ATR – kaip Europos Sąjungos prototipas
Vargu, ar kas nors išdrįstų Abiejų Tautų Respubliką pavadinti tiesioginiu Europos Sąjungos pirmtaku, o iš tiesų abejotina, ar tokią paralelę brėžti tikslu ir reikalinga.
Tai greičiau – ES vienybės projekto prototipas. Toks pirminis variantas, kuris iki galutinio produkto dar turės nueiti ilgą kelią, tačiau turintis daugybę panašių bruožų, o ir problemos, kamavusios prototipą, dažnai kamuoja ir dabartinę ES.
Abiejų Tautų Respublika – išskirtinis reiškinys to meto Europos politiniame žemėlapyje. Tai išskirtinai diplomatinėmis priemonėmis sukurta daugiatautė ir daugiakalbė politinė sąjunga, kurios didžiausia galia buvo sukoncentruota parlamente. Norint suprasti ligas, kamavusias šią sąjungą, būtina išanalizuoti jos politinę sistemą.
Pirmoji tokia „Demokratija“
Išties ATR gerokai išsiskyrė iš kitų to meto Europos valstybių savo politine sistema ir šie skirtumai kartu yra atsakingi tiek už didžiąją dalį ATR pergalių, tiek už valstybės nuopolį XVIII amžiuje.
Tiksliausiai ATR politinę santvarką geriausiai apibrėžia terminas „bajoriška demokratija“. Nesunku suprasti kodėl. Visi turintys bajoro titulą galėjo tiesiogiai dalyvauti valstybės valdyme. Didelė politinė galia priklausė Seimui ir vadinamajai šlėktai, o tai reiškė, kad prie valstybės valdymo galėjo prisidėti apie 8-10 proc., o kai kuriais skaičiavimais net iki 15 proc., valstybės gyventojų. Kitaip tariant, ATR saulėlydžio laikotarpiu net apie milijono žmonių balsas buvo girdimas formuojant valstybės politiką (palyginimui, tuo metu gyveno panašus etninių lietuvių ATR skaičius). XVII a. Prancūzijoje bajorų luomas tesudarė apie 1 proc. gyventojų. Niekur kitur kilmingųjų luomas nebuvo toks didelis ir kartu toks įtakingas kaip ATR.
„Be abejonės, Abiejų Tautų Respublika pagal savo laikmetį ir lyginant su kitomis Europos valstybėmis buvo demokratiška“, – sakė Vytauto didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dėstytojas, mokslų daktaras Liudas Glemža. Mokslininkas pabrėžė, kad būtina suprasti skirtumą tarp paprastų bajorų ir didikų, kitaip vadinamų magnatais, kurie ir buvo sukoncentravę didžiąją dalį politinės valdžios savo rankose. „Nepaisant to, kad Abiejų Tautų Respublikos sistema yra vadinama bajoriška demokratija, iš tikrųjų unijinę valstybę valdė ne bajorai, o didikai (magnatai), kuriems turėtų tekti ir didžiausios liaupsės už pergales, bet ir didžiausia atsakomybė už pralaimėjimus. Būtent didikai labiausiai priešinosi ir monarcho valdžios sustiprėjimui bei valstybės teritorijos vientisumui, nes siekė išsaugoti savo privilegijas ir išskirtines teises. Ne bajorai, bet didikai išardydavo Seimų darbą pasirėmę liberum veto teise“, – sakė istorikas.
Kova dėl valdžios
Kaip ir bet kurioje kitoje to meto valstybėje, ATR vyko nuolatinė kova dėl valdžios tarp karaliaus ir didikų. Klaidinga būtų teigti, kad karalius ATR turėjo labai ribotas galias. Pirmieji karaliai po unijos suformavimo dar galėjo džiaugtis pakankamai stipria valdžia. Mirus Žygimantui Augustui 1572 metais ATR įžengė į naują periodą – ateinantiems 80 metų rinko iš užsienio kilusį karalių.
„Nors jau Henriko Valua ambicijos buvo pažabotos Henriko artikulų ir Pacta conventa susitarimų, jo ir Stepono Batoro valdymo metais valdovo institucija dar buvo išlaikiusi daug galių, ypač lyginant su vėlesniais metais. Stepono Batoro valdymas buvo labai sėkmingas dėl valdovo asmeninių gabumų, patirties ir nuoseklios politikos siekiant užsibrėžto tikslo, išaugusio autoriteto dėl karinių pergalių“, – teigė L. Glemža.
Tik karaliumi 1588 metais tapus švedų didikui Žygimantui Vazai karaliaus valdžia ėmė apčiuopiamai silpnėti. Jam perėmus valdžią buvo sumažintas tiesiogiai karaliaus valdomų valdų skaičius, o jo bandymai reformuoti valstybę buvo nesėkmingi. „Sūnaus Vladislovo Vazos valdymas (1633- 1648) buvo ramus tik išoriškai, o jo mirtis padėjo atsiskleisti visoms ydoms valstybės organizacijoje bei pademonstravo nesugebėjimą išspręsti vidinių religinių ir socialinių konfliktų įsivėlus į vidaus karus su kazokais. Galiausiai vidaus konfliktas, kurio naujasis valdovas nesugebėjo užgesinti, peraugo į karus su kaimyninėmis valstybėmis – Švedija ir Maskva“, – sakė L. Glemža.
Istoriko teigimu, svarbiausios priežastys, kodėl valdant Vazų dinastijai smuko karaliaus valdžia ir autoritetas, buvo pralaimėti karai, prieštaringai vertinta užsienio ir vidaus politika, bet svarbiausia priežastis buvo valdovo pajamų sumažėjimas ir nesėkmingi bandymai konsoliduoti valdžią. Tačiau nepaisant virtinės nesėkmių L. Glemža išskyrė ir teigiamų Vazų valdymo aspektų. „Užtenka prisiminti, kad nepaisant to, jog sumažėjo valdovo pajamos, būtent Vazų lėšomis buvo kuriamas Abiejų Tautų Respublikos laivynas Baltijos jūroje, kuriam netgi pavyko pasiekti pergalių prieš Švedijos laivyną (1635 m.), Vazos rūpinosi pasienio tvirtovėmis ir jų įgulomis“, – sakė istorikas.
Auksinė laisvė
Karaliaus valdžiai palaipsniui silpstant susiformavo didikams palanki politinė sistema su tam tikrais konkrečiais bruožais ir teisėmis, o patį periodą galima vadinti didikų „Auksine laisve“, dėl kurios išsaugojimo taip aršiai kovėsi ATR kilmingieji.
Visas šių laisvių rinkinys galiausiai užtikrino, kad lemiamą žodį valstybės valdyme turėjo didikai. Bėda ta, kad konsensusą rasti tarp didžiulio ir savų interesų besivaikančio didikų luomo kartais buvo tiesiog neįmanoma. Vienas iš svarbiausių didikų galios konsolidavimo instrumentų buvo Pacta conventa. Tai teisinis susitarimas tarp naujai išrinkto karaliaus ir didikų luomo atstovų. Tačiau, kadangi karalių rinkdavo pats Seimas, jis savo rankose turėjo labai įtikinamą svertą – galimybę pasirinkti tą valdovą, kuris sutiks atiduoti didesnę dalį savo galių. Kaip pavyzdys – pirmojo ATR karaliaus iš užsienio Henriko Valua valdymas, kurį jau pačioje pradžioje iš dalies paralyžiavo toks susitarimas.
Neatsiejama auksinės laisvės dalis – rokošas. Tai didikų teisė teisiškai suformuoti maištą prieš karaliaus valdžią, jei, jų nuomone, buvo pamintos prižadėtos didikų teisės. Ko gero plačiausiai žinomas auksinės laisvės aspektas – Liberum veto, leidęs bet kuriam didikui vetuoti bet kurias teisines reformas, net jei jas palaikė didžioji dauguma Seime. Vėliau ši teisė išplito ir į vietinius žemių seimelius dar labiau paralyžiuodama valstybės aparatą.
Drąsių reformų sausra
Klaidinga būtų teigti, kad tik silpna karaliaus valdžia ir didikų savivalė galiausiai prisidėjo prie ATR nuopolio ir sunaikinimo. „Manau, kad koncentruojantis į du valstybės galių svertus (t. y. karaliaus ir seimo kompetencijas), kaip vienas kitam priešingus dažnai pametama esmė. Manau, kad tiek vienpusis karaliaus valdžios dominavimo idealizavimas jį susiejant su valstybės galybe, tiek Seimo galių išaugimo susaistymas su demokratija neretai būna klaidingi“, – sakė L. Glemža.
Kaip vieną iš pagrindinių ATR nuosmukio priežasčių mokslininkas įvardino būtinų reformų trūkumą. „Turbūt didžiausia problema, su kuria Abiejų Tautų Respubliką valdantiems Vazoms nepavyko susidoroti, buvo valstybės reformos. Europos valstybėse XVII a. pradžioje prasideda reformos, kurios tęsiasi iki pat XX a. Taip ilgai užsitęsė valstybės valdymo pertvarkymai ir modernizacijos procesai: iš viduramžių tvarkos link šiuolaikinių racionalių principų. Tai buvo kelias, atvedęs valstybes į teritorinį administracinį vientisumą, teisės kodifikaciją, centralizuotą ir specializuotą valdymą, trijų valdžių atskyrimo principą, o taip pat ilgainiui pereita ir prie novatoriškos tarnautojų atrankos tvarkos, t. y. vadovaujantis ne kilmės principu, bet atsižvelgiant į kandidato išsilavinimą bei gabumus“, – kalbėjo istorikas.
Sėkmingų reformų pavyzdys – trys priimti Lietuvos statutai, tačiau visa tai vyko dar XVI a.
Būtent tokių reformų stygius silpnino pačią ATR, kuri vis labiau atsiliko nuo kitų Europos valstybių. „XVI a. Lietuvoje reformos vyko intensyviai, tačiau XVII a. jos sustojo. Siekiantys išsaugoti svarbą visuomenėje svarbiausias valstybines pareigas savo rankose sutelkę magnatai, turėdavę net keletą pareigybių, todėl jiems buvo faktiškai neįmanoma atlikti visų savo pareigų. Pavyzdžiui, Vilniaus vaivada dar neretai būdavęs ir LDK didžiuoju etmonu arba kancleriu, arba kitu pareigūnu. Valstybinės pareigos, visų pirma, sietos su visuomeninėmis pozicijomis ir galiomis. Skirtingų centrinės valdžios pareigūnų kompetencijos ypač dažnai dubliuodavosi, nebuvo aiškiai apibrėžtos jų ribos. Vykdydami valstybines pareigas magnatai turėjo labiau remtis savo tarnais ir ištikimais bajorais nei valstybės pareigūnais (jų paprasčiausiai buvo per mažai). Sistema buvo ydinga, kadangi asmeniniai interesai buvo atvirai maišomi su viešaisiais, o tai vedė į korupciją bei nepotizmą, kurie šiandien yra laikomi netoleruotinais ir nusipelno bausmės. XVII a. tokios praktikos dar nebuvo laikomos nusikaltimu“, – tikino ekspertas.
Šiuo požiūriu ATR XVII a. dar nežymiai atsiliko nuo kitų to meto valstybių, tačiau ilgainiui šis atotrūkis tik didėjo.
Pritrūko bendro susitarimo
Dažnai pabrėžiama, kad reformos nevyko dėl silpnos karaliaus valdžios, tačiau įdomiai šiame kontekste atrodo Švedija, kuri tuo metu buvo viena pagrindinių ATR varžovių, pasirinkusi reformų kelią.
„XVII a. pirmosios pusės pagrindinė Abiejų Tautų Respublikos varžovė Švedijos karalystė, su kuria buvo beveik ištisai kariaujama, sėkmingai ėmėsi reformų ir tapo pavyzdine Šiaurės Europos valstybe. Švedijos pavyzdys įdomus tuo, kad reformos prasidėjo ne vieno karaliaus iniciatyva, bet bendromis karaliaus ir magnatų pastangomis. Tokio sutarimo Abiejų Tautų Respublikoje pritrūko. Švedijos pavyzdys rodo, kad nebūtinai karaliaus valdžia turėjo būti absoliutinė, kad reformos pajudėtų iš mirties taško“, – sakė L. Glemža.
Siauras magnatų savo interesų vaikymasis ir noras gyventi saugant savo laisves galiausiai atvedė ATR ant žlugimo slenksčio. Reformų baimė kartu kišant galvas į smėlį ir apsimetant, kad nieko nevyksta, jau palaidojo vieną politinę sąjungą Europos istorijoje, o ši problema kaip niekad aktuali ir šiandien.
Bandymai reanimuoti sąjungą
Po ilgo sąstingio ir merdėjimo ATR politinė klasė galiausiai suvokė, kad tokia padėtis negali tęstis ir gana sėkmingai ėmėsi vykdyti reformas XVIII amžiaus antroje pusėje. Karų ir suirutės laikotarpiai bei esminių reformų stygius gerokai nusilpnino valstybę, o galiausiai pasiryžus jas vykdyti kaimyninės valstybės pabūgo sustiprėsiančios ATR ir nusprendė įsikišti.
„XVIII a. paskutinį ketvirtį Lenkijoje ir Lietuvoje intensyviai ir sėkmingai vyko reformos, kurių apogėjumi laikytinas Ketverių metų Seimas (1788-1792) bei 1794 m. sukilimas. Taip, tai buvo ne tik sukilimas su ginklu rankose, bet ir valstybės pertvarka karo sąlygomis. Tai reiškia, kad valstybė ne suiro iš vidaus, nes reformavosi, o buvo sunaikinta kaimyninių valstybių“, – sakė profesorius.
Paskutinysis ATR lyderis Stanislovas Augustinas Poniatovskis aktyviai ėmėsi vykdyti valstybės pertvarką. Politinė valia atsirado ir tarp didikų luomo atstovų. Sėkmingai vykdytos reformos iššaukė priešišką reakciją kaimyninių valstybių tarpe. Šios pabūgo galimai sustiprėsiančios ATR, kuri vėl galėtų atgauti savo galią regione ir ėmėsi ATR dalybų.
„Abiejų Tautų Respublikos atsilikimas neretai saistomas su valstybės dualistine arba federacine forma, nes, pavyzdžiui, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė iki pat pabaigos išsaugojo valstybingumo reliktus. Neretai prisimenama silpna karaliaus valdžia ir neveiklumas, įstatymų leidžiamosios valdžios kompetencijas peržengęs Seimas, liberum veto teisė. Tačiau ne visos to meto pažangiomis vadintinos Europos valstybės buvo tokios centralizuotos su stipria karaliaus valdžia. Galima tik prisiminti, kad Jean Jacques Rousseu siūlė Abiejų Tautų Respublikoje susilpninti centro ir sustiprinti lokalinę valdžią, ne panaikinti, bet apriboti liberum veto teisę. Paskutinio valdovo Stanislovo Augusto neveiklumas yra perdėtas“, – kalbėjo L. Glemža.
Pirmoji konstitucija Europoje
1791m. gegužės 3-iosios konstitucija vainikavo šį reformų laikotarpį ATR, tačiau kartu išprovokavo žaibišką kaimyninių valstybių reakciją. Prūsijos karalius Friedrychas Wilhelmas II-asis pavadino konstituciją „smūgiu ir pažeminimu" Prūsijos monarchijai. Panašios reakcijos ji sulaukė ir iš kitų kaimynių, o 1793 ir 1795 metais sekę padalinimai visiškai sužlugdė valstybę.
Nepaisant pasipriešinimo gegužės 3-iosios konstitucija išlieka vienu įsimintiniausių dokumentų XVIII a. Europjoe. Anglų istorikas Normanas Daviesas vadina ją pirmąja Europoje ir antrąja pasaulyje konstitucija po Jungtinių Amerikos Valstijų, aplenkusia net Prancūzijos konstituciją.
Ji miestiečiams garantavo neliečiamumo teisę, išskyrus bankroto ar nusikaltimo atvejais. Atvėrė jiems galimybes eiti valstybines pareigas ir gauti karinį laipsnį, panaikino baudžiavą ir padalino valdžią į leidžiamąją, vykdomają ir teisminę.
Bene svarbiausia pamoka, kurią moko gegužės 3-iosios konstitucija ir ATR saulėlydis, – nebijoti imtis reikalingų reformų ir nelaukti, nes jos gali būti pavėluotos.