R. Zeligmano prisiminimuose likę vaizdai, kada taupydami šovinius budeliai vaikelius ėmė už kojų ir galvas trankė į medžius. Nuo žydų kraujo paraudonavo netoliese tekėjęs upelis. R. Zeligmano tvirtinimu, visose jo regėtose egzekucijose ir turto grobimuose dalyvavo tik vienas vokietis, o visi kiti buvo baltaraiščiai – prieš sovietus kovoję ir su naciais nusikaltimuose kolaboravę Lietuvos piliečiai.
Vakarų Lietuvos miestelyje Šilalėje iki Antrojo pasaulinio karo pradžios dauguma gyventojų buvo žydai. Mūrinė žydų sinagoga pastatyta apie 1910 – 1914 metus dabartinių V. Kudirkos ir Maironio gatvių kampe. Dabar joje įsikūrusi „Senukų“ parduotuvė.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narys R. Zeligmanas – vienintelis, išsigelbėjęs iš 1,5 tūkstančio Holokausto metu nužudytų Šilalės žydų. Kai 1941m. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, jis buvo 10-metis vaikas.
Nors R. Zeligmanas jau seniai gyvena ne Šilalėje, o Vilniuje, tačiau kalbėdamas žemaičiuoja. Jo žmona taip pat žemaitė, namuose jie kalba žemaitiškai. „Šeimos namas sudegė prieš karą, degė visa gatvė, daug medinių namų“, – didįjį 1939 m. gaisrą prisimena R. Zeligmanas.
– Kokią Šilalę prisimenate, kai gyvenote su tėvais ir visa šeima?
– Tuo metu Šilalėje 60 proc. gyventojų buvo žydai. Mano tėvas buvo religinis veikėjas: kantorius, apipjaustymo specialistas, religijos mokytojas ir rieznikas (košerinio skerdimo žinovas). Mokslus tėvas baigė garsioje Telšių ješivoje. Jis buvo gerbiamas žmogus, padėdavo Šilalės gyventojams, nes išmanė mediciną, gydydavo susirgusius. Šeimoje augome 4 vaikai. Mama rūpinosi namais ir vaikais. Gyvenom pasiturinčiai, tais laikais visi vaikai turėjom namuose po auksinę taurelę, mama per šventes statydavo sidabrines žvakides.
– Kaip sugyvenote su kaimynais, koks buvo požiūris į žydus?
– Šilalės žydų bendruomenėje buvo labai turtingų ir nepasiturinčių. Kad ir nedidelis miestelis, jame veikė daugiau kaip 10 žydų parduotuvių: avalynės, medžiagų, 2 mėsos parduotuvės, įvairios maisto parduotuvės, kur visuomet duodavo skolon. Prisimenu: šeštadieniais per šabą žydai krautuvininkai negalėjo imti pinigų, todėl sakydavo: „Padėk čia pinigus ir pasiimk, ko reikia”. Visi žydai kalbėdavosi tik jidiš, buvo nemokančių lietuviškai, bet mes žaisdami ir draugaudami su lietuviais išmokome lietuvių kalbą. Prisimenu: baigęs 4 klases, laikiau egzaminą kartu su lietuviais, rašėme diktantą. Gerai mokiausi. Lankiau žydų religinę mokyklą prie sinagogos, vienoje patalpoje buvo visos 4 klasės. Tą lemtingą vasarą norėjau atostogauti, galvojau toliau mokytis penktoje klasėje lietuvių mokykloje. Sesuo mokėsi gimnazijoje.
– Papasakokite apie savo mokyklą, kaip mokydavotės, kokie tada dirbo mokytojai?
– Religinėje mokykloje buvo žydų mokytoja, mokė žydų kalba, klasėje stovėjo 4 eilės suolų. Viena mokytoja mokė visus tuo pačiu metu, labai griežta, gaudavom kartais net su rykšte per nagus ir per užpakalį. Sunku jai buvo suvaldyti 4 klases vienu metu. Būdavo, kad skiria užduotis, o mes plepam, ji vaikšto po klasę su rykšte. Esu ir aš gavęs su rykšte – kartą netyčia langą su kamuoliu išdaužiau.
– O kaip šeimoje jus auklėjo tėvai? Kokios elgesio taisyklės buvo privalomos?
– Šeima mus auklėjo religingai. Prisimenu šabą. Tvarkydavom, valydavom namus, penktadienio vakare, leidžiantis saulei, – jokių darbų – šventa. Mama paruošdavo stalą, užtiesdavo baltą staltiesę, visuomet uždegdavo žvakes, iškepdavo chalą (ypatingą žydų duoną), žuvies paruošdavo ir ypatingą šabo patiekalą – čolntą (troškinys iš morkų, mėsos, macų kukuliukų). Mes jį nunešdavom į kepyklą. Ten krosnyje kepdavo duoną, įdėdavom puodą, kad karštai stovėtų, o šeštadienio rytą, grįždami iš sinagogos, parsinešdavom ir valgydavom. Dabar jaučiu, kaip skanu būdavo.
– Kada 1941m. į Šilalę įžengė naciai? Kas vyko miestelyje?
– Kadangi Šilalės miestelis buvo netoli Vokietijos pasienio, tai vokiečiai įžengė jau pačią pirmą karo dieną, birželio 22 d. Žmonės mėgino bėgti, bet ne visiems pavyko. Iki karo Šilalėje gyveno vokiečiai, su kuriais visi gerai sutarė, todėl niekas nesitikėjo, kad bus taip baisu. Mes, vaikai, išvakarėse ėjome į rusų kareivių „garnizoną“ Šilalėje žiūrėti kino filmų, o ryte pabudome karo sąlygomis. Mėginome bėgti, bet toli nenubėgom. Vokiečiai pasivijo. Grįžom atgal.
– Ar keitėsi kaimynų lietuvių elgesys, kai vokiečiai įžengė į Šilalę?
– Lietuvių elgesys pasikeitė. Sugyvenome su šeimininkais, kurie nuomojo mums pusę namo. Jie norėjo mus paslėpti, bet neturėjo vietos. Vokiečiai iškart ėmė tyčiotis iš žydų, puldavo vyrus su barzda, pjovė su peiliais ir sužeisdavo veidą. Iškart atsirado ir baltaraiščiai iš aplinkinių kaimų, jų buvo gana daug. Jie buvo jauni, apsigyveno didelėje gaisrinės salėje. Žinau jų pavardes, kurios surašytos žydų enciklopedijoje, išleistoje Izraelyje. Aš joje esu paminėtas kaip išsigelbėjęs ir tie, kurie šaudė, irgi paminėti. Ne vienas jų pabėgo po karo į Vokietiją, o po to į Ameriką.
Mano sesuo mokėsi gimnazijoje, ji per vasaros atostogas norėjo užsidirbti ir įsidarbino pašte telegrafiste. Klasės draugas, nuėjęs į paštą, ją nužudė.
Liepos 6 d. visus žydus vyrus suvarė į sinagogą, naktį baltaraiščiai per langus mėtė granatas. Tėvas buvo sužeistas, brolis žuvo, aš pasislėpiau spintoje, man pasisekė išlikti gyvam. Kitą dieną mus visus nuvarė į žydų kapines, kur laukė iškastos didelės duobės. Pradėjo šaudyti į visus, aš mačiau, kaip krito į duobę mano tėvas... Tuo metu sinagogos prižiūrėtojas paprašė vieno sargybinio, kad prieš mirtį duotų užsirūkyti. Sargybinis ketino paieškoti, bet pasmerktasis puolė ir kando jam į gerklę. Kilo triukšmas, o aš tuo metu pasislėpiau už didelių kapinėse augusių medžių ir pabėgau, perbridau upę, pasislėpiau. Tokiu būdu aš vienintelis likau gyvas. Pasislėpiau už upelio, gulėjau visą dieną ir nežinojau, ką daryti. Grįžau į namus. Tuo metu atėjo vienas vokietis atimti mūsų turto.
Visur dalyvavo tik vienas vokietis, o visi kiti buvo baltaraiščiai – tiek šaudant, tiek ir turtą atiminėjant. Baltaraiščiai grobė viską: lovas išsinešė sau, nes jos buvo gražios, auksines taureles, – viską pasiėmė. Aš pradėjau rėkti, jie griebė didelį tėvo skerdimo peilį ir norėjo mane papjauti, – iššokau pro langą, kuris tuo metu buvo atidarytas, pabėgau. Nežinojau, kur bėgti.
– Kas nutiko jūsų mamai, kaip ji laikėsi?
– Tuo metu moterys su vaikais dar nebuvo nužudytos. Aš nubėgau pas jas ir ten gyvenau daugiau kaip mėnesį. Rugpjūčio mėnesį moteris ir vaikus išvarė, liepė pasiimti kuo daugiau turto ir varė jas į Tubynių mišką, kur buvo iškastos 2 didelės duobės. Varė būriais, ne visas iškarto. Šaudė. Nenorėdami išeikvoti šovinių, vaikelius imdavo už kojų ir galvas trankė į medžius, po to mesdavo į duobę. Ten netoliese bėgo upelis, jis krauju pasruvo, visas vanduo buvo raudonas. Ten nužudė labai daug žmonių.
– Likot vienas, kas dėjosi Jūsų vaikiškoje galvelėje po visko, ką patyrėte?
– Viską mačiau, man pasisekė pabėgti, turbūt Dievas norėjo, kad likčiau gyvas. Buvau mažiukas, smulkus. Žinojau, kad Varnių miestelyje gyvena mano giminės, aš miškais bėgau pas juos, naktį miegodavau miške. Pas savo gimines pagyvenau kurį laiką, bet greitai visus žydus suvarė į Telšių getą. Ir aš ten pakliuvau. Prieš Naujuosius metus sužinojau, kad likviduos getą, moterys man patarė bėgti, kai kurios jų pabėgo kartu su manimi. Aš dažnai išlįsdavau pro tvorą ir eidavau prašyti sau maisto. Ir kitiems parnešdavau. Getas buvo Telšių centre. Vėl pabėgau.
Grįžau į Šilalę per miškus, pas Lašaičius, kur nuomojomės prieš karą. Žmonės, mane gelbėdami, atidavė į kaimą, iš pradžių į Jokūbaičių. Ten arti Šilalės – buvo pavojinga, todėl persikėliau į Žvingių bažnytkaimį, kur slapsčiausi visą karą. Vasarą rugiuose, o žiemą daržinėje įrengtoje slėptuvėje. Niekas manęs nematė. Mano gelbėtojai – Povilas ir Marijona Stonkai, jie apdovanoti už gelbėjimą, paskelbti Pasaulio Teisuoliais. Slapsčiausi iki 1944 spalio mėn., sulaukiau išvadavimo.
– Kas buvo po karo? Jūs likote našlaitis, kas Jums padėjo?
– Grįžau į Šilalę. Lašaičių šeima man ir vėl padėjo, susitarė, kad priimtų ūkininkai, gyvenę už 3,5 kilometro nuo Šilalės. Jiems padėjau dirbti visus ūkio darbus. Pradėjau mokytis Šilalės gimnazijoje. Ir pokariu buvo nemažai žmonių, kurie nekentė žydų, todėl reikėdavo saugotis.
Baigęs mokyklą, norėjau mokytis toliau, bet stigo pinigų. Ką darysi... Paskyrė mane mokytojauti į 8-metę pradinių klasių mokytoju ir 6-7 klasėse mokyti matematikos bei anglų kalbos. Mokinys buvau labai geras, todėl žinių turėjau, o mokytojų trūko. Atlyginimą taupiau, mokytojavau metus, vaikai mane mylėjo. Gyvenau bažnytkaimyje, turėjau nemažai pamokų, susitaupęs pinigų, po metų jau galėjau važiuoti studijuoti į Vilnių.
Įstojau į Vilniaus universiteto Fizikos–matematikos fakultetą, pasirinkau fizikos specialybę. Po 5 metų baigiau studijas, gavau paskyrimą mokytojauti. Grįžau į Šilalę, dėsčiau fiziką ir matematiką, greitai išsiuntė į Vilniaus Mokytojų tobulinimosi institutą, jame dirbau vienerius metus metodistu, po to perėjau į Skaičiavimo mašinų gamyklą dirbti inžinieriumi. Statybos technikume 6 metus dėsčiau elektrotechniką. Mokytojaudamas sutikau savo būsimą žmoną, anglų kalbos mokytoją. Labai gerą žmoną turiu, gražiai sugyvenam. Mūsų dukra gyvena dabar Izraelyje. Turiu du proanūkius.
Šiuo metu visame pasaulyje vyksta akcija #WeRemember, kuri skirti pagerbti Holokausto aukoms ir platinti žinią, kad tai negali pasikartoti. Nė vienai tautai, rasei ar socialinei žmonių grupei.
Nuo sausio 8 iki 27 d. (Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos) visi kviečiami nusifotografuoti su užrašu We remember arba Mes prisimename ir dalintis savo nuotrauka socialiniuose tinkluose naudojant grotažymę #WeRemember.
Praėjusiais metais ši jautri akcija pasiekė net 25 milijonus žmonių, o 1 milijonas joje dalyvavo aktyviai – dalindamiesi nuotraukomis.
