Viduryje nieko. Turbūt taip apibūdinčiau vietą, kurioje stovi Perelozų Viešpaties Kryžiaus sentikių cerkvė. Ją aplankėme bandomojo „Misija Sibiras’18“ žygio metu, kai dar nebuvo aišku, nei kokia komanda išvyks į šiųmetę ekspediciją, nei kad kardinaliai teks keisti ekspedicijos kryptį ir visą planą.

Praėję vos kelių trobų Vyšnialaukio kaimelį priėjome didelį arimą, kuris jau tuomet, dar ūkininkams nė nemanant, kad artinasi stichinė sausra, atrodė gerokai perdžiūvęs. Žingsniavome suarto lauko pakraščiu, šalia driekėsi miškas, kol prieš akis išniro didingas medinis statinys aptvertas sena, tvarkinga tvorele.

Sentikių cerkvė stovi visai vieniša miškų apsuptyje, rytiniame Perelozų kaimo gale, pagrindiniu fasadu atgręžta į kelią. Aplink – nė gyvos dvasios. Nenuostabu, nes, paskutinio surašymo duomenimis, Perelozų kaime nėra nė vieno gyventojo.

Prie cerkvės mus pasitiko Perelozų religinės bendruomenės pirmininkas Michailas Rybakovas. Jo teigimu, šiuo metu bendruomenei priklauso vos 12 narių. „Bendruomenė yra uždara, mes nenorim, kad kas nors kištųsi į tradicijas, religinės bendruomenės reikalus“, – aiškina jis.

Mes negalime būti atviri, mes uždari, kadangi prie kiekvienos valdžios tenka kentėti. Kiekviena valdžia pridarė tiek, kiek nepridarė niekas. Rusijos imperija pridarė daug košmarų.

Buvo persekiojami ir tremiami

Sentikiai – senojo tikėjimo šalininkai. Ši kryptis susiformavo dar XVII amžiuje, kai Rusijoje caras Aleksejus kartu su tuometiniu patriarchu Nikonu įvykdė bažnyčios reformą, kurios metu buvo keičiamos tam tikros stačiatikių apeigų taisyklės, senas liturgines knygas keitė naujos. Pavyzdžiui, jei iki tol stačiatikiai žegnodavosi dviem pirštais, po reformos buvo nustatytas žegnojimasis trimis.

Tokie pokyčiai sukėlė nemažą tikinčiųjų ir dvasininkų pasipriešinimą – dalis jų ir toliau laikėsi senųjų apeigų, pripažino tik senąsias religines knygas, savitą giedojimą ir kt. M. Rybakovo teigimu, iš pradžių sentikius Rusijos valdžia praminė atsiskyrėliais. Dėl pasipriešinimo reformai Rusijos stačiatikių bažnyčia senųjų apeigų šalininkus prakeikė, o Rusijoje buvo pradėtas jų persekiojimas – dalis sentikių buvo ištremti į Sibirą, kiti – pabėgo iš šalies.

„Mes negalime būti atviri, mes uždari, kadangi prie kiekvienos valdžios tenka kentėti. Kiekviena valdžia pridarė tiek, kiek nepridarė niekas. Rusijos imperija pridarė daug košmarų“, – sako M. Rybakovas.

Perelozų religinės bendruomenės pirmininkas Michailas Rybakovas

Anot jo, kentėti teko ir Sovietų sąjungos gyvavimo laikotarpiu. Tuo metu, pasakoja jis, Perelozų kaime esanti cerkvė buvo nuniokota, išvogta, kryžiai buvo nukirsti: „Sovietų sąjunga iš viso neturėjo Dievo. Todėl šita valstybė ir žlugo. Ačiū Dievui, kad ji žlugo, kadangi ji nebuvo dievobaiminga.“

Į cerkvės vidų – tik su tam tikra apranga

Šiandien atokioje vietovėje prie Lietaukos upelio esanti cerkvė sutvarkyta ir suremontuota. Viskas, anot sentikių atstovo, čia padaryta rankomis, o pats M. Rybakovas šią vietą vadina rojumi žemėje.

Muset, visi jūs jaučiate, kad čia yra kažkokia aura. Mes visi ieškome vietos, kur yra šilta. Šiais laikais bažnyčios, cerkvės, sinagogos ar mečetės turi šalčio. Žmogus pats turi pajausti, kur yra šilta. Viduje turi būti šilta – ar cerkvėje, ar sinagogoje. Jeigu ten šalta, žmogus ten neis. Todėl mes ir stengiamės laikytis tam tikrų taisyklių, kad čia būtų šilta“, – aiškina vyras ir patikslina, kad kalba ne apie fizinę šilumą, o apie gerą energiją.

Per apeigas viduj negalima būti apsinuoginus. Aš labai atsiprašau, bet dabar matau, kad jūs visi čia esate nuogi.

Tiesa, į cerkvės vidų užsukti gali toli gražu ne visi norintys – net ir atvykėliams čia reikia laikytis tam tikrų aprangos taisyklių, kurios taikomos bendruomenės nariams – vyrai įėję į maldos namus nusiima kepures, o moterys privalo būti apsigobusios skaromis.

„Jeigu mes kalbame apie šventą vietą ir žmogus nori, kad ji ir liktų šventa, jis turi atitinkamai ir elgtis. Jeigu žmogus norės įžūliai įeiti, tegul eina, ką padarysi, jis tik sau pakenks. Bet per apeigas viduj negalima būti apsinuoginus. Aš labai atsiprašau, bet dabar matau, kad jūs visi čia esate nuogi“, – žvilgtelėjęs į bandomojo žygio dalyvių aprangą nusijuokia M. Rybakovas.

Kada ką daryti sprendžia pagal kalendorių

Senojo tikėjimo šalininkas pasakoja, kad šios bendruomenės nariai iki šiol meldžiasi ir gieda tik senąja slavų kalba, yra bepopiai (viena sentikybės atšakų), t.y., nepripažįsta dvasinės valdžios ir hierarchijos.

Bendruomenė, anot M. Rybakovo, išsirenka taip vadinamą vyriausiąjį, kuris gali atlikti apeigas. Vyriausiuoju, pašnekovo teigimu, gali būti tik senąją slavų kalba skaityti ir giedoti mokantis vyras.

Yra dienos, kai negalima valgyti nei mėsos, nei jokių pieno produktų. Kodėl? Todėl, kad trečiadienį Jėzų kristų suėmė, penktadienį jį nukryžiavo. Tokios dienos pažymėtos žaliai.

Taip pat visi bendruomenės nariai, pasakoja jis, privalo laikytis griežtų kanoninių ir dogmatinių taisyklių. Pavyzdžiui, kiekvienas bendruomenės narys turi specialų kalendorių – jame skirtingomis spalvomis sužymėtos dienos, kuriomis negalima valgyti mėsos, kuriomis reikia melstis protėviams, o kada sau galima leisti viską ir nieko nebijoti.

„Yra dienos, kai negalima valgyti nei mėsos, nei jokių pieno produktų. Kodėl? Todėl, kad trečiadienį Jėzų kristų suėmė, penktadienį jį nukryžiavo. Tokios dienos pažymėtos žaliai. Rožine spalva pažymėtomis dienomis galima valgyti ir gerti viską, nebijoti. Juodos dienos trunka savaitę ir vieną dieną keturis kartus per metus, kai meldžiamės už savo protėvius“, – aiškina vyras ir priduria, kad šiandien yra pavargęs, nes visą naktį nemiegojo – meldėsi.

Seksas tik tam tikromis savaitės dienomis

Nors apie sentikių religinę bendruomenę dėl jos itin didelio uždarumo informacijos galima rasti nedaug, žinoma, kad bepopiai sentikiai yra linkę atsiriboti nuo visuomenės, skeptiškai žiūri į technologines naujoves. Tiesa, šiuolaikiniai sentikiai atsisakė griežtų religinės ir kultūrinės izoliacijos reikalavimų.

Kadangi ir patys bepopiai sentikiai yra išsiskirstę į kelias šakas, daliai jų visiškai draudžiama gerti kavą, arbatą, rūkyti, vartoti alkoholį, valgyti bulves ir kt.

Mylėtis prieš šventes, prieš trečiadienį, prieš pentadienį, prieš sekmadienį negalima. Aš nemeluoju. Kitas klausimas, kaip daryti vaikus.

Ir nors Perelozų sentikių gyvenimas nėra taip griežtai reglamentuotas, tam tikrų draudimų laikosi ir jie, pavyzdžiui, mylėtis bendruomenės nariai gali tik tam tikromis savaitės dienomis.

„Mylėtis prieš šventes, prieš trečiadienį, prieš pentadienį, prieš sekmadienį negalima. Aš nemeluoju. Kitas klausimas, kaip daryti vaikus, – juokiasi M. Rybakovas. – Kai saulė nusileidžia, jau kita diena. Reiškia – šeštadienį nusileidžia saulė, jau sekmadienis. Todėl vakare žmonės... ilsisi.“

Be to, sako pašnekovas, egzistuoja ir taisyklės ne tik kada, bet ir kaip bendruomenės nariai gali užsiiminėti seksu. Anot jo, bendruomenės moterys turi knygas, kuriose yra surašyti klausimai ir atsakymai kone visoms gyvenimo situacijoms.

„Viskas iki Kamasutros: ką galima daryti, ko negalima daryti. Taip pat apibrėžta, kaip elgtis su vaikais, kaip su moterimis, kaip su vyrais. Net toks paprastas dalykas, kodėl vyrai stovi iš dešinės, o moterys iš kairės. Kas šeimoje ko klauso? Vyras moters ar moteris vyro? Ir atsakymas: moteris klausosi vyro, o vyras Dievo“, – sentikių įsitikinimus vardija M. Rybakovas.