvą
„Nemėgstu tų prisiminimų, – paklausta, kaip blokadą pergyveno Panevėžys, sakė tuometė miesto merė Gema Umbrasienė. – Nelengva buvo. Pirmiausia – susidūrėme su kuro trūkumu, nes miestas buvo šildomas mazutu, daugelis verslo įmonių jį taip pat naudojo. Žmonių ir įmonių transportui trūko degalų. Degalinėse arba driekėsi eilės, arba buvo visai tuščia. Prie būtiniausių prekių trūkumo jau buvome įpratę – nors kai kurie žmonės pyko, kad staiga po Kovo 11-osios jų neatsirado.“
Politikė prisiminė, kad buvo ribojamas dujų tiekimas, kontroliuota, kad įmonė gautų tiek, jog jų veikla nesustotų.
„Teko ir piktnaudžiautojus, bandžiusius prasigyventi iš degalų trūkumo, persekioti, ir degalinių tinklo vadovus pajudinti, kad šie būtų energingesni. Visko buvo. Greitai mazutą į miestą pradėjo gabenti kariniai sąstatai, nes šalia buvo dislokuotas SSSR aviacijos dalinys, kuris „prigriebdavo“ kuro ir miestui. Jo vadas buvo išrinktas į miesto tarybą, veikėme drauge. Po sausio 13-osios įvykių, dėl per didelio lojalumo mums, jis buvo atšauktas į Maskvą.
Šildymas mieste niekada nebuvo nutrauktas. Nuolat derėjomės su Prekybos ministerija dėl prekių tiekimo. Buvo šnekama, kad net šiauliečiai į Panevėžį važiuodavo apsipirkti.
Iš blokados išėjome pamažu, vis stiprėjant savarankiškai Lietuvos ekonomikai. Lenkiu galvą prieš visus, tuo metu drauge sprendusius problemas, ir turėjusius kantrybės pakentėti nepriteklių“, – su „Delfi“ ” savo atsiminimais dalijosi buvusi Panevėžio merė G.Umrasienė.
Keturženklė infliacija
„Pirmiausia, tai buvo ūkio griūtis, kadangi, iš esmės, pasikeitė ir sąlygos, ir žaliavų kainos, ir rinkos. Taigi mūsų ekonomika labai smarkiai krito, liko tik maždaug pusė to, kas buvo anksčiau", – daugiau kaip prieš dešimtmetį „Delfi“ apie blokadą pasakojo dabar jau miręs signataras, ekonomistas Eduardas Vilkas.
Anot jo, per blokadą pasisekdavo, jei važiuodamas nuo Vilniaus iki Kauno sutikdavai vieną ar du automobilius.
„1991 m. žiemą apskritai pragyvenome be šilto vandens ir beveik nešildydami nieko, nes neturėjome už ką pirkti dujų ir naftos", – prisiminė E. Vilkas.
Pasak jo, būtiniausių maisto produktų, esą, netrūko – kurį laiką buvo dalijami maisto talonai. Didesnė problema kilo, kai prekių radosi, tačiau žmonės neturėjo už ką jų pirkti.
1990-aisiais, vienam namų ūkio nariui teko 153 rubliai piniginių išlaidų. Statistikos departamento duomenimis, 1992 m. realus darbo užmokestis buvo 61,9 proc. didesnis nei buvo pirmaisiais Nepriklausomybės metais, tačiau tikslių skaičių nėra. 1991 m. geriausios jautienos kilogramas kainavo 8,7 rublio, virtos dešros – 7,75 rublio, sviesto – 9,11 rublio, 10 kiaušinių – 3,63 rublio, o degtinės butelis – 43,52 rublio. Gruodį metinė infliacija buvo 382,7 proc., kitąmet pasiekė ir 1162,6 proc., o dar po metų krito iki 188,7 proc. Bendrasis vidaus produktas 1990 m. Lietuvoje sudarė 134 mln. Lt arba po 36 Lt kiekvienam šalies gyventojui.
Įvertino devintuku
Pirmosios premjerės Kazimiros Prunskienės vadovautai Vyriausybei teko nemaža atsakomybė – atlaikyti pustrečio mėnesio trukusią ekonominę blokadą.
„Tai buvo Maskvos centrinės valdžios bausmė Lietuvai už tai, kad ji paskelbė nepriklausomybę. Mes suradome būdų, kaip didžiąja dalimi aprūpinti Lietuvos poreikius, ir Lietuva nesužlugo. O per metus beveik atstatėme praradimus – ekonomika dėl to ne taip labai ir nukentėjo“, – minint šios Vyriausybės 20-metį, teigė K. Prunskienė.
Ji sakė, kad savo komandai už darbą dabar rašytų 9.
