Nužudytos moters sūnelis pusantros paros laukė mamos ir tik dėl gerų žmonių, tai nesibaigė dar viena tragedija. Gavę pranešimą apie vieną namuose paliktą septynmetį, patrulių rinktinės pareigūnai nuvyko nurodytu adresu ir paskambino į duris.
„Labai greitai pribėgo berniukas ir atidarė. Neklausė net kas skambina. Paskui mes jį pamokėme, kad visada reikia paklausti ar bent pažiūrėti per akutę. Vaikas iškart pasirodė labai draugiškas, paslaugus, atviras, bet tuo pačiu ir susijaudinęs. Buvo akivaizdu, kad kažkas ne taip“, – po įvykio pasakojo V. Vaitkevič.
Tuomet patruliai pradėjo atsargiai kalbėtis su vaiku ir kai jis apsiprato, paklausė, kur mama, ar yra kitų šeimos narių.
„Pasakė, kad tik su mama gyvena, kad pats vienas pirmadienį nuėjo į mokyklą. Kaip supratome, sekmadienį atsibudęs jis virtuvėje pamatė įjungtą šviesą. Pamanė, kad ten mama. Tačiau nuėjęs jos nerado. Visą sekmadienį praleido jos laukdamas. Pirmadienį pats nuėjo į mokyklą, bet grįžęs vis viena nerado mamos. Pasiaiškinti, kur ji dingusi, netrukus atėjo berniuko mamos vadovė, kuri pareigūnams ir pranešė apie vieną paliktą berniuką“, – pasakojo patrulis.
Paaiškėjo, kad berniukas gyveno tik su mama ir jos vis laukė grįžtančios. Tik vėliau paaiškėjo, kad netoliese rasta nužudytoji moteris - jo mama.
„Tai labai skaudi istorija. Ne pirmą kartą važiuojame į iškvietimus dėl vaikų, tačiau rasdavome bent jau vieną iš tėvų ar senelį, senelę. Nebuvo tekę susidurti, kad vaikas tokį ilgą laiką – absoliučiai vienas, kaip šiuo atveju, - prisiminė V. Vaitkevič. - Neįsivaizduoju, kaip tam berniukui reikėjo pasakyti, kad mama niekada nebegrįš, nes nebegyva. Kai buvome pas jį namuose jis vis prieidavo ir klausdavo: „policija, ar mano mama ateis?“ ir taip kelis kartus."
Pareigūnai 5-6 valandas su berniuku praleido namuose, kol buvo surasti jo giminaičiai. Supratę, kad per pusantros dienos berniukas buvo valgęs tik baranką, pareigūnai drauge su atvykusiais medikais, kurie tokiais atvejais visada iškviečiami, patikrino šaldytuvą ir išvirė jam šilto maisto, sėdo drauge šiek tiek paruošti pamokų.
Įvykis sukrėtė
Pareigūnas V. Vaitkevič DELFI pasakojo, kad ši tragedija jam labai giliai įsirėžė į atmintį.
„Šio įvykio niekaip negaliu pamiršti, nes yra mažas vaikas, o tema - labai skaudi. Ir tam vaikui yra labai blogai, bet ir dėl nužudymo suimto vyro šeimoje liko taip pat du vaikai be tėvo (skelbta, kad draugės nužudymu įtariamas vyras kameroje nusižudė).
Tai yra tikrai labai skaudi istorija, jei žinai visas detales, ypač, kiek daug vaikų dėl to nukentėjo. Man šis įvykis vienas labiausiai įsimintinų blogąja prasme", - kalbėjo V. Vaitkevič.
- Kaip jūs gyvenate po to įvykio?
- Dažnai pagalvoju apie tai, kas ten įvyko, nors negali vienas pakeisti visuomenės, bet tą teritoriją, kur dirbu, stengiuosi paveikti, paskatinti žmones pozityviau reaguoti, vengti buitinių konfliktų. Nors mes turime instrukcijas, kaip reikia veikti, vadovaujamės ir žmogiškumo principais, patariame ne įstatymo vardu, bet draugiškai, kaip žmogus žmogui.
Kalbant apie rezonansinius įvykius, džiaugiuosi, kad žmonės vis daugiau sužino iš naujienų tinklalapių, nes kiekvienas susimąsto, ką jam reikėtų padaryti, kokio elgesio atsisakyti, kad gyvenime neįvyktų panaši tragedija. Manau, labai gerai, kai aprašomi neblaivių vairuotojų padaromi įvykiai keliuose, kad žmonės žinotų apie pavojų ir paprastą būdą jo išvengti. Labai svarbu atkreipti dėmesį, kokie yra pamatiniai tavo principai, draugai, aplinka. Tai ir lemia, koks tu būsi.
- Ar buvote pasiruošęs tam, kad bene kasdien policininkai susiduria su daugybe įvykių, o kartais ir tragedijomis?
- Žinojau, kad darbas laukia nelengvas, bet nesitikėjau, kad įvykių bus tiek daug, pats esu ne iš Vilniaus. Kai pradėjau dirbti Vilniuje, tada jau pajutau įvykių antplūdį, kurie dažnai yra panašūs, nors žmonių istorijos skiriasi.
- Su kokiais įvykiais jums dažniausiai tenka susidurti?
- Labai dažnai fiksuojami buitiniai konfliktai, kai vienas iš asmenų yra neblaivus, konfliktuoja šeimoje ir į tai įpainioja savo vaikus. Tai – dažnas įvykis, į kurį vis atkreipiu dėmesį, nes tai, kad du suaugę žmonės konfliktuoja pasitaiko, bet kai įtraukia ir vaikus, atrodo, norėtųsi juos paprotinti, bet nelabai galime paskaitų skaityti. Yra ir vienetinių įvykių, kurie ilgam lieka su tavimi.
- Ar pasikeitė jūsų darbas po rezonansinio įvykio, kai padėjote be mamos likusiam berniukui?
- Pastebėjau, kad mane, kaip policijos pareigūną, žmonės atpažįsta, galbūt manimi labiau pasitiki, ir tai labai malonu. Yra žmonių, kurie policijos vis dar bijo, sustabdai žmogų ir matai, kad jo rankos dreba, galbūt jam nemalonu, nes priėjo svetimas žmogus ir reikia bendrauti, bet visi gi supranta, kad tai – policija.
Kiek kitokią matau situaciją, kai žmonėms reikia pagalbos, jie linkę prieiti, užkalbinti pareigūnus ar paskambinti pagalbos numeriu. Žmonės žino, kad į policiją galima kreiptis pagalbos ir ji bus suteikta ne tik įstatymo rėmuose, bet ir iš žmogiškos pusės, nors tai nėra įrašyta į instrukcijas. Gal dėl to ir kyla pasitikėjimas.
- Ką savo darbe laikote pagrindiniu trukdžiu, į kurį norėtumėte, kad visuomenė atkreiptų dėmesį?
- Esu pastebėjęs ne kartą vieną smulkmeną, bet, kiek girdėjau, ji reikšminga ir man, ir kolegoms. Kai kurie gyventojai sako, kad policijos pareigūnai su jais bendrauja nemandagiai, neprisistato, bet taip sako dažniausiai tie, kurie yra nubaudžiami ir tuo nepatenkinti, nors patys darė pažeidimus ar pakartotinius pažeidimus. Kai piliečiai su policijos pareigūnais bendrauja mandagiai, policininkai atsako tuo pačiu, noriai padeda. Kartais žmonės lyg gindamiesi puola, pavyzdžiui, atvažiuojame dėl triukšmo, buto gyventojai ima mus kaltinti, kad neturime ką veikti, einame prie durų, klausomės ir kodėl mums jų triukšmas trukdo – net nesiklauso, kad tai yra iškvietimas, vadinasi triukšmas trukdo jų kaimynams ir draugams. Tokios pretenzijos yra nereikalingos, nes problemą galima greitai ir mandagiai išspręsti.
- Kas jus paskatino tapti policininku?
- Būdamas pareigūnu labai dažnai girdžiu tokį klausimą, nežinau, kaip tai įvardinti, bet nuo mažų metų žinojau, kuo noriu būti. Jau tuomet svajojau, kaip dirbsiu su teisėsauga, gal tai mano pašaukimas. Turiu draugų, kurie apsisprendė tik 12 klasėje, bet man tuo metu jau buvo aišku.
- Ar, jūsų nuomone, pakankamai jaunų žmonių renkasi tapti policininkais?
- Visada jų galėtų būti daugiau ir kiekviename darbe žmones verta motyvuoti, ar tai būtų mokytojai, gydytojai, ar policininkai. Lietuvos policijos lygis kyla, kaskart yra reikalaujama vis geresnio pasiruošimo, bet ne paslaptis, kad atlyginimai ir geresnės sąlygos yra žadami. O kuo geresnės sąlygos, tuo profesionalesnis, labiau motyvuotas ir norintis dirbti asmuo ateina būti pareigūnu, jis nori daugiau nuveikti policijoje, tai kelia ir darbo kokybę.
- Esate vienas sektinų pavyzdžių, ko norėtumėte palinkėti?
- Gražių ateinančių švenčių, susikaupimo, supratingumo ir ramybės šeimoje bei žinoti, kad esant poreikiui policija tikrai padės.
DELFI skelbė, kad mamos netekusiu berniuku pasirūpino tėtis. Saugodamas vienturčio sūnaus privatumą, iš užsienio į Lietuvą grįžęs vyras į detales nesileido, tačiau papasakojo, kaip sužinojo apie tragišką vaiko mamos žūtį, kokį sūnų rado ir kaip jie gyvena dabar.
„Tas įvykis apvertė ir jo, ir mano gyvenimą“, - sakė berniuką, kuris dvi dienas vienas beviltiškai laukė mamos, paėmęs auginti tėvas Vladas (vardas pakeistas).
