Pravieniškių mafija. Kruvina Kauno „bachūrų“ egzekucija ir „gaidžių“ paslaptys

Pravieniškių pataisos namuose valdžią iš „Agurkinių“ lyderio Sauliaus Velečkos apsaugininko Deimanto Bugavičiaus perėmę Pravieniškių mafijos „vierchai“ planavo susidoroti su visais, kurie bent kiek palaiko buvusius įkalinimo įstaigos lyderius. Bet kokia kaina – Aidelio vadovaujamos mafijos „bachūrai“ siautėjo lyg monstrai: paryčiais surengė kruviną egzekuciją, po kurios vienas D. Bugavičiaus draugas buvo užmuštas, o kitas – labai sunkiai sužalotas. Maža to, „bachūrai“ iš jo dar ir išsityčiojo – į išangę įspyrė didžiulę morką ir nutempė į „gaidyną“.

Šios monstrų puotos metu kliuvo ir trečiam nuteistajam – bandęs ginti savo kameros draugus jis taip pat buvo sumuštas, o po to pareigūnų akivaizdoje „nupiltas“ ir pažemintas iki „gaidžių“ kastos.

Realybė, kuri šokiruoja – daugybę metų Pravieniškių pataisos namuose karaliavę Kauno nusikalstamo pasaulio atstovai buvo įvedę tvarką, kuriai privalėjo paklusti visi nuteistieji. Jų žodis buvo lemiamas. Visiems – ir pareigūnams, kurie kilus neramumams ne puldavo tramdyti įsisiautėjusių nusikaltėlių, o bėgdavo pas jų šulą glaistyti situacijos ar klausti patarimo, kaip toliau elgtis.

Nerašytoms nuteistųjų taisyklėms paklusę pareigūnai, atrodo, tebuvo tik marionetės įkalinimo įstaigoje – kaliniai bet kuriuo paros metu galėjo ne tik kelti orgijas, bet ir suvesti sąskaitas su Pravieniškių mafijos nepalaikančiais ar jų „zakonams“ prieštaraujančiais nuteistaisiais.

Išskirtinių straipsnių apie Pravieniškių pataisos namuose veikusį organizuotą nusikalstamą susivienijimą, kurio lyderių ir parankinių kaltė teisme dar neįrodyta, trečiojoje dalyje – apie iš anksto suplanuotą kruviną išpuolį, pasibaigusį nuteistojo mirtimi, ir „bachūrus“, kurie tapo „gaidžiais“ tik dėl to, jog nebuvo „kamoros vierchų“ pusėje.

Aukų sąraše – D. Bugavičiaus draugai

Itin sudėtingą ikiteisminį tyrimą atlikę Lietuvos kriminalinės policijos biuro ir Generalinės prokuratūros pareigūnai nustatė, kad 2011-2017 m. Pravieniškių pataisos namų 2-osios valdybos 1-ajame lokaliniame sektoriuje veikė Kauno nusikalstamo pasaulio šulo Aido Kupčiūno įkurtas ir vadovaujamas nusikalstamas susivienijimas. Jam priklausė apie 20 narių – dabar baudžiamojon atsakomybėn jie patraukti dėl turto iš nuteistųjų prievartavimo, didelio kiekio narkotinių medžiagų platinimo, tyčinio nužudymo, sveikatos sutrikdymų ir kitų sunkių nusikaltimų.

Dėl Kauno verslininko apiplėšimo Pravieniškėse įkalintas kaunietis A. Kupčiūnas (gim. 1976 m.) susivienijimo lyderiu tapo ne iš karto – prieš tai jam vadovavo „Agurkinių“ lyderio bičiulis D. Bugavičius (vėliau išėjęs į laisvę jis buvo nušautas) ir dėl tyčinio nužudymo nuteistas jo bičiulis Vidmantas Grigaliūnas. Įtaką ir aukštus neformalius postus jie prarado dar 2013 m., kai A. Kupčiūno, įtariama, suburta nusikaltėlių grupuotė „parakanais“ užpuolė ir sunkiai sužalojo V. Grigaliūną.

Su „Olialia pupyčių“ atlikėja Vita Jakutiene, kuriai DELFI skelbiami straipsniai apie nuteistųjų gyvenimą Pravieniškėse jau sukėlė didžiulį pyktį (žiūrėti nuotrauką dešinėje), artimus santykius palaikęs D. Bugavičius po šio užpuolimo ne kartą bandė atsikovoti prarastą vietą ir toliau būti „kamoros vierchu“ – iš keršto buvo suregztas planas, kuris netrukus ir įgyvendintas: kameroje D. Bugavičius su suvienytais „Agurkinių“ ir „Kamuolinių“ grupuočių nariais užpuolė ir sužalojo ne tik A. Kupčiūną, bet ir Ruslaną Laško, kurį 2-osios valdybos „bachūrai“ buvo paskyrę „kamoros“ vyresniuoju (jis išvengė baudžiamosios atsakomybės, nes sutiko bendradarbiauti su teisėsauga). Tiesa, realiai su administracija ir kitais nuteistaisiais puikiai sutaręs R. Laško „kamorai“ nevadovavo – visus klausimus sprendė A. Kupčiūnas ir šio „dešiniosios rankos“ – Andrius Obelienius ir Artūras Račkelis.

Nors A. Kupčiūnas ir R. Laško buvo užpulti ir sužaloti, tačiau vadovavimo nuteistiesiems neprarado – pirmą kartą pataisos namų istorijoje kovą dėl valdžios pralaimėjusius „vierchus“ administracija paliko gyventi tame pačiame būryje, tuo metu „kamorą“ atsikovojęs, bet realiai joje taip ir neapsigyvenęs D. Bugavičius su keliais savo parankiniais buvo iškelti į kitus pataisos namus.

Nuteistieji girdėjo kalbų, kad dėl šių nerašytų taisyklių sulaužymo pataisos namų administracijai buvo sumokėtas visas „kamoros obščiakas“ – daugiau kaip 20 tūkst. eurų.

Po kruvino užpuolimo žaizdas išsigydęs A. Kupčiūnas grįžo į „kamorą“ ir toliau kontroliavo narkotikų, alkoholio, telefonų prekybą pataisos namuose.

Po šio kruvino užpuolimo žaizdas išsigydęs A. Kupčiūnas grįžo į „kamorą“ ir toliau kontroliavo narkotikų, alkoholio, telefonų prekybą pataisos namuose, taip pat sprendė, kuris nuteistasis turi mokėti už esą geresnį gyvenimą įkalinimo įstaigoje. Anot nuteistųjų, A. Kupčiūnui rūpėjo tik kuo daugiau uždirbti pinigų.

Bet – ne tik: po to, kai D. Bugavičius buvo perkeltas į kitus pataisos namus, A. Kupčiūnas siekė susidoroti su visais, kurie jį bent kiek palaiko. Ir tokių buvo ne vienas, bet labiausiai Aideliui užkliuvo su D. Bugavičiumi artimai bendravę ir šio vadovavimui pataisos namuose pritarę „bachūrų“ kastai priklausantys nuteistieji Mantvydas Janulis, Mindaugas Murauskas ir Kęstutis V. (dėl sužalojimų pobūdžio nukentėjusiojo pavardė nebus skelbiama).

Atskleidė „bachūro“ praeitį

Su šiuo nuteistųjų užpuolimu jokių reikalų neturėjo R. Laško – po to, kai jį ir A. Kupčiūną su „parakanais“ užpuolė ir sužalojo D. Bugavičius ir šio kompanija, nuteistasis nusprendė daugiau nebesivelti į „bachūrų“ organizuojamas „schodkes“.

„Po sumušimo visiems pareiškiau, kad gyvensiu kitoje brigadoje ir laikysiuosi „griežto lagerio poniatkių“ – nesivelsiu į „bachūrų“ organizuojamas „schodkes“, gyvensiu pats sau ir dalyvausiu tik tose „schodkėse“, kuriose bus sprendžiami klausimai dėl „zonos“ remonto ar gerovės gerinimo. Turbūt todėl „bachūrai“ manęs ir nekvietė į „schodniakus“ prieš M. Janulio, Kęstučio V. ir M. Murausko sumušimą, nes suprato, jog nenoriu kištis į jokias nesąmones.“

Nuteistasis prisiminė, kad dar prieš D. Bugavičiaus organizuotą užpuolimą A. Obelienius jam padavė išrašą iš „Sodros“ duomenų bazės – šiame dokumente buvo nurodyta, kad iki suėmimo Kęstutis V. dirbo apsaugos įmonėje apsaugininku. O tai, anot jo, nepateisinamas dalykas tarp „bachūrų“, kadangi jie negali dirbti apsaugos darbuotojais, būti bet kokios srities pareigūnu ar tarnauti Lietuvos kariuomenėje.

„Gavęs šiuos dokumentus į „kamorą“ pasikviečiau Kęstutį V., bet šis atėjo su M. Januliu – pastarajam liepiau išeiti iš „kamoros“, nes su Kęstučiu V. kalbėsiu vienas, – sakė R. Laško. – Kai M. Janulis išėjo, Kęstučiui V. parodžiau dokumentus ir pasakiau, kad šis laisvėje dirbo apsauginiu, o atėjęs gyventi į sektorių apie šį faktą niekam neužsiminė, todėl nebegali būti „bachūru“ ir gyventi 1-ajame lokaliniame sektoriuje. Pasakiau, kad jis turi išeiti savo noru. Kęstutis V. tai pats turėjo suprasti, tačiau vis tiek bandė teisintis, jog apsaugininku dirbo tik dėl to, kad toje įmonėje padarytų kažkokius nusikaltimus. Bet tai buvo nesvarbu – nuo pat atvykimo į pataisos namus jis visiems melavo.“

Po šio pokalbio R. Laško pasikvietė A. Račkelį – būtent jis pasitiko Kęstutį V., kai šis atėjo gyventi į 1-ąjį lokalinį sektorių: „Pasakiau, kad jis spręstų klausimą, nes pats Kęstutį V. pasitiko ir už jį yra atsakingas.“

Išsižadėjo ir būrio „bachūrai“

Žinia, kad sektoriuje gyvena „bachūras“, anksčiau dirbęs apsaugininku, akimirksniu pasklido po pataisos namus. Apie tai sužinoję 2-ojo būrio „bachūrai“, su kuriais gyveno Kęstutis V. ir M. Janulis, šiuo klausimu irgi turėjo kategorišką nuomonę – „bachūrai“ pasakė, kad su jais daugiau negers „čefyro“ (stiprios arbatos).

Draugystės su M. Januliu būrio nuteistieji išsižadėjo tik dėl to, jog šis palaiko Kęstutį V.

Išeiti iš „bachūrų“ kastos Kęstutis V. nenorėjo, todėl užtarimo ieškojo būryje, kuriame dar prieš perkeliant į kitus pataisos namus gyveno D. Bugavičius.

„Be abejo, tai nepatiko bachūrams iš 2-ojo būrio, nes kaip tik tuo metu jau buvo prasidėję konfliktai su nuteistaisiais iš 4-ojo būrio, – sakė R. Laško. – O klausimas dėl Kęstučio V. išėjimo iš 1-ojo lokalinio sektoriaus taip ir neišsisprendė, kadangi netrukus mane ir A. Kupčiūną sumušė, tačiau viskas buvo žinoma „viercham ir bachūrams“, o jie tokių dalykų nepalieka užmarštyje.“

Nuosprendis „suvalkams“

Nors ir žinojo, kad Kęstutis V. pažeidė nerašytas „bachūrų“ taisykles, tačiau tuo metu, kai A. Kupčiūnas dėl sužalojimų buvo gydomas ligoninėje, niekas iš aukščiausio rango nusikaltėlių jo nelietė – greičiausiai laukė, kol sugrįš „kamoros vierchas“. Tačiau, kaip sakė artimai su A. Kupčiūnu bendravęs ir jo vadovaujamoje valdyboje gyvenęs dėl 30 kg amfetamino gabenimo Norvegijos keliais 14 metų laisvės atėmimo bausme nuteistas Dainius Pauliukevičius (nors kartu su susivienijimo nariais darė nusikaltimus, jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nes pareigūnams padėjo atskleisti daugybę nusikaltimų), visi zonos gyventojai žinojo, kad M. Janulis, M. Murauskas ir Kęstutis V. „anksčiau ar vėliau bus sumušti“.

„Tai buvo aišku jau ir iš konflikto, kilusio tarp „kamoros“ ir 4-ojo būrio, kuriame anksčiau gyveno D. Bugavičius, be to, apie tai, kad juos reikia sumušti, ne kartą sakė ir A. Račkelis, – pasakojo D. Pauliukevičius. – Vėliau juos sumušti nurodė A. Kupčiūnas – dar tuomet, kai po užpuolimo, kuriame dalyvavo D. Bugavičius, buvo parvežtas iš ligoninės ir laikinai apgyvendintas karantino patalpose.

Tą dieną nuteistieji iš 1-ojo lokalinio sektoriaus vaikščiojo vadinamuoju „ratu“, šalia jo yra valgyklos pastatas. Tuo metu valgykloje buvęs A. Kupčiūnas per langą pašaukė, kad prieitume – aš, A. Račkelis, E. Palukaitis ir A. Obelienius nuėjome prie „kamoros viercho“. A. Kupčiūnas klausinėjo, kas naujo lokaliniame sektoriuje, taip pat pasakė, kad reikia „supi...“, „sunešioti“ ir iš sektoriaus išvaryti „suvalkų prachode“ gyvenančius M. Janulį, Kęstutį V. ir M. Murauską.

A. Kupčiūno motyvas visiems buvo žinomas: šie nuteistieji artimai bendravo ir palaikė nuteistuosius iš 4-ojo būrio, su kuriais konfliktavo pats A. Kupčiūnas, visa „kamora“ ir visas 2-asis būrys. A. Kupčiūnas nurodė „suvalkus stipriai sumušti, visai nesvarbu kokiais būdais ir ką naudojant – ar rankomis, kojomis, „parakanais“, tačiau jam buvo svarbu, kad šie būtų taip sumušti, jog juos išneštų iš brigados ir išvežtų į ligoninę, kad čia jie daugiau nebegrįžtų. Aidas taip ir pasakė: „Sumušti, kad nebegrįžtų“.

Iš principo Pravieniškių pataisos namų 2-ojoje valdyboje, jei būdavo priimami tokie sprendimai, kad žmogų ar žmones reikia sumušti taip, kad nebegrįžtų, tai reiškė, jog vis tiek tokio asmens mušime bus naudojami „parakanai“. Esminis dalykas yra tas, jog su lazda yra paprasta sulaužyti žmogui kaulus daug lengviau nei kojomis ar rankomis, užtenka vieno ar kelių stiprių smūgių.

Prieštarauti niekas negalėjo

Šio pokalbio metu labai didelę iniciatyvą rodė A. Račkelis, kuris akivaizdžiai pritarė kiekvienam Aido pasakytam žodžiui ir tvirtino, kad iš tiesų reikia tuos tris asmenis sumušti.

Visiems buvo pranešta, kad brigadoje „gersim arbatą“, o pagal nerašytas taisykles tai reiškė, jog bus sprendžiamas kažkoks svarbus klausimas.

A. Kupčiūnas nurodė užpuolimo išvakarėse surengti susirinkimą, vadinamąjį „schodniaką“, jį 2-ojo būrio „vierchai“ A. Račkelis ir E. Palukaitis netrukus ir suorganizavo – visiems buvo praneša, kad brigadoje „gersim arbatą“, o pagal nerašytas taisykles tai reiškė, jog bus sprendžiamas kažkoks svarbus klausimas.

Užpuolimo išvakarėse įvykusiame „schodniake“ dalyvavo tik „bachūrai“. Jiems E. Palukaitis ir A. Račkelis pasakė, kad ryte reikės 2-ojoje brigadoje sumušti tris „suvalkus“, nes taip nurodė A. Kupčiūnas.

Jie „bachūrams“ aiškino, jog sumušti reikia taip, kad šie asmenys nebegrįžtų į savo brigadą. Atskiros kalbos apie „parakanų“ naudojimą nebuvo, tačiau „schodniako“ metu „bachūrai“ turėjo suvokti, kad norint asmenis „suspecuoti“, lengviausia tai padaryti naudojant „parakanus“.

Niekas iš susirinkime dalyvavusių „bachūrų“ negalėjo pasakyti, kad nedalyvaus mušime – pagal nerašytas taisykles, jei per „schodniaką“ vyresnieji iš „bachūrų“ taip pasakė, kiti „bachūrai“ turi sutikti.

Kiti „schodniake“ dalyvavę asmenys nieko nesakė, tylėjo, niekas iš susirinkime dalyvavusių „bachūrų“ negalėjo pasakyti, kad nedalyvaus mušime – pagal nerašytas taisykles, jei per „schodniaką“ vyresnieji iš „bachūrų“ taip pasakė, kiti „bachūrai“ turi sutikti. Galima išsakyti savo nuomonę, tačiau jei, pavyzdžiui, aš būčiau pasakęs, kad nedalyvausiu mušime arba – iš vis būčiau iš šio susirinkimo išėjęs, labai realu, jog toliau nebegalėčiau gyventi ne tik brigadoje, bet ir lokaliniame sektoriuje. Už tai mane tą pačią naktį būtų sumušę arba pažeminę iki „gaidžių“ kastos.“

Mušė, nes nenorėjo papildomų klausimų

D. Pauliukevičius prisiminė, kad tą birželio 7 d. rytą buvo pažadintas apie 6 val. – tuo metu jau buvo atsikėlę E. Palukaitis, A. Zykovas ir A. Lekavičius.

„E. Palukaitis pasakė, kad visi turi eiti į prausyklą ir ten apsitarti dėl to, kas ir ką darys užėję į 2-ąją brigadą – išėję į koridorių sutikome jau pasiruošusius A. Račkelį ir R. Gudyną, todėl visi kartu nuėjome į prausyklą, – pasakojo atsakomybės išvengęs nuteistasis. – Čia radome M. Janulį, bet nieko jam nesakėme, bet jis suprato, kad ruošiamasi kažką daryti – greičiausiai jis pagalvojo, kad mes planuojame eiti į 4-ąjį būrį mušti ten miegančių nuteistųjų, nes, kaip vėliau sužinojome peržiūrėję jo telefono aparatą, jis tą naktį nuteistiesiems į 4-ąjį būrį rašė SMS žinutes, jog „kamora“ ketina ateiti jų mušti.

Kai M. Janulis išėjo iš prausyklos, iš karto buvo nuspręsta eiti į 2-ąją brigadą mušti M. Janulio, Kęstučio V. ir M. Murausko. Tokį sprendimą galėjo išsakyti E. Palukaitis arba A. Račkelis, arba jie abu kartu, bet iš visų labiausiai tuo metu buvo „užsidegęs“ A. Račkelis.

Kai nuėjome į brigadą, nuteistieji miegojo, lovoje gulėjo ir M. Janulis, virš jo – M. Murauskas, kitoje lovoje – Kęstutis V. Tada R. Gudynas su A. Zykovu griebė M. Janulį, A. Zykovas rankomis užsmaugė jo kaklą, o R. Gudynas atsisėdo ant M. Janulio kūno savo svoriu. Kad šis nejudėtų.

Kęstutis V. miegojo, todėl su E. Palukaičiu jį ištempėme iš lovos ant grindų – jis pradėjo muistytis ir priešintis, todėl E. Palukaitis jam sudavė kelis nestiprius smūgius į krūtinę ir į veidą ir pasakė, kad šis ištiestų rankas ir nejudėtų.

Ir aš tada jam sudaviau vieną smūgį – iš esmės nenorėjau to daryti, neturėjau jokio tikslo, tačiau turėjau mušti, nes reikėjo, kad kiti bachūrai pamatytų, jog esu su jais. Ir kad nekiltų papildomų klausimų – jei to nebūčiau daręs, mane patį gal tuo pačiu metu, gal ir vėliau būtų sumušę, pareikšdami, jog esu išvien su M. Januliu, Kęstučiu V. ir M. Murausku.

Smūgių ir spyrių kruša

A. Račkelis pasakė, kad jis gulėtų, nesikeltų ir nežiūrėtų, kas vyksta, bet M. Murauskas lovoje „atsistojo į kovinę stovėseną“ ir pradėjo priešintis. Tada A. Račkelis ištempė M. Murauską ant grindų, o tuo metu A. Zykovas su R. Gudynu lipnia juosta surišo M. Janulio rankas ir kojas.

Tada A. Račkelis padavė ritinį lipnios juostos (ją nuteistiesiems draudžiama turėti – DELFI) ir nurodė Kęstučiui V. surišti rankas ir kojas. Aš surišau rankas, E. Palukaitis – kojas. Kaip tik tuo metu pabudo M. Murauskas – A. Račkelis jam pasakė, kad šis gulėtų, nesikeltų ir nežiūrėtų, kas vyksta, bet M. Murauskas lovoje „atsistojo į kovinę stovėseną“ ir pradėjo priešintis. Tada A. Račkelis ištempė M. Murauską ant grindų, o tuo metu A. Zykovas su R. Gudynu su ta pačia lipnia juosta surišo M. Janulio rankas ir kojas.

A. Račkelis tą patį padarė ir M. Murauskui, tik jam dar lipnia juosta apvyniojo burną ir akis. Kad negalėtų šaukti ir matyti, kas vyksta. O tada jis priėjo prie Kęstučio V. ir M. Janulio – iš karto „prasidėjo mėsmalė“: jie buvo daužomi rankomis, spardomi, R. Gudynas ėmė šokinėti M. Januliui ant krūtinės ir galvos. Tada jį nustūmiau ir pasakiau, kad baigtų, nes užmuš, o to nereikėjo.

„Bachūrų“ agresija kilo ir didėjo bemušant. Susidarė įspūdis, kad jie nebesivaldo apimti kažkokios neapykantos. Smūgių suskaičiuoti buvo neįmanoma, tai buvo smūgių ir spyrių kruša.

Kažkuriuo metu iš lovos atsikėlė ir čia miegojęs „bachūras“ Svajūnas Darbutas, kuris taip pat sudavė Kęstučiui V. keletą smūgių.

Visa ši egzekucija vyko ne ilgiau kaip 15-20 minučių, bet aš iš brigados išėjau praėjus gal 5 minutėms nuo mušimo pradžios – nebenorėjau nei dalyvauti, nei žiūrėti. Koridoriuje parūkęs grįžau prie brigados, bet į vidų nėjau – pro praviras duris mačiau, kaip ant žemės gulėjo M. Janulis jau be gyvybės ženklų, šio veidas buvo melsvos spalvos, jis nekvėpavo ir neleido jokių garsų. Supratau, kad jis mirė, todėl ėmiau šaukti, kad M. Janulis numirė. Tada A. Račkelis patikrino pulsą ir nurodė kuo greičiau iš lentynos paduoti šaukštą, kurį jis M. Januliui sukišo į gerklę, kažką padarė ir jis pradėjo kriokti, ėmė kvėpuoti.

Pro praviras duris mačiau, kaip ant žemės gulėjo M. Janulis jau be gyvybės ženklų, šio veidas buvo melsvos spalvos, jis nekvėpavo ir neleido jokių garsų. Supratau, kad jis mirė.

Tada A. Račkelis jį paguldė ant pledo, o paskui paėmė „parakaną“ ir užsimojęs jam kartą trenkė į ranką ir du kartus į koją. Tuo metu prie Kęstučio V. buvę kiti „bachūrai“ ėmė šį tempti į brigados vidurį.

Nebegalėjau žiūrėti, todėl išėjau į savo brigadą. Maždaug po 10 minučių koridoriuje pamačiau, kaip su visais asmeniniais daiktais išėjo M. Murauskas – prie jo buvęs A. Račkelis jam dar kumščiu smogė į veidą. Kai M. Murauskas ėjo pro mane, trenkiau ir aš – netoliese stovėjo A. Račkelis ir žiūrėjo, kaip elgsiuosi. Ir tada vėl grįžau į brigadą, o netrukus išgirdau, kaip A. Račkelis sušuko: „Meskit tą gaidį į gaidyną“. Taip jis kalbėjo apie Kęstutį V., kuris taip buvo pažemintas. O netrukus į 3-iąją brigadą, vadinamąjį „gaidyną“, atėjo pareigūnai ir Kęstutį V. išnešė ant neštuvų.“

Į išangę įspyrė morką

Pusnuogį, o gal net be kelnaičių Kęstutį V. prie „gaidyno“ brigados su kitu nuteistuoju tempė dėl disponavimo dideliu kiekiu narkotinių medžiagų nuteistas garsių Kauno medikų sūnus Vitalijus Tokeris – jis gyveno toje pačioje brigadoje ir matė, kaip buvo mušami „kambariokai“.

Sunkiai sužalotas nuteistasis nebuvo įmestas į „gaidyną“, o paliktas šalia durų: „Radome praviras duris, manau, „gaidžiams“ iš anksto buvo pasakyta, kad šie lauktų ir paliktų neuždarytas duris, nes jiems reikės pas save įsitempti nuteistąjį.“

Kiek buvo suduota smūgių, negaliu pasakyti, nes tai buvo smūgių kruša – M. Janulis su Kęstučiu V. kriokė, inkštė, nes juos daužė per visas kūno dalis – po kelių minučių nusisukau ir nebežiūrėjau. Bet smūgiai tęsėsi. Po to A. Račkelis sušuko: „Na... daužot į galvą, ar taip buvo liepta, atneškit vandens“.

Monstrų egzekuciją stebėjęs nuteistasis prisipažino, kad pirmą kartą gyvenime matė tokį baisų vaizdą.

„Kiek buvo suduota smūgių, negaliu pasakyti, nes tai buvo smūgių kruša – M. Janulis su Kęstučiu V. kriokė, inkštė, nes juos daužė per visas kūno dalis – po kelių minučių nusisukau ir nebežiūrėjau, – sakė V. Tokeris. – Bet smūgiai tęsėsi. Po to A. Račkelis sušuko: „Na... daužot į galvą, ar taip buvo liepta, atneškit vandens“. Kažkas iš „bachūrų“ atnešė vandens, gal apipylė vandeniu ir M. Janulis atgavo sąmonę. Kažkuriuo metu atsisukau pasižiūrėti, kas vyksta, ir pamačiau, kaip A. Račkelis koja spyrė morką į ant žemės gulinčio Kęstučio V. išangę. Morka buvo didelė, ne mažiau kaip 25 cm ilgio. Taip Kęstutis V. buvo pažemintas, nes laisvėje buvo apsaugos darbuotoju.“

Nuteistasis sakė, kad prie „gaidyno“ palikę Kęstutį V. nuteistieji grįžo atgal į brigadą, o čia jų laukęs A. Račkelis nurodė į medicinos dalį nunešti M. Janulį.

„Nešamas M. Janulis gargaliavo, leido kažkokius garsus, tačiau ar buvo sąmoningas, nežinau, – sakė V. Tokeris. – Kai grįžome, pareigūnų dar nebuvo, iš „gaidyno“ nebuvo išneštas ir Kęstutis V. Nė vienas „bachūras“ nenešė jo į medicinos punktą, nes, anot nerašytų taisyklių, nei „bachūras“, nei „duchas“ be „bachūrų“ nurodymų negali eiti į „gaidyną“. Jei kuris nors iš nuteistųjų būtų tai padaręs, tuomet pats galėtų būti pažemintas. Ir tik praėjus 10 minučių į būrio patalpas atėjo keli pareigūnai, kurie liepė „gaidžiams“ nunešti Kęstutį V. į medicinos punktą.“

„Bachūrų“ vergas Selas išvalė kraują

Pasak V. Tokerio, tuo metu, kai Kęstutis V. buvo išneštas į medicinos punktą, brigadoje gyvenęs asmeninis A. Račkelio „duchas“ Egidijus Brokevičius, pravarde Selas, tvarkė sujauktas patalpas ir valė grindis.

Selas išties gerai padirbėjo, nes vėliau pareigūnai ant grindų taip ir neaptiko nė mažiausios kraujo dėmės. Pataisos namų darbuotojai taip pat nesugebėjo nustatyti, kas sumušė trijulę – per rytinį patikrinimą, kurio metu „gaidžiai“ tradiciškai buvo pasodinti atskirai nuo „bachūrų“, pareigūnai apžiūrėjo nuteistųjų rankas, tačiau nei vienas kalinys jiems įtarimų nesukėlė.

„Pareigūnai tądien nedarė nei kratų, nei apžiūrų“, – sakė V. Tokeris.

Tą patį rytą pareigūnų akivaizdoje iki „gaidžių“ kastos buvo pažemintas ir M. Murauskas, kuris, anot nerašytų taisyklių, buvo „išsilominęs“ – po sumušimo su visais savo daiktais išėjo iš savo lokalinio sektoriaus.

„Lauke nuteistieji iš 4-ojo būrio atsivedė M. Murauską prie įėjimo į savo būrį, bet tada pasirodė pareigūnas Skirmantas Vaičiūnas ir jį pakvietė prieiti, – pasakojo D. Pauliukevičius. – Jie stovėjo prie krepšinio rėmo ir kažką kalbėjosi, kai tuo metu pro juos prabėgo vienas iš „gaidžių“ ir su kažkokiu skysčiu apipylė M. Murauskui veidą.“

Nuteistasis prisipažino, kad prieš tai girdėjo, kaip kažkuris iš nuteistųjų sušuko, jog reikia „nupilti“ M. Murauską, o taip šaukti galėjo tik kažkuris iš „bachūrų“, artimų „kamorai“.

Po „nupilimo“ tapo „gaidžiu“

„Gaidys“ be kito „bachūro“ paliepimo negali pats savo noru nupilti jokio „bachūro“. O jie pagal nerašytas nuteistųjų taisykles turi būti „nupilami“ šlapimu ar fekalijomis, bet galima ir vandeniu, jeigu yra „skubus atvejis“.

Anot D. Pauliukevičiaus, „gaidys“ be kito „bachūro“ paliepimo negali pats savo noru nupilti jokio „bachūro“. O jie pagal nerašytas nuteistųjų taisykles turi būti „nupilami“ šlapimu ar fekalijomis, bet galima ir vandeniu, jeigu yra „skubus atvejis“.

„Pagal nerašytas taisykles M. Murauskas po „nupilimo“ tapo „gaidžiu“, buvo pažemintas ir pakilti į aukštesnę kastą niekada nebegalės“, – teigė su teisėsauga bendradarbiaujantis liudytojas. Anot jo, tą pačią dieną A. Račkelis visiems nuteistiesiems nurodė per apklausas pareigūnams nieko nepasakoti apie surengtą egzekuciją.

Pagal nerašytas taisykles M. Murauskas po „nupilimo“ tapo „gaidžiu“, buvo pažemintas ir pakilti į aukštesnę kastą niekada nebegalės.

Tuo metu vienas pataisos namų „gaidžių“ Virginijus Krivašejevas, su kitais nuteistaisis sunkiai sužalotą Kęstutį V. nešęs į medicinos punktą, per apklausą vis dėlto prisipažino, kad M. Murauską „nupilti“ galėjo tik pačios žemiausios „gaidžių“ kastos „šliapų“ (nuteistieji, teisti dėl seksualinių nusikaltimų prieš nepilnamečius arba esantys netradicinės seksualinės orientacijos) atstovai.

Žemiausios nuteistųjų kastos atstovas taip pat atskleidė, kad pataisos namuose „gaidžiai“ kiekvieną naktį turi tarnauti „bachūrams“: jie iki 2 val. nakties privalo būti „ant striomo“ – budėti prie 2-ojo būrio durų.

„Lokaliniame sektoriuje „ant striomo“ sėdi tik nuteistieji „gaidžiai“, kurie saugodavo ir žiūrėdavo bei privalėdavo suspėti įspėti kitus nuteistuosius, kai į sektorių ateina pareigūnai – tai buvo reikalinga, kad įspėjus kiti nuteistieji spėtų paslėpti telefonus ar narkotines medžiagas bei kitus uždraustus daiktus“, – sakė V. Krivašejevas.

„Nupylė“, nes taip liepė

Kumpis spėjo pasižymėti ir Pravieniškėse – dvi dienas kankino kitą į „gaidžių“ būrį uždarytą nuteistąjį: pirmąją dieną jį daužė, o antrąją – vyrą išprievartavo. Prievartauti kalinį bandė ir kitas „gaidys“, tačiau jis nesugebėjo susijaudinti, todėl iš pykčio savo aukai į užpakalį įgrūdo šepečio kotą.

Kas „nupylė“ M. Murauską, Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai išsiaiškino – tai dėl daugybės vagysčių pataisos namuose įkalintas Marius Mičiulis, pravarde Kumpis. Jis spėjo pasižymėti ir Pravieniškėse – dvi dienas kankino kitą į „gaidžių“ būrį uždarytą nuteistąjį: pirmąją dieną jį daužė, o antrąją M. Mičiulis vyrą išprievartavo. Prievartauti kalinį bandė ir kitas „gaidys“, tačiau jis nesugebėjo susijaudinti, todėl iš pykčio savo aukai į užpakalį įgrūdo šepečio kotą.

Kalbėdamas apie M. Murausko „įkrikštijimą į gaidžius“ M. Mičiulis prisipažino, kad „nupilti tą gaidį“ nurodė „kamoros bachūras“ Rimvydas Purmalis, pravarde Rimka, o šią užduotį „gaidžių“ kastos vyresnysis Valdas Fetingis pavedė būtent jam.

„V. Fetingis liepė paimti puodelį su vandeniu ir užpilti ant M. Murausko, – prisipažino M. Mičiulis. – Kaip pareigūnai vedė M. Murauską, aš jį apipyliau taip, kad kad matytų kiti nuteistieji – M. Murauskas nusisuko ir nuėjo nieko nepasakęs. Jeigu nebūčiau įvykdęs R. Purmalio nurodymo, mane patį būtų labai stipriai sumušę, nors ir po šio įvykio ne kartą prieš mane smurtavo nuteistieji iš 4-ojo būrio, kurie artimai bendravo su M. Murausku.“

„Bachūrų lokalkėje – mentams ne vieta“

Pataisos namų karantino patalpoje gyvenęs ir „kamoros vierchams“ vergų parūpindavęs vadinamasis „bugoras“, nuteistasis Algirdas Daukšas tyrimą atlikusiems pareigūnams atskleidė, kad po trijų nuteistųjų sumušimo į jo prižiūrimą kamerą pasikalbėti su „kamoros vierchu“ A. Kupčiūnu buvo atėjęs pataisos namų prižiūrėtojas, būrio viršininkas Zurabas Suformadze.

A. Kupčiūnas pareigūnui pasakė, kad „tie vaikai gavo, ko nusipelnė“ ir juokdamasis pridėjo, jog Kęstučiui V. į išangę buvo sukišta morka, taip ir reikėjo apsauginiui.

„Jam A. Kupčiūnas pasakė, kad „tie vaikai gavo, ko nusipelnė“ ir juokdamasis pridėjo, jog Kęstučiui V. į išangę buvo sukišta morka, taip ir reikėjo apsauginiui, – A. Daukšo teigimu, net nebūdamas lokaliniame sektoriuje „kamoros vierchas“ žinojo, kad trys nuteistieji buvo sumušti ir kaip tai buvo padaryta. – Be A. Kupčiūno, kaip zonos „viercho“ žinios ir nurodymo tie asmenys negalėjo būti sumušti. Taip pat A. Kupčiūnas sakė, kad jam artimi „bachūrai“ iš „Sodros“ buvo paėmę oficialią pažymą apie Kęstučio V. darbovietę – jis laisvėje dirbo apsaugos darbuotoju. Aidelis pasakė, kad „mentams jų lokalkėje yra ne vieta“. Taip buvo visais laikais.“

Kad toks pokalbis su A. Kupčiūnu iš tikrųjų įvyko, vėliau kriminalistams patvirtino ir pats įkalinimo įstaigos prižiūrėtojas.

„Su A. Kupčiūnu teko bendrauti ne kartą, jis buvo lyderis tarp nuteistųjų, – kalbėjo Z. Suformadze. – Po nuteistųjų sumušimo su A. Kupčiūnu kalbėjausi būrio viršininko kabinete – norėjau sužinoti, kodėl jauni nuteistieji buvo sumušti ir juos medikams reikėjo išvežti į ligoninę. A. Kupčiūnas labai ramiai, šaltai, be jokių emocijų atsakė, kad Kęstutis V. buvo sumuštas dėl to, jog nuo vadinamųjų „bachūrų“ nuslėpė, kad laisvėje dirbo apsaugos darbuotoju, o tai yra neleistina pagal „bachūrų“ nerašytas taisykles. Tuo metu M. Janulis buvo sumuštas už tai, kad užstojo Kęstutį V.“

Anot prižiūrėtojo, A. Kupčiūnas taip pat neslėpė, jog pagal iš anksto parengtą planą Kęstutis V. „turėjo būti „pagaidintas“, nes laisvėje buvo apsauginiu“.

„Gaidžio“ ieškojo ir „naujokai“

Dėl per „bachūrų“ užpuolimą patirtų sunkių sužalojimų ligoninėje ilgą laiką buvo gydomi tik Kęstutis V. ir M. Janulis. Pastarasis ilgą laiką praleido komoje ir daugiau į pataisos namus negrįžo – po gydymo medikai jį išvežė į Palangos reabilitacijos ligoninę. Čia M. Janulis, praėjus metams po sumušimo, mirė. Po to ilgą laiką įkalinimo įstaigoje sklandė kalbos, kad su kriminaliniu pasauliu siejamas jo tėvas Vitalijus Janulis, pravarde Hansas, esą „užvers visus, kurie tik buvo prisidėję prie sūnaus mirties“.

Tuo metu Kęstutis V. po gydymo ligoninėje grįžo atgal į Pravieniškių pataisos namus. Čia jo laukė A. Kupčiūnas – karantino „bugoras“ A. Daukšas prisipažino sulaukęs ne vieno „kamoros viercho“ skambučio, kurio metu jis teiravosi, kaip gyvena „tas gaidys“.

Karantine yra atskira lova asmenims iš „gaidžių“ kastos, todėl pataisos namų „naujokai“ sakydavo, kad žino, jog „gaidys“ turi gulėti toje lovoje. Tačiau Kęstutis V. miegodavo „normaliose“ lovose, nuteistiesiems meluodavau, kad apie „gaidį“ nieko nežinau.

Pažemintu nuteistuoju domėjosi ir iš Kauno tardymo izoliatoriaus į pataisos namus atlikti bausmės atvykę nauji nuteistieji – jie jau žinojo, kad Kęstutis V. turi gyventi „gaidyne“.

„Karantine yra atskira lova asmenims iš „gaidžių“ kastos, todėl pataisos namų „naujokai“ sakydavo, kad žino, jog „gaidys“ turi gulėti toje lovoje, – sakė karantino „bugoras“ A. Daukšas. – Tačiau Kęstutis V. miegodavo „normaliose“ lovose, nuteistiesiems meluodavau, kad apie „gaidį“ nieko nežinau – taip norėjau jį apsaugoti nuo gresiančių nemalonumų.“

„Vierchas“ vėl rezgė keršto planą

Keletą mėnesių karantine praleidęs Kęstutis V. netrukus buvo perkeltas į kitą brigadą, kuriai tiesiogiai negalėjo vadovauti A. Kupčiūnas. Kitoje vietoje gyveno ir per muštynes „bachūrų“ nurodymu „nugaidintas“ M. Murauskas, tačiau jam pataisos namuose kartą pavyko susitikti su „kamoros vierchu“: jie susidūrė prie Kriminalinės žvalgybos skyriaus patalpų.

„Eidamas Aidas užsipuolė M. Murauską, klausdamas „ko žiūri, gaidy“, o tada šis trenkė A. Kupčiūnui į veidą, dėl to Aidas net nukrito, – prisiminė karantino „burogas“ A. Daukšas. – Po šio įvykio A. Kupčiūnas buvo uždarytas į baudos izoliatorių, o M. Murauskas ir dar keli jo draugai perkelti į karantiną. Tada A. Kupčiūnas buvo labai piktas ir vėl norėjo sumušti M. Murauską, man ne kartą sakė, kad „reikia suvaryti tuos gaidžius“. Kiek žinau, tai turėjo padaryti pataisos namų „naujokai“ – kartą vienas jų po pokalbio su A. Kupčiūnu prisipažino, kad „bus daug kraujo“ ir paprašė gauti „parakanų“. Apie tai pranešiau budinčiam pareigūnui ir M. Murauskas su draugais buvo perkelti į kitą karantino dalį.“

Ikiteisminį tyrimą dėl M. Janulio nužudymo ir dviejų jo draugų sumušimo atlikę Kauno policijos pareigūnai taip ir nesugebėjo nustatyti, kas įvykdė šiuos sunkius nusikaltimus, todėl tyrimą sustabdė.

Sunku patikėti, bet ikiteisminį tyrimą dėl M. Janulio nužudymo ir dviejų jo draugų sumušimo atlikę Kauno policijos pareigūnai taip ir nesugebėjo nustatyti, kas įvykdė šiuos sunkius nusikaltimus, todėl tyrimą sustabdė – esą ligoninėje iš komos atsigavęs M. Janulis dėl patirtų sužalojimų negalėjo pasakyti, kas jį sumušė, o M. Murauskas esą teisinosi, jog susižalojo, kai naktį iškrito iš lovos.

Bet viskas pasisuko kita linkme, kai nusikaltimus Pravieniškių pataisos namuose ėmė narplioti Lietuvos kriminalinės policijos biuro ir Generalinės prokuratūros pareigūnai – jie surado daugybę liudytojų, kurie ne tik atskleidė, kodėl ir kaip buvo mušami nuteistieji, bet ir papasakojo apie kitus siaubą keliančius įvykius.

Nuplakė elektros laidais

Nukentėjusiuoju pripažintas Kęstutis V., kuriam į išangę buvo įgrūsta morka, pareigūnams atviravo, kad „kamoros bachūrai“ jam ir M. Januliui keršijo tik dėl to, kad D. Bugavičius su savo parankiniais sumušė A. Kupčiūną ir R. Laško.

„Visas ketvirtas būrys buvo pasiruošęs ir laukė, kada bus konfliktas ir kas pirmi puls“, – sakė jis.

Kęstutis V. prisiminė, kad prieš pat užpuolimą buvo susipykęs su savo draugu M. Januliu, nes siūlė persikelti į kitas gyvenamąsias patalpas: „Jam pasakiau, kad mums reikėtų eiti gyventi į 4-ąjį būrį, yra negerai, kai miegame 2-ajame būryje. Maniau, kad taip išvengsime konfliktų, bet M. Janulis vadovavosi „poniatkėmis“ – jis buvo įsitikinęs, jog nuteistieji iš 2-ojo būrio nesupras mūsų išėjimo, bijojo, kad pablogės santykiai, visi pamanys, jog mes pabėgome pas D. Bugavičių palaikančius asmenis.“

Iš kitų nuteistųjų pasakojimų žinau, kad mus daužė mažiau nei valandą, žinau, kad buvau nuvilktas į „gaidyną“ ir pažemintas iki „gaidžių“ kastos. Vėliau nuteistieji pasakojo, kad man į išangę buvo sukišta morka, ir tai buvo padaryta A. Račkelio nurodymu.

Ilgai svarstęs Kęstutis V. vis dėlto nutarė pasilikti tame pačiame būryje, nes iki teismo skirtos bausmės pabaigos jam tebuvo likęs vos mėnuo.

Apie užpuolimą ir sumušimą nukentėjusysis nelabai ką galėjo papasakoti – tiesiog tuo metu buvo praradęs sąmonę.

„Iš kitų nuteistųjų pasakojimų žinau, kad mus daužė mažiau nei valandą, žinau, kad buvau nuvilktas į „gaidyną“ ir pažemintas iki „gaidžių“ kastos, – sakė Kęstutis V. – Vėliau nuteistieji pasakojo, kad man į išangę buvo sukišta morka, ir tai buvo padaryta A. Račkelio nurodymu. O ligoninėje gydytojai prisipažino, kad jei dar būčiau gavęs porą smūgių, tai iš karto būčiau miręs.“

Po kruvinos egzekucijos Pravieniškių pataisos namuose įtampa tik augo – atsikratę D. Bugavičiumi ir jam prijaučiančiais trimis nuteistaisiais, „kamoros vierchai“ ir toliau ieškojo „priešų“: visi tie, kurie palaikė D. Bugavičių, buvo kviečiami po vieną į „kamorą“. O čia vėl buvo rengiamos egzekucijos – vieni buvo nuplakti elektros laidais, kiti – „statomi ant slidžių“, t. y. jiems būdavo draudžiama būti gyvenamosiose patalpose, jose leista tik pernakvoti.

Visa tai matė pataisos namų darbuotojai, tačiau jie ne tik toleravo nuteistųjų subkultūrą, bet ir veikė ranka rankon su „kamoros vierchais“. Tamsiosios pataisos namų paslaptys ir šokiruojančios nuteistųjų išpažintys – kitoje straipsnių apie Pravieniškių mafiją dalyje jau pirmadienį.