Pirmasis popiežiaus apsilankymas Lietuvoje: kokių vizito detalių nežinojo ir nematė žmonės

Bene visų valdžios institucijų darbą, susijusį su popiežiaus apsilankymu Lietuvoje, koordinavo tuometinis Užsienio reikalų ministerijos Valstybinio ir diplomatinio protokolo tarnybos vadovas Jonas Paslauskas. Šiuo metu jis – Lietuvos ambasadorius Norvegijoje. Jo prisiminimuose išliko daug vizito detalių, apie kurias anksčiau tikriausiai net nesame girdėję.

Paskyręs laiko šiems prisiminimams atgaivinti J. Paslauskas papasakojo, kaip atrodė metai ruošiantis Pauliaus II-ojo atvykimui ir tos kelios dienos, kurias popiežius praleido čia, Lietuvoje.

Prieš dvidešimt penkerius metus Vilniaus oro uoste susirinkę žmonės akimirkai užgniaužė kvapą – pasilenkęs Romos katalikų popiežius Jonas Paulius II-asis pabučiavo žemę. Vienus šis vizitas įkvėpė kaip tikinčiuosius, kiti galbūt tik stebėjo pontifiko kelią per Lietuvą žiniasklaidoje, tačiau buvo ir labai didelė grupė žmonių, kurie tą akimirką įkvėpė lyg prieš naują ir ilgą iššūkį, tačiau maža dalis mūsų žino, kas buvo tie žmonės. Jie turėjo užtikrinti, kad tokio masto vizitas praeitų sklandžiai, kaip planuota. Kokių vizito detalių nežinojo ir nematė Lietuvos žmonės?

– Kokios atsakomybės buvo jūsų rankose organizuojant popiežiaus vizitą Lietuvoje?

– Rengiant aukščiausio lygio vizitus Valstybės protokolo tarnyba yra ta institucija, kuri, vaizdžiai tariant, „suklijuoja“ į nepertraukiamą visumą atskirus vizito epizodus bei koordinuoja daugybės specialių, vizitą aptarnaujančių tarnybų darbą. Konkrečiau kalbant Šv. Tėvo vizito metu nuolat būdamas įvykių epicentre privalėjau būti tuo tarpininku tarp Vatikano bei Bažnyčios atstovų ir Lietuvos valdžios institucijų, ir įvairių tarnybų, savarankiškai vykdžiusių savo funkcijas. Aš, Protokolo vadovas, bei visa mano komanda visas keturias vizito dienas privalėjome rūpintis bei užtikrinti kiekvieno programos epizodo sklandų įgyvendinimą.

Pasiruošimas popiežiaus vizitui užtruko metus

– Kiek institucijų ir jose dirbančių žmonių turėjo prisidėti prie organizavimo ir kiek laiko turėjote pasiruošimui?

– Vizito rengime dalyvavo daugybė institucijų, o kiek žmonių – turbūt neįmanoma ir pasakyti. Pradedant oro uosto tarnybomis, policija, Aukščiausios Tarybos apsaugos skyriaus žmonės, jų pagalbininkai iš kitų šalių, transportininkai, kelininkai, miestų ir rajonų valdžia bei komunalinės tarnybos, medikai, kultūros įstaigos ir daugybė įvairiausių profesijų žmonių. Sakyčiau, jog šiam vizitui rengėsi visa Lietuva. Nepaminėjau ir tų, kurie pasirengimo procese nebuvo labai matomi, tačiau jų darbas taip pat buvo ypatingai svarbus. Tai tarnybos, rengusios susitikimų bei pokalbių turinį, analizavusios galimas grėsmes bei modeliavusios įvairias nenumatytas situacijas.

Vizito parengimo procesas vyko bene visus metus. Ruošiantis daug kartų teko bendrauti su periodiškai atvykstančiais Vatikano protokolo bei įvairiausių tarnybų atstovais, beveik kas savaitę susitikdavome su Vatikano apaštaliniu nuncijumi, periodiškai Lietuvos Vyriausybės rūmuose susirinkdavo ir pasirengimo eigą aptardavo specialus vizito organizavimo štabas, kuriam vadovavo tuometinis premjeras. O su dabartiniu arkivyskupu Gintaru Grušu, tuomet jaunu kunigu, apvažiavome ir kruopščiai apžiūrėdavome visas numatytas ar planuotas popiežiaus apsilankymo Lietuvoje vietas. Jų per keturias vizito dienas buvo tikrai nemažai – Vingio parkas Vilniuje, Santaka ir stadionas Kaune, Šiluva, Kryžių kalnas ir kitos.

Su dabartiniu Arkivyskupu Gintaru Grušu, tuomet jaunu kunigu, apvažiavome ir kruopščiai apžiūrėdavome visas numatytas ar planuotas popiežiaus apsilankymo Lietuvoje vietas.

– Galbūt prisimenate kokių nors vizito detalių, kurios buvo neįprastos?

– Vizitą rengėme beveik metus, nuolat susitikinėdavome su Vatikano ir Bažnyčios atstovais, todėl kažkokių netikėtumų iki vizito pradžios nebeturėjo likti. Juolab, kaip turbūt supratote, Šv. Tėvas buvo labai paprastas žmogus, gal todėl ir iš visos delegacijos kažkokių ypatingų, keistų ar kaprizingų norų nesulaukėme.

Dėl neplanuotų situacijų, galėčiau paminėti techninį nesusipratimą oro uoste, kur galėjome papulti į tikrai nepavydėtiną situaciją. Besirengiant sutikimo ceremonijai iki centimetro išmatavome ir pažymėjome visas vietas, kur popiežius stovės, žengs ir panašiai. Išmatavome lėktuvo trapo parametrus, „parengėme“ vietą, kur trapu nusileidęs Šv. Tėvas bučiuos Lietuvos žemę... „Alitalia“ lėktuvui nusileidus kartu su Vatikano nuncijumi bei šviesios atminties kardinolu V. Sladkevičiumi ir tuometiniu arkivyskupu A.J. Bačkiu lipu trapu pasveikinti popiežiaus lėktuve ir matau, jog kažkodėl lėktuvo trapas yra ne toks, su kuriuo repetavome pasitikimo ceremoniją. Atrodytų smulkmena, tačiau šio trapo parametrai šiek tiek skyrėsi nuo mūsų planuotojo, o tai keičia ir Šv. Tėvo nulipimo ant Lietuvos žemės tašką, o tuo pačiu ir Lietuvos žemės pabučiavimo vietą. Laimei, viskas įvyko sklandžiai, tačiau lėktuvų benzino ar tepalų dėmės ant oro uosto grindinio buvo matyti daug arčiau tos vietos negu norėjome.

Manau, besirengdami vizitui naujų potyrių turėjo ir mūsų apsaugos vyrai, kurie pirmą kartą sėdo už šarvuoto ir neperšaunamu stiklu gaubto „papamobilio“ vairo. Beje, jie tokio vairavimo ypatumų mokė kolegas iš Latvijos ir Estijos.

Lietuviai turėjo išmokti ir vėliau patys apmokė kitus popiežiaus vairuotojus valdyti papamobilį

– Kokį įspūdį paliko bendravimas su Šv. Tėvu?

– Taip jau likimas lėmė, jog vizito metu su juo man teko pabendrauti ne vieną kartą, nes vykdydamas protokolo šefo funkcijas visas keturias vizito dienas buvau šalia jo, pradedant popiežiaus pasveikinimu dar lėktuve, Vilniaus oro uoste, iki pat išlydėjimo tęsti kelionę kitose Baltijos valstybėse. Suprantama, jog liturginių apeigų metu šalia būdavo tik bažnyčios atstovai.

Atmintyje įsirėžė du epizodai. Pirmasis – Apaštalinės nunciatūros prieškambaryje (Vatikano ambasadoje), kur vizito metu ilsėdavosi bei nakvodavo popiežius, ryte laukiu eilinės vizito dienos pradžios. Staiga atsidaro vienos iš daugybės durų ir matau pontifiką, einantį į kažkurias kitas pastato patalpas. Pamatęs mane Jonas Paulius II neapsiribojo paprastu pasisveikinimu, o priėjo, padėjo ranką ant peties ir pradėjo labai paprastai ir žmogiškai klausinėti apie mano šeimą, pasiteiravo apie tėvus ir jų sveikatą, perdavė jiems linkėjimus. Toks žmogiškas paprastumas ir dėmesys kitam rodo jo tikrąją didybę. Tokių trumpų pasikalbėjimų tarp oficialių vizito renginių buvo keletas.

Antras man įstrigęs epizodas – mane nustebino popiežiaus įtaiga žmonėms. Veiksmo vieta – prie jau minėtos Vatikano diplomatinės atstovybės Vilniuje. Prie pastato, kitoje pusėje gatvės, turbūt per naktį laukė gausybė žmonių, norinčių pamatyti bei pasveikinti popiežių. Kai kurie iš jų tokio ilgo laukimo buvo išvarginti, veidai rūškani. O popiežius išėjęs iš pastato ir prieš įsėsdamas į automobilį, kaip įprasta jam, panoro pabendrauti bei pasisveikinti su jo laukusiais žmonėmis. Mačiau, kaip jam artėjant keitėsi žmonių veidai – tiesiog kaip kokiame gerai sumontuotame filme, žmonių veiduose tu pamatai daugybę jausmų – džiaugsmą, meilę, viltį, dėkingumą. Gal atrodo, jog tirštinu spalvas, tačiau tas metamorfozes žmonių veiduose regiu iki šiol.

– Ar išskirtumėte vizito protokolo punktus, kurių įgyvendinimas kėlė iššūkių?

– Paminėčiau du. Pirmas – tai Šv. Tėvo transportavimas iš vienos vietovės į kitą. Turiu galvoje Lenkijos karinių oro pajėgų sraigtasparnių panaudojimą tam, aikštelių nusileidimui ir pakilimui parinkimą, prieigų bei privažiavimų prie jų sutvarkymą ir panašiai. Vizito parengimo laikotarpiu šiam reikalui privalėjome skirti labai daug laiko, turbūt todėl tai ir atsimenu. Antrasis sudėtingas vizito aspektas, kurį jau minėjau – tai tūkstančiai žmonių gana nedidelėse erdvėse ir netikėto, neplanuoto įvykio rizika.

– Kaip buvo užtikrinamas pontifiko saugumas? Ar dėl to susidarė kokių nors sudėtingų situacijų?

– Jau minėjau, jog Šv. Tėvo saugumo užtikrinimui buvo sutelktos bene visos tuo metu turėtos pajėgos, t.y. policija, tuometinio Aukščiausios Tarybos apsaugos skyriaus pareigūnai, Vatikano bei kitų valstybių apsaugos tarnybų atstovai. Gelbėjo ir kariuomenė bei savanoriai. Šios tarnybos kruopščiai rengėsi vizitui, pačios koordinavo savo veiksmus, tačiau iššūkiai pontifiko saugumui vis tiek liko, nes visur, kur tik atvykdavo Šv. Tėvas, jį pasitikdavo daugiatūkstantinės minios žmonių, o Jonas Paulius II vis eidavo pabendrauti su tikinčiaisiais. Esant tokiam dideliam žmonių susitelkimui niekada nesi užtikrintas, jog nekils netikėta grūstis ar šalia neatsiras nestabilios psichikos asmenų. Todėl tokiose masinio žmonių susitelkimo vietose buvo statomos specialios konstrukcijos, leidusios geriau kontroliuoti situaciją.

– Per kokius atstovus palaikėte ryšį su popiežiumi ir kaip sekėsi tartis dėl įvairių vizito detalių?

– Jokių atskirų viešųjų ryšių specialistų ar kitokių tam reikalui skirtų pareigūnų tikrai nebuvo. Aišku, buvo, kas rūpinosi daugybės žurnalistų darbo sąlygų užtikrinimu. Bendravimas su popiežiaus aplinka vyko keliais lygiais. Darbinį, nuolatinį, vadinkime „kasminutinį“ ryšį palaikėme mes, protokolo komanda, o konkrečiai aš nuolat bendravau su Vatikano protokolu, kitais diplomatais bei delegacijos nariais, Lietuvos katalikų bažnyčios atstovais, minėjau ir ypatingai glaudų bendravimą su dabartiniu arkivyskupu G. Grušu. Reikalui esant mūsų valstybės vadovai turėjo galimybę per mūsų bažnyčios hierarchus, per popiežių lydėjusį Vatikano valstybės sekretorių A. Sodano bei kitus aukštus delegacijos narius perduoti reikiamą žinią Šv. Tėvui. Tačiau norėčiau akcentuoti, jog popiežius į Lietuvą vyko susitikti su tikinčiaisiais ir tam jis skyrė beveik visą savo viešnagės Lietuvoje laiką.

– Kokiomis ryšio priemonėmis bendravote, visgi buvo 1993-ieji metai?

– Jau buvome kaip reikiant techniškai „apsiginklavę“ – turėjome radijo ryšio stoteles, kurias vadinome racijomis. Jų pagalba informuodavome kitame vizito taške popiežiaus atvykimo laukiančius kolegas apie tai, kur esame, kada maždaug atvyksime ir panašiai. Automobilyje dar turėjau dabar sunkiai apibūdinamą įmontuotą telefono aparatą, kurio pagalba per komutatorių lyg ir galėdavau iš automobilio susisiekti su kitais abonentais, tačiau šis ryšys mūsų darbe buvo retai naudojamas. Mobilaus ryšio priemonės buvo labai ribotos, todėl privalėjome labai kruopščiai iš anksto aptarti kiekvieną vizito detalę, o kilus nenumatytai situacijai – protingai improvizuoti.

– Kokią reikšmę, jūsų akimis, šis vizitas turėjo nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai?

– Vizito reikšmė yra plati ir įvairi. Pasirengimas jam sustiprino įvairių mūsų tarnybų sąveiką, padėjo profesionaliai pasitempti, o sėkmingas jo surengimas suteikė pasitikėjimo savo sugebėjimais. Prieš pat vizitą Lietuvą paliko okupacinė sovietų kariuomenė, tad Šv. Tėvo atvykimas buvo tas simbolis, kuris vainikavo Lietuvos grįžimo į laisvą pasaulį etapą. Popiežius lyg ir asmeniškai pasveikino mūsų tautą po 50 metų nelaisvės sugrįžus ten, kur jai ir priklauso būti – į tikėjimo, demokratijos ir pagarbos žmogui kelią.