Socialiniame tinkle „Facebook“ viena iš mamų visai neseniai pasidalijo įrašu, kuris iliustruoja dalies mokyklų kasdienybę.
„Praėjusią savaitę nutiko įvykis, kai vieną užgauliojamą berniuką palaikė visas pasaulis ir didžiosios pasaulio žvaigždės. Savaitę iki to įvykio nutiko dar vienas (nors tikiu, kad ne vienas, kasdien nutinka daug tokių, tik baigiasi tyliai) panašus įvykis, tik mūsų mažytėje Lietuvoje“, – savo istoriją pradėjo moteris.
Klasės draugams užkliuvo sidabrinės spalvos batai
O istorija nutiko tokia: socialinio tinklo naudotojos dukra ilgai svajojo apie sidabrinius batus. Mama su vaiku ilgai jų ieškojo, bet pagaliau rado.
„Bet dabar jie tyliai guli kamputyje ir verkia, nes daugiau tikriausiai nebebus avimi. Viską pakeitė viena diena mokykloje, kai vaikas įėjo su tais batais į klasę. Skambina verkdama po pamokos: „Mama, iš manęs visi tyčiojasi dėl batų“. Naiviai tikėjausi, kad su patyčiomis mokyklose jau puikiai tvarkomasi, bet, pasirodo, dar toli gražu iki to“, – tęsė mama.
Tai tik viena iš istorijų kasdien nutinkančių tarp vaikų. Tik kai kurios taip ir pasilieka nesprendžiamos vaikų viduje arba pasislepia už tėvų abejingumo. Pagalbos dėl iškylančių sunkumų vaikai kreipiasi ir į pagalbos linijos vaikams „Vaikų linija“ specialistus.
„Vaikų linijos“ emocinės paramos koordinatorė, savanorių mokytoja Dovilė Vervečkienė teigė, kad dažniausiai sulaukiama 11–15 metų skambintojų pagalbos šauksmo. Nemažai į savanorius kreipiasi ir 7–10 metų vaikai.
Kaip vardijo specialistė, dažniausiai vaikai pagalbos kreipiasi dėl santykių su bendraamžiais, patyčių, santykių su tėvais, patiriamus sunkius jausmus – depresiškumą, baimę, nerimą, vienišumą.
„Taip pat vaikus domina brendimo, lytiškumo tema, fizinės sveikatos ir savijautos klausimai. Apie sunkius jausmus linkę kalbėtis vyresnio amžiaus mokiniai, tačiau būtų galima sakyti, kad visi klausimai rūpi visiems vaikams, nepriklausomai nuo amžiaus“, – apibendrino pašnekovė.
Nors mokyklose yra vaikams pasiruošę padėti socialiniai psichologai, o namuose vaikų išklausyti turėtų mažųjų laukiantys tėvai, vis dėlto dalis vaikų renkasi pagalbos ieškoti paramos linija.
Nesulaukia pakankamos paramos iš artimųjų
„Skambinantieji kartais dalinasi, kad „Vaikų linijoje“ jie jaučiasi galintys pasidalyti tuo, kas neramina, ir jaučiasi, kad nors kažkam rūpi, ką jie nori pasakyti, kad kažkas jų klausosi. Galima būtų daryti prielaidą, kad vaikas savo artimoje aplinkoje neranda žmonių, su kuriais jaustųsi lygiavertis pokalbio dalyvis, galįs pasidalinti savo mintimis“, – svarstė D. Vervečkienė.
Be to, dalis į liniją skambina tikėdamiesi anonimiškumo: galėti kalbėtis, bet kartu likti nežinomu, neatpažintu.
„Galima išgirsti vaikus besidalinant patirtimi, kad savo artimiesiems jie jau atsibodo su savo pasakojimais, kad jie nenori savo artimiems pasakoti savo rūpesčių, jų liūdinti. Vaikai kartais įvardija gėdos jausmą dėl to, kaip jaučiasi ar kas vyksta jų gyvenime“, – kalbėjo specialistė.
Pasiteiravus, ar vaikų įvardijamos problemos keičiasi bėgant metams, „Vaikų linijos“ atstovė teigė, kad patyčios jau ilgai neužleidžia savo pozicijos tarp aktualiausių vaikų išsakomų problemų.
„Džiugu, kad mokyklose diegiamos emocinio intelekto ugdymo ir patyčių prevencijos programos. „Vaikų linija“ šiuo metu taip pat darbuojasi su 20 Lietuvos mokyklų, kuriose diegiama patyčių prevencijos programa „Friends“. Panašu, kad didėja vaikų supratimas apie patyčias: jas atpažinti, nebūti pasyviam stebėtojui, netylėti ir drąsa kalbėti apie tai, kas skaudina“, – komentavo pašnekovė.
Patyčios – ne tik mokykloje
„Vaikų linijos“ tikslas – suteikti vaikui tuo momentu reikalingą emocinę paramą. Jei vaiko situacijai reikalingi sprendimai, bandoma padėti vaikui suprasti, kad jis pats gali aktyviai ieškoti, priimti sprendimus, eiti jų link.
„Pokalbio metu skatiname vaiką pagalvoti apie jo artimoje aplinkoje esančius suaugusiuosius, kuriais vaikas pasitiki, į kuriuos galėtų kreiptis pagalbos, kilus grėsmei jo sveikatai ar gyvybei, kurie jį palaikytų, imantis kitų aptartų vaikui priimtinų alternatyvų. Tad tik bendraudami su vaikais stengiamės neignoruoti vaiko aplinkos ir padėti toje aplinkoje surasti pagalbą šalia savęs, – aiškino D. Vervečkienė. – Taip pat pokalbiuose, kai vaikas patiria smurtą, patyčias, jam reikalinga konsultacija teisės klausimais, informuojame apie „Pagalbos vaikams liniją“, į kurią vaiką galime tiesiogiai nukreipti. Skubiais atvejais, kai vaikui reikalinga skubi pagalba, skatiname vaiką tiesiogiai kreiptis į 112 arba nukreipiame patys“.
„Vaikų linijos“ savanoriai sulaukia skambučių ne tik dėl patyčių mokykloje ar kieme. Grėsmė vaikams kyla ir vis daugiau laiko praleidžiant internete.
Kaip pastebėjo pašnekovė, vaikai pasakoja, kad daug laiko praleidžia internete ir socialiniuose tinkluose.
„Dažniausiai vaikai dalijasi susiduriantys su patyčiomis elektroninėje erdvėje, savo duomenų ir privatumo apsaugos, reputacijos internete klausimais. Taip pat tenka su skambinančiaisiais bendrauti kompiuterinių žaidimų ir pažinčių internete tema“, – vardijo ji.
Be to, viena iš didžiausių grėsmių, kurią išgirsta iš vaikų specialistai, – potencialiai žalingas turinys: informacija, daranti neigiamą poveikį nepilnamečiams, pornografinio pobūdžio vaizdai ir vaizdo įrašai, nepageidaujamas kontaktas iš nepažįstamų žmonių.
„Iškilus klausimų ir susidūrus su grėsmėmis internete, vaikams yra svarbu žinoti, į ką gali kreiptis pagalbos savo aplinkoje. Taip pat reikėtų nepamiršti, kad norint saugiau naršyti ir pramogauti internete, svarbu pasiruošti ir užtikrinti savo saugumą: peržiūrėti profilio nustatymus, visada reaguoti ir pranešti apie netinkamą turinį ar vykstančias elektronines patyčias, vengti įtartinų interneto svetainių ir programėlių“, – patarė pašnekovė.
Taip pat labai svarbu, kad čia įsitrauktų ir suaugusieji. Jie neturėtų pamiršti domėtis vaiko veikla internete, supažindinti savo atžalas su interneto pagrindais, pagalba ieškant sprendimų, jei prireiktų.
Geras auklėjimas – dar ne garantas
Vaikų psichologas ir Mykolo Romerio universiteto (MRU) lektorius Aleksandras Segal teigė pastebintis, kad vaikai ir paaugliai mokykloje naudoti psichologinį smurtą, į kurio apibrėžimą patenka ir patyčios, dažniausiai pradeda dėl dviejų priežasčių.
„Iš praktikos pastebiu, kad patyčios tarp vaikų prasideda tuomet, kai atsiranda konkurencija dėl lyderio pozicijos ar aukštesnės pozicijos klasėje nei vaikas jau turi. Kai atsiranda konkurencija tarp paauglių ar vaikų, jie pradeda taip elgtis, bet dažnu atveju net nesupranta, kas yra patyčios ar kokios yra jų pasekmės“, – kalbėjo jis.
Pasinaudodamas psichologiniu smurtu nepilnametis pradeda tyčiotis iš kitų ar kitaip netinkamai elgtis, kad atkreiptų dėmesį į save ir pasirodytų neva patrauklesniu prieš kitus.
Pasak pašnekovo, dar viena priežastis, kodėl vaikai taip pradeda elgtis, – lyderio sekimas ir jo veiksmų kartojimas.
„O lyderiais būna nebūtinai tokie, kokius mes norėtume matyti, o vaikai pasiduoda jų įtakai. Jei vaikas mato, kad kitas naudoja psichologinį smurtą ar net kartais viskas nueina iki fizinio smurto, vaikai taip elgiasi vėl negalvodami apie pasekmes“, – komentavo psichologas.
A. Segal taip pat paminėjo, kad geras vaikų auklėjimas namuose taip pat ne visada gali užkirsti kelią tam, kad vaikas naudos psichologinį ar fizinį smurtą.
„Geras auklėjimas turi įtakos žmogui, nes vaikystėje formuojasi mąstymo, elgsenos schemos, kurios keliauja su mumis visą gyvenimą. Tačiau vaikai augdami keičia aplinką, o kiekviena aplinka daro savo įtaką. Ir kartais ji gali būti stipresnė nei įtaka šeimoje“, – teigė specialistas.
Čia pašnekovas išskyrė skirtingo amžiaus nepilnamečius. Kalbant apie ikimokyklinio amžiaus vaikus ir pradinių klasių mokinius, jie vis dar labiau klauso tėvų ir pastarieji daro didesnę įtaką. Tačiau sulaukus paauglystės vis didesnę įtaką lemia aplinka už namų, nes vaikai nori įtikti, o kartu priešinasi tėvams, nes nori būti nepriklausomi. Tokiais atvejais tėvai gali likti ir neišgirsti.
Svarbi ir mokyklos aplinka
Nors paskutiniu metu Lietuvoje švietimo įstaigose daug skiriama dėmesio patyčioms, vis dar kartas nuo karto išlenda istorijų, kur psichologiniu smurtu vienas kitą žaloja ne tik vaikai, bet ir mokytojai – prieš vaikus.
Psichologas A. Segal pabrėžia, kad tokiais atvejais taip pat labai svarbi tinkama aplinka.
„Deja, iš savo asmeninės praktikos dirbant su vaikais ir paaugliais girdžiu atvejų, kur tikrai galima stipriai įtarti, kad mokyklos personalas elgiasi netinkamai. O tuomet laikui bėgant vaikas supranta, kad esant tokioms sąlygoms jis neturi daugiau pasirinkimų. Smurtinis elgesys gali kilti ne tik iš paties vaiko noro, bet ir dėl to, kad aplinka jį verčia taip elgtis. Vaikas nemato kito, tinkamesnio elgesio būdo“, – įvardijo pašnekovas.
Vieną receptą, kaip sustabdyti psichologinį ar fizinį smurtą tarp vaikų ir paauglių, būtų rasti sunku. Tačiau psichologas sako, kad bendraujant su vaiku ar paaugliu pirmiausia reikia pabandyti paaiškinti ar parodyti situaciją, kad pastarasis suprastų, jog kažkas vyksta negero: arba kad aš elgiuosi negerai, arba, kad man netinka, kaip kiti elgiasi su manimi.
„Tikslas yra padėti vaikui suprasti, kad kažkas yra ne taip ir kad reikia pradėti kažką keisti. Kai supratimas atsiranda, tuomet jau kiekvieną situaciją reikia spręsti individualiai, ieškoti konkrečių sprendimų ir galimų elgesio būdų“, – tęsė pašnekovas.
A. Segal taip pat pasidalijo patarimais, kaip tėvams atskirti, jei prieš jų vaiką yra naudojamas psichologinis smurtas mokykloje.
Pasak specialisto, visų pirma tėvai turėtų stebėti savo vaikus: kaip jis elgiasi, kaip jaučiasi, ką pasakoją, kiek leidžia tėvams žinoti apie asmeninį gyvenimą, paklausti mokytojų, kaip sekasi vaikui mokykloje.
„Tuomet tėvai jau turėtų suprasti, ar vaikas jaučiasi gerai, ar yra požymių, kad kažkas vyksta negero“, – pridėjo jis.
Dar svarbesnis žingsnis – išlaikyti glaudų ir šiltą santykį su vaikais. Kuo labiau vaikas bus linkęs atsiverti ir išsikalbėti su tėvais, tuo tėvams bus lengviau pamatyti, kai vaiko gyvenime įvyksta nemalonių potyrių.
„Jei vaikas ar paauglys žino, kad esant problemai jis gali kreiptis į tėvus ir sulaukti iš jų patarimo, pagalbos ar bent palaikymo, tai tikėtina, kad vaikas kreipsis į tėvus ir pats pasipasakos“, – akcentavo jis.
