„Mano manymu, sausio 13-oji turėtų būti ta diena, kuomet ji neturėtų įžengti į parlamentą”, - teigė signatarė.
„Šiandien ji sėdėjo prieš mane. Aš pagalvojau: žmogau, artėja, galų gale, Amžinybė, negi tokia didelė baimė šeimininkų, kad nors šitą dieną tu gali savo buvimu neniekinti šitos salės. Aš sau užduodu tokį kvailą klausimą. Esu sena, bet naivi ir durna“, - sakė N. Oželytė, kurią trečiadienį iškilmingame Seimo posėdyje nustebino K. Prunskienės „įžūlumas“.
Viešėdama DELFI signatarė negailėjo kritikos buvusiai premjerei. Pasak N. Oželytės, 1991 m. sausio 7 dieną, išeidama porai dienų poilsio, Aukščiausioji Taryba (AT) išleido nutarimą, draudžiantį Vyriausybei keisti kainas. Tačiau sausio 8 d. K. Prunskienė esą „savavališku sprendimu pakėlė kainas ir, lyg laukdami šito ženklo, „Jedinstvo“ būriai susirinko prie AT“.
„Be jokios abejonės, visa šita situacija buvo išprovokuota K. Prunskienės. Ji AT atsidūrė sausio 13 d. 11 val. ryto, po žudynių, ir tą naktį ji tikrai nebuvo AT. Ji pasišaipė iš manęs, kad aš pasirinkau ne tą vadą, kad V. Landsbergis jau skrenda į Ameriką ir kad jis pabėgo. Nieko jai tada nesakiau, nes žinojau, kad jis Lietuvoje”, - prisiminė signatarė.
„Jeigu Darius Kuolys tą naktį nebūtų atbėgęs į parlamentą ir nepasakęs, kad, dingus Albertui Šimėnui, K. Prunskienė bando apsišaukti Vyriausybės vadove, galbūt tuomet dar ir kiltų kam nors klausimų dėl perversmo autorių, bet dabar jų nekyla”, - į klausimą, ar nemano, kad sausio įvykiai buvo suplanuoti, nes kažkam reikėjo nuversti Vyriausybę ir galbūt kažkam reikėjo aukų, atsakė N. Oželytė.
Jos teigimu, daug ką pasako faktas, kad K. Prunskienės apsauginis Šimėnui esą „liepė sėsti ir važiuoti, prigrasino, kad čia tuoj pat perversmas ir jį nužudys“.
Iki šiol neaišku, kas iš deputatų kruviną naktį buvo AT
N.Oželytės teigimu, kaip ne visi Lietuvos žmonės pritarė Nepriklausomybei, taip ne visi AT deputatai kruviną naktį buvo AT rūmuose. Kai kurie AT nariai esą aiškino, kad „jei jūs visi mirsite, kažkas turi likti gyvas ir atstovauti“.
„Man ši diena labai svarbi. Ilgą laiką galvojau, kodėl mums neduoda net Sausio 13-osios ženkliuko? Visai nenoriu nei ordino, nei medalio – mūsų pareiga buvo ten būti – nors ne visi ten buvome - ir supratau, kad turbūt dėl vienos vienintelės priežasties visą laiką valdžioje buvę socdemai neduoda ženkliukų: tada žmonės sužinotų, kurių iš mūsų ten nebuvo“, - aiškino N. Oželytė.
Pati N. Oželytė šiandien nepamena, kokių deputatų rūmuose nebuvo, tačiau jai būtų įdomu, kad tai būtų įvardinta. Esą galbūt tada būtų nustoti menkinti žmonės, kurie suvaidino nemažą vaidmenį ir kuriems Lietuva turi būti dėkinga.
„Po kelerių metų atėjusi į parodą, kuri rengiama Sausio 13-ąją, pamačiau ir K. Prunskienę ten kabančią. Tačiau nebuvo jos – aš pažiūrėjau į laikrodį, kada ji atėjo – buvo be 15 minučių 11“, - prisiminimais dalijosi N. Oželytė.
„Aš nieko nenoriu kaltinti. Bet tiesiog manau, kad apie nešvarų žmogų turite žinoti. Man taip atrodo“, - sakė N. Oželytė.
Susisiekti su K. Prunskiene DELFI trečiadienį nepavyko – jos telefonas buvo išjungtas.