Išlaisvinta iš Štuthofo koncentracijos stovyklos, D. Šperling grįžo į vietą Kaune, kur užkasta dėžė su vyro paliktais dokumentais. Deja, kasinėjimai buvo bevaisiai. Vis dėlto 1972 m. dėžė su budelių pavardėmis aptikta.
Šiuo metu Izraelyje gyvenanti ir beveik kiekvieną vasarą į Lietuvą atvykstanti D. Šperling 2014 m. pasidalijo savo išgyvenimais Kauno gete ir Štuthofo lageryje.
– Papasakokite apie gyvenimą Lietuvoje iki karo.
– Aš gimiau Kaune. Mano šeimos šaknys labai gilios: Lietuvoje turiu žinių, paremtų dokumentais nuo 1765 m., apie tėvo Kaco giminę. Aš buvau Judita Kacaitė. Augau kalbėdama keliomis kalbomis, nes Kaunas prieš karą kalbėjo įvairiomis kalbomis. Mano tėvai baigė universitetus Rusijoje, tarpusavyje kalbėjo rusiškai. Mane nuo 4 metukų auginusi auklė buvo vokietė, aš nuo vaikystės pradėjau kalbėti vokiškai, lietuviškai kalbėjau kieme su vaikais ir mokiausi lietuviškoje gimnazijoje. Dar mokėjau lenkų kalbą, o su seneliais išmokau jidiš. Šiuo metu moku 7 kalbas, nes prisidėjo hebrajų.
Gimiau 1920 m. Ištekėjau labai anksti, būdama abiturientė, už vyresnio vyro. Niekas to nežinojo. Laikiau mokyklos egzaminus jau būdama ištekėjusi. Man pasisekė: paskutinis egzaminas Aušros mergaičių gimnazijoje vyko šeštadienį, 1941 m. birželio 21d., likus vienai dienai iki karo. Sekmadienį mes ruošėmės plaukti baidarėmis, vykti pas senelį į jo vasarnamį Kačerginėje. Mano vyras buvo Smetonos armijos atsargos karininkas, jau baigęs mokslus – statybininkas, inžinierius.
– Kas atsitiko prasidėjus karui?
– Baltaraiščiai lietuviai pradėjo šaudyti, tempti žmones iš namų. Prasidėjus žiaurioms žydų žudynėms, tėvas išėjo ir nebegrįžo namo. Niekas nežino, kur jis žuvo. Mama prieškambaryje pakabino jo karininko uniformą, o kai pas mus į butą įsiveržė žudikai, ją pamatę, atidavė pagarbą, apsisuko ir išėjo. Vieną dieną mūsų šeima – mama, mano broliukas, vyras – sėdėjom prie stalo, kai paskambino į duris grafas Zubovas. Jis niekuomet pas mus neateidavo, jie su mano Julium draugavo darbe. Ir staiga stovi tarpdury ir sako: „Aš atėjau, kad pasaulis negalvotų, kad visi lietuviai – tokie. Aš jums padėsiu.“
Ir jis padėjo. Supratau, kad rizikavo ne tik savo gyvybe, bet ir visa savo šeima. Jeigu jie būtų jį sučiupę, būtų sušaudyta visa šeima. Jis padėjo mums visą laiką. Paskambindavau jam telefonu, o jis atvažiuodavo senu dviračiu ir dažniausiai atveždavo sviesto, nes Zubovai prie Šiaulių turėjo vadinamąją Pieno mokyklą. Zubovas siūlė mus paslėpti, bet mano vyras Kauno gete jau įkūrė pogrindžio grupę ir jautė pareigą pats gelbėti žmones.
– Koks buvo Jūsų gyvenimas Kauno gete?
– Aš noriu pabrėžti, kad, vos tik persikėlus į getą, pas mus atėjo du vyrai iš geto seniūnų tarybos. Julius man paskui pasakė apsiėmęs dirbti labai pavojingą darbą. Jie atėjo, nes vokiečiai pareikalavo gete organizuoti vietos policiją, kuri prižiūrėtų tvarką ir pristatytų į darbą tam tikrą skaičių žmonių į Aleksoto aerodromo tvarkymo darbus.
Geto seniūnų tarybą sudarė išsilavinę žydai: žinomi advokatai, gydytojai. Jų amžius – apie 50 metų. Kadangi Julius buvo atsargos karininkas, tai išrinko jį ir iškart buvo sugalvota, kad policija turi būti pogrindyje. Tai reiškė, kad jie užtikrino žmonių pristatymą į darbą ir patys turėjo ieškoti būdų, kaip kovoti su naciais ir gelbėti žmones. Julius, aišku, žinojo, kad anksčiau ar vėliau jį sugaus ir jis gyvas neliks.
Man buvo nelengva. Su mumis buvo mama, mano jaunesnis broliukas, senelis, teta – niekas iš jų nedirbo, tik aš viena. Eidavau į darbą, jokių protekcijų neturėjau, mano Julius buvo sąžiningas žmogus. Reikėjo ieškoti maisto, trūko drabužių, parduotuvių nebuvo, galėjom keistis drabužiais su lietuviais. Reikėjo išbėgti iš darbo, o tai buvo pavojinga, nes vokietis sargybinis neturėjo šito pastebėti. Antra, gatvėje reikėjo užsidengti geltoną žvaigždę, nes tamsiaplaukė su tamsiomis akimis galėjo atkreipti dėmesį. Aš išmokau pasprukti.
Gyvenimo ironija – pirmą kartą vežama į darbus patekau į savo pradžios mokyklą, kurią lankiau būdama 6 metų. Į ten įkurtas kareivines buvau atvežta plauti grindų. O juk, baigusi mokyklą, svajojau studijuoti… Viskas vyko po vadinamosios Didžiosios akcijos, kai buvo nužudyta apie 10 tūkst. žmonių.
Pasikalbėdavau su vokiečių kareiviais – jie netikėjo, kad mes bijom važiuoti atgal į getą, lipti į tuos sunkvežimius, bet, kai papasakojom, kaip mūsų artimuosius žudė, jie patikėjo. Kartais mums ir vokiečiai padėdavo. Kadangi gerai mokėjau vokiškai, su jais pasikalbėdavau, jie sakė, kad Lietuvoje negalėjo atskirti, kas žydas, o kas – lietuvis, jiems visi buvo panašūs. Prisimenu maistą dalijusį lietuvį – jis man įdėdavo į dubenį daugiau marmelado ir uždengdavo savo marškiniais sakydamas: „Dita, išplauk man marškinius, bet tu labai rizikuoji, paimk kibirą ir šluotą, nešk, padėk, o aš tavęs palauksiu apačioje.“ Aš išmokau pralįsti pro tvoros apačią, nes buvau plona ir maža.
– Kaip išvėrėte? Ką veikėte pogrindyje?
– Tai buvo nelengvas laikas – žiemą dideli šalčiai. Geto pogrindis išmokė suktis iš padėties: ieškoti maisto, gelbėti vaikus. Aš pati esu išgelbėjusi. Mūsų didelė šeima gete turėjo du kambariukus, vėliau – vieną, jį su spinta padalijom į du. Aš klasėje buvau viena žydė: juk klasiokės galėjo mane surasti, padėti, bet – ne. Po pusmečio susiorganizavo stiprus geto pogrindis. Jie susitardavo su lietuvių policininkais dėl maisto įnešimo ir įvežimo. Slaptažodis buvo „Viskas tvarkoj“. Kartą atvežė vokiečių batų padų, mes, 10 mergaičių, pasiėmėm po vieną porą, įsikišom už kelnaičių gumos, o aš joms sakau, kad mane geriau pažįsta ir praleidžia, duokit man, aš išnešiu, nerizikuokit.
Išėjom, o prie vartų tą kartą stovėjo vokietis. Jis mus nusekė iki vartų ir – ką jūs manot? Prie vartų nėra nė vieno žydo policininko – tuščia, mūsų vokietis stovi šalia manęs. Aš einu ir suprantu, kad tikrins, bet nesutrikau ir pasakiau: „Viskas tvarkoj“. Jis mane praleido. Viskas baigėsi gerai.
Pogrindyje mokėmės šaudyti po žeme iškastame bunkeryje, kad viršuje negirdėtų. Mums buvo svarbu pro policiją išnešti vaikus – gelbėti juos. Tai buvo draudžiama. Aš pati išgelbėjau mažą mergytę. Išnešdavom kūdikius maišuose. Gete buvo dirbtuvės, kuriose siuvo ir taisė. Ten taisydavo ir ginklus. Rytų Europoj buvo daugiau nei 400 getų. Vieninteliame Kauno gete policija buvo pogrindyje.
Juliui buvo svarbu fiksuoti įvykius, kad vėliau pasaulis sužinotų, kas buvo žudikai. Jis rašė slaptą dienyną jidiš kalba su pavardėmis, su įvykiais, kaip lietuviai susidėjo su naciais. Dienyną slėpdavo vis kitoje vietoje. Julius man kalbėdavo, kaip jam svarbu, kad pasaulis iš dienyno viską suprastų, o pats jautė, kad ilgai negyvens. Vieną dieną jį sugavo, tardė, kankino, išdūrė akį, jis nieko neišdavė, jį sušaudė. Kai Julių vedė šaudyti, jis dainavo savo mėgstamą žydišką dainą.
Vieną dieną prie manęs priėjo du vyrai, kurių aš nepažinojau, bet buvau juos mačiusi su Juliumi, ir sako: „Eime su mumis, tik atidžiai žiūrėk, kur mes einam.“ Supratau, kad jie vykdo Juliaus įsakymą. Ėjom Margio gatve, pasukom į paralelinę gatvę. Vilijampolė buvo kaip kaimas: namukai maži, pradėjau skaičiuoti – vienas namas, antras, trečias… Įėjom į ketvirtą namą. Priėjom prie krosnies, ant kurios paprastai žmonės gulėdavo, o šalia – aukštas dūmtraukis, prie jo – dėžė, kaip dabar matau, apie 1,20 m ilgio, gal 40 cm aukščio ir pločio, skarda apkalta vinis prie vinies.
„Žiūrėk, – jie sako man, – čia visi dokumentai. Mes dėžę čia užkasim. Liksi gyva, kad žinotum, kur ji yra.“
– Vyro žodžiai išsipildė – likote gyva. O koks minėtos dėžės likimas?
– Aš likau gyva. Kai mane išlaisvino iš Štuthofo koncentracijos lagerio, grįžau į Lietuvą su mama, galvojom, kad ir brolis grįš, mes susitiksim visi. Ištekėjau už Šperlingo. Po karo gyvenom Vilniuje. Viską jam papasakojau. Vieną dieną jis man sako: „Važiuojam į Kauną.“
Atvykus į Kauną, niekam nesakiau esanti Zupavičiaus žmona – kad į Sibirą neištremtų. Pasakiau tik, kad žinau, kur dokumentai užkasti. Atvedė vokiečius belaisvius kasti. Kai atvykau į geto teritoriją, mane tarsi perkūnas trenkė – nė vieno namo, vieni dūmtraukiai likę po karo. Pradėjau skaičiuoti: pirmas, antras, trečias, ketvirtas – prie jo paprašiau kasti. Julius juk buvo inžinierius statybininkas, jis ir šitą atvejį numatė – štai kodėl liepė užkasti prie dūmtraukio. Vokiečių belaisviai buvo labai išsekę, jie kasė gal pusantro metro, bet nieko nerado.
Dėžę rado statydami namą
Po karo baigusi Vilniaus pedagoginį institutą, D. Šperling jame dėstė vokiečių kalbą, paskui dirbo Vilniaus universitete. 1972 m. D. Šperling išvyko gyventi į Izraelį, ten dirbo Gėtės institute.
Minėta dėžė rasta, kai, Vilijampolėje pradėjus statyti namą, kasė su ekskavatoriumi. Radinį atvežė į Vilnių, į KGB, ir laikė rūsyje. Ten dėžė išbuvo iki Nepriklausomybės atkūrimo. Ją atidarė, nukopijavo dokumentus. Vieną kopiją nusiuntė Diasporos muziejui Tel Avive , o kitą – Holokausto muziejui Vašingtone. Neseniai išleista knyga, kurioje panaudotas visas dienynas, aprašytas Kauno geto gyvenimas. Knygą išleido Vašingtono Holokausto muziejus.
„Knygoj parašyta, kad niekas apie dėžę nežinojo, bet aš juk žinojau. Man dar anksčiau Izraelyje rašytojas istorikas Ch. Jelinas papasakojo, kad dėžę rado ir kad ji saugoma“, – sako D. Šperling.
Šiuo metu visame pasaulyje vyksta akcija #WeRemember, skirta pagerbti Holokausto aukoms ir platinti žiniai, kad tai negali pasikartoti. Nė vienai tautai, rasei ar socialinei žmonių grupei.
Nuo sausio 8 iki 27 d. (Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos) visi kviečiami nusifotografuoti su užrašu We remember arba Mes prisimename ir dalytis savo nuotrauka socialiniuose tinkluose naudojant grotažymę #WeRemember.
Praėjusiais metais ši jautri akcija pasiekė net 25 milijonus žmonių, o 1 milijonas joje dalyvavo aktyviai – dalydamiesi nuotraukomis.
