Vos už 40 kilometrų nuo Vilniaus statoma elektrinė svarbi ir šiandien gyvenantiems lietuviams. Jau kitąmet veikti pradėsiančią jėgainę Lietuvos Vyriausybė vadina grėsme nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai.
Nors iš pradžių kai kurie politikai netikėjo, kad baltarusiai išties ryšis šioms statyboms, dabar priekaištaujama dėl pasirinktos vietos, Neries vandens naudojimo, incidentų statybų aikštelėje, nenoro bendradarbiauti ir t.t.
Teigiama, kad Astravo AE neatitinka tarptautinių aplinkosaugos ir branduolinės saugos reikalavimų, o avarijos joje poveikį galėtų pajusti net 1 tūkst. kilometrų spinduliu esantys miestai.
Todėl DELFI projekte „Astravas. Monstras šalia mūsų“ nusprendė nuodugniau pasidomėti, kas per monstras kyla šalia mūsų ir kokių pasekmių jis gali sukelti.
Projekto metu į Astravo AE žvelgėme iš oro baliono, kalbėjomės su prie pat Baltarusijos sienos esančių Buivydžių kaimo gyventojais, nagrinėjome technologijas, kuriomis grįsta atominė energetika.
Norėdami apsilankyti atominės elektrinės statybų aikštelėje, DELFI žurnalistai su oficialiu akreditacijos prašymu kreipėsi į Astravo AE atstovus, tačiau ilgiau nei mėnesį nesulaukė jokio atsakymo – nei teigiamo, nei neigiamo.
Po pakartotinų užklausimų atsakymas būdavo vienas, esą informacija tikrinama.
Pirmoje projekto dalyje – Astravo AE gimimo istorija.
Žemės drebėjimų pavojus
Astravo AE užgimimo pradžia galima laikyti 2008 metų gruodžio 20 dieną, kada Baltarusijos valdžia galutiniai apsisprendė atominę elektrinę statyti Astrave, šalia Lietuvos.
Nedidelis atstumas iki valstybės sienos ir sostinės Vilniaus yra viena pagrindinių Lietuvai susirūpinimą keliančių problemų.
Užsienio reikalų ministerijos (URM) pareiškime dėl Astravo AE pabrėžiama, kad aikštelė statybai pasirinkta dar prieš pradedant tarpvalstybinio poveikio aplinkai vertinimą (PAV) pagal Espo konvenciją.
„Tai yra grubus Espo konvencijos pažeidimas. Svarbu pažymėti, kad Astravo AE tarpvalstybinis PAV su Lietuva iki šiol nėra atliktas, todėl, remiantis Espo konvencijos nuostatomis, Astravo AE statybos yra neteisėtos.
Lietuvos ekspertų vertinimu, jei Astravo AE įvyktų didesnio masto avarija, neigiamą radiologinį poveikį patirtų Lietuvos sostinė Vilnius ir trečdalis visos Lietuvos gyventojų“, – rašoma dokumente.
Jame taip pat pastebima, kad nuo 1616 metų šiame regione buvo užfiksuota apie 40 žemės drebėjimų, kurių magnitudė siekdavo 5 balus pagal Richterio skalę. 1987 metais vos 10 kilometrų nuo Astravo aikštelės įvyko net du žemės drebėjimai, kurių stiprumas siekė 2,5 balus pagal Richterio skalę.
Naudos Neries vandenį
Pasirinkta Astravo AE vieta reiškia ir tai, kad jos reaktoriams aušinti bus naudojamas Neries vanduo. Savo ruožtu Lietuva pabrėžia, kad neturi teisinio reguliavimo, susijusio su Nemuno baseino vandens telkinių naudojimu ir apsauga.
„Todėl ragina Baltarusiją kuo greičiau pasirašyti dar nuo 2009 metų derinamą dvišalį Techninį protokolą dėl bendradarbiavimo Nemuno baseino valdymo klausimais ir baseino vandens atsakingo naudojimo“, – teigiama URM pareiškime.
Rusijos paskola ir statybų pradžia
Sužinojęs apie Baltarusijos planus, 2009 metų birželio 22 dieną Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas užsimena apie galimybę suteikti finansinę pagalbą Astravo AE statyboms.
Maždaug po metų į Astravą nuvykęs tuometinis premjeras Andrius Kubilius sakė, kad Baltarusija jo neįtikino savo planų realumu.
Tačiau 2010 metų kovo 25 dieną vieną pirmųjų susirūpinimo signalų pasiuntė europarlamentaras Justas Vincas Paleckis. Komentare DELFI jis atkreipė dėmesį, jog Astrave planuojamas projektas nerimą kelia bent dėl dviejų aspektų.
„Pirmasis – Neris gali būti užteršta radioaktyviomis medžiagomis. Antrasis – statomas Europoje neišbandytas Rusijos gamybos reaktorius“, – įspėjo jis.
J. V. Paleckis taip pat svarstė, kokiais būdais Lietuvai reikės veikti, išsakant ir ginant savo interesus.
„Mitinguojant, renkant parašus, skelbiant demaskuojančias peticijas, deklaracijas ar vedant dalykiškas derybas, kuriant palankesnę tarpvalstybinių kaimyninių santykių atmosferą. Pirmasis – efektingesnis, triukšmingesnis, mums labiau įprastas, daugeliui – patrauklesnis. O antrojo pagrindinis privalumas – jis gali būti rezultatyvesnis“, – rašė jis.
Savo ruožtu Baltarusija daug laiko negaišo ir jau 2011 metų spalio 11 dieną pasirašė sutartį dėl dviejų Astravo AE blokų statybos su Rusijos valstybinės AE korporacijos „Rosatom“ įmonė „Atomstroieksport“.
Vėliau pranešama apie 10 mlrd. JAV dolerių Rusijos paskolą AE statyboms.
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka tuo metu įtikinėjo savo šalies gyventojus šio projekto nauda.
„Astravas taps pačiu progresyviausiu miestu. Atominė jėgainė – tai tas pats, kas kosminės technologijos. Tai aukščiausios technologijos. Mes pastatysime paties aukščiausio lygio jėgainę pasaulyje“, – spaudos konferencijoje žurnalistams dėstė jis.
2012 metų rugpjūčio 9 dieną A. Lukašenka jėgainės statybų aikštelėje dalyvavo simbolinės ateities kartoms skirtos kapsulės įkasimo ceremonijoje.
Taip prasidėjo AE statybų darbai, kurių nesustabdė ir buvusio Vilniaus mero Artūro Zuoko kelionė į Baltarusiją, kurios metu jis planavo atkalbėti Astravo merą nuo tokių užmojų.
Viešos patyčios
2013 metais Lietuva pradėjo skųstis, kad Baltarusija vis dar neatsako į daugelį iškeltų klausimų dėl Astravo AE saugumo.
Tų pačių metų spalio 15 dieną pasklinda informacija, kad viešam svarstymui Lietuvoje pateiktas Astravo AE PAV lietuvių kalba yra nesuprantamas. Dokumente, kuris skirtas supažindinti Lietuvos visuomenę su Baltarusijos planais, ne tik gausu kalbos klaidų, bet atrodo, jis verstas interneto programų („Google Translate“).
Pavyzdžiui, dokumente rašoma: „Tai tobulas nstvovaniya taip pat atsižvelgiama į naujai užsakė augalų VVER-1000 ir jo analogai kad Uzbekijos projektų, skirtų VVER-1000 atominę elektrinę (AE 91, 92 atominių elektrinių ir atominių elektrinių 91/99) yra pastatytas ir yra šiuo metu statomas (Novovoronezh AE-2 vieneto numeris 5 Balakovas AE AE "Kudankulam" Indijos ", Tianwan" Kinijoje "Belene" Bulgarija "Busher" Irane)“.
2014 metų rugsėjo 2 dieną AE statybos perėjo į antžeminę stadiją.
Lietuviams ateina supratimas
2015 metais A. Lukašenka gyrėsi, kad darbai Astravo AE vyksta griežtai pagal grafiką.
Savo ruožtu Lietuvos politikai pradėjo užimti vis griežtesnes pozicijas. Iš pradžių tuometinis premjeras Algirdas Butkevičius pareiškė, kad Lietuva nepirks Astravo AE elektros, o vėliau pranešama, jog kaip energijos pajėgumų rezervu naudotis Kruonio hidroakumuliacine elektrine baltarusiams irgi nebus leidžiama.
Tačiau 2015 metų gruodžio 11 dieną skelbtame interviu tuometinis energetikos ministras Rokas Masiulis vis dar kėlė klausimą, ar Astravo AE tikrai bus.
„Vieni oponentai sako, kad ji garantuotai bus, kad sėkmingai ten viskas vyksta. Kiti specialistai sako, kad jos gali ir nebūti. Aš sakyčiau, kad pirmiausiai mes Lietuvoje turime padaryti viską, kad jeigu ji ir būtų statoma, būtų statoma laikantis tarptautinių normų, o jei nesilaikoma tarptautinių normų, ji neturi būti statoma.
Kol kas ji yra statoma nesilaikant tarptautinių normų ir dėl to mes labai aiškiai ir griežtai pasisakom, kad tai yra nepriimtina ir turim imtis visų veiksmų – tiek tarptautinėse organizacijose užduodant klausimu, prašant paaiškinimų. Jeigu ir toliau tas bus nesėkmingai, aš neatmetu galimybės, kad mes turime su kaimynais latviais ir estais kalbėti ir priimti vieną požiūrį į šią elektrinę ir ieškoti būtų, kaip apriboti nesaugios atominės elektrinės elektros patekimą į mūsų šalis“, – naujienų agentūrai BNS sakė jis.
Incidentai statybose
2016 metais, Lietuvos URM žiniomis, Astravo AE įvyko net šeši incidentai.
„Dviejų incidentų metu (2016 metų liepos 10 dieną ir 2016 metų gruodžio 26 dieną) buvo pažeisti du Rusijos valstybinės atominės energetikos korporacijos „Rosatom“ pagaminti reaktorių korpusai. Kadangi reaktoriaus korpusas yra vienas svarbiausių atominės elektrinės saugos komponentų, Lietuva laikosi pozicijos, kad incidentų metu pažeisti reaktoriaus korpusai yra netinkami ir turi būti pakeisti naujais“, – rašoma ministerijos dokumente.
URM teigimu, šie incidentai atskleidžia, kad Baltarusijos branduolinės saugos reguliatorius neatitinka svarbiausių tokioms institucijoms keliamų nepriklausomumo ir kompetencijos kriterijų, yra valdomas „Rosatom“ kompanijos.
„Incidentai Astravo AE taip pat rodo, kad projekto vystytojai susiduria su sisteminėmis problemomis: žema darbo saugos kultūra, neužtikrinama darbų kokybės kontrolė, nesilaikoma instrukcijų, viešojoje komunikacijoje dominuoja informacijos slėpimo ir neigimo, o ne atvirumo ir skaidrumo principai“, – teigiama URM pranešime.
Po pirmojo iš minėtų incidentų viešai pasisakė ir A. Lukašenka, kuris teigė, kad jis įvyko „treniruočių metu“.
„Kai kurie prirašė, kad „nukrito reaktorius Baltarusijos atominėje elektrinėje“. Taigi atsipeikėkite, ten jokio reaktoriaus dar nėra, ten yra metalinis korpusas – „statinė“ – 20 centimetrų storio, į kurią vėliau bus įdėtas reaktorius“, – Baltarusijos naujienų agentūrai „Belta“ sakė prezidentas.
A. Lukašenka teigė, kad statybų eigą kontroliuoja asmeniškai.
„Nekalbant jau apie kažkokius tai incidentus. Jei ten sienos gabalas atskiltų, tai irgi turbūt būtų per visą pasaulį apie tai paskelbta“, – pridūrė jis.
2016 metų rugpjūčio 4 dieną A. Lukašenka komentavo, kad Baltarusija ir Lietuva turėtų drauge galvoti apie Astravo AE eksploatavimą. Jis netgi užsiminė, kad į jėgainę kviečia dirbti buvusios Ignalinos AE darbuotojus.
„Mes šiandien renkame žmones, kurie Ignalinoje liko be darbo po AE uždarymo. Mes kviečiame juos dirbti pas mus. Jie mums nebus svetimi žmonės“, – sakė A. Lukašenka.
Tačiau Ignalinos AE komunikacijos vadovė Natalija Survila-Glebova DELFI informavo, kad neturi oficialių duomenų apie darbuotojų išvykimą ar įsidarbinimą Astravo AE.
„Tikėtina, kad minėti pareiškimai neatitinka tikrovės atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu IAE darbuotojų vidurkis yra 53 metai, ir pagal Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų papildomų užimtumo ir socialinių garantijų įstatymą įmonę palieka pensinio ar priešpensinio amžiaus darbuotojai.
Įmonės turimais duomenimis, IAE palikę jauni specialistai liko Lietuvoje arba įsidarbino Anglijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Turkijoje“, – paaiškino ji.
Rinkimai ir po jų
2016 metais pasipriešinimas Astravo AE tapo viena konservatorių rinkiminės kampanijos į Seimą vinių. Taip pat apsimėtyta pareiškimais, kas turėtų prisiimti atsakomybę už tai, kad statybos nebuvo sustabdytos.
Pavyzdžiui, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius sakė, kad buvusių šalies vadovų ir trijų partijų pareiškimą dėl Baltarusijoje statomos elektrinės reikėtų adresuoti praėjusiai Vyriausybei, nes jos statyba pradėta dar 2009 metais.
„Aš galiu lygiai taip pat sėkmingai kreiptis į buvusią Vyriausybę, kai prieš septynerius metus buvo parinkta Astravo aikštelė ir pradėti statybos darbai, kurie dabar jau įsibėgėję“, – komentavo jis.
Savo ruožtu Gediminas Kirkilas atsakė, jog konservatoriai ne pirmą kartą bando kaltinti dabartinę Vyriausybę dėl Lietuvos pašonėje vykdomų atominės elektrinės statybų.
„Neva A. Butkevičiaus Vyriausybė „padeda statyti Astravo AE“ ir nieko nedaro, kad sustabdytų Lietuvos pašonėje statomo geopolitinio, ekologinio ir energetinio monstro statybas“, – dėstė jis.
Metams įpusėjus Gabrielius Landsbergis pasakojo apie tai, kaip surinko beveik 65 tūkst. Lietuvos piliečių parašų prieš Astravo AE.
„Tikra tiesa, sudėjus rankas laukti kokių nors užtarėjų iš svetur nėra ko. Neateis joks didelis ir griežtas baudėjas ir neuždraus Oliaksandrui žaisti savo smėlio dėžėje. Pirmiausiai turime patys parodyti, kad nepritariame Astravo AE projektui. Tai turime pademonstruoti taip įtaigiai, kad projekto sumanytojai Minske suvoktų, jog Lietuva neketina susitaikyti su jos nuomonės nesiskaitymu ir imasi veiksmų“, – rašė jis.
Prieš Astravo AE vėliau pasisakė ir Seimo rinkimus laimėjęs Ramūnas Karbauskis.
„Tas projektas, kuris Lietuvai yra pavojingas – Astravo projektas – jis yra grynai politinis", – teigė jis.
Ruošiasi embargui
2017 metais Astravo AE statybos perėjo į galutinę stadiją, o Lietuva apsisprendė, kad nepirks jos gaminamos elektros.
Birželio 7 dieną Vyriausybė išplatino pranešimą, kad Astravo AE dėl savo geografinės padėties kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai.
Tą pačią dieną energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas pareiškė, kad Seimui pripažinus, jog Astravo AE kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, Lietuva galės ruoštis baltarusiškos elektros embargui.
„Pasekmė tokia, kad siūlymas tokį pripažinimą įtvirtinti įstatymu ir po to atitinkamai būtų per tris mėnesius pateikiamas konkrečių priemonių sąrašas, kaip apsisaugoti nuo šios grėsmės“, – BNS sakė Ž. Vaičiūnas.
Birželio 22 dieną grupė parlamentarų Seime įregistravo rezoliuciją kviečiančią Estijos, Latvijos ir Lenkijos parlamentarus priimti teisės aktus, neleisiančius nesaugių branduolinių elektrinių vystytojų tiekiamai elektrai patekti į Baltijos šalių ir Lenkijos elektros sistemas.
„Praėjusių metų vasarą surinkome piliečių parašus po įstatymo draudžiančio tiekti Astravo ir kitų nesaugių elektrinių gaminamą elektrą į Lietuvos rinką iniciatyva. Neseniai ši iniciatyva virto įstatymu, kuriam buvo pritarta Seime.
Šiandien privalome žengti dar vieną žingsnį ir visomis diplomatinėmis priemonėmis sutelkti mūsų artimiausius sąjungininkus kovai prieš šias, grėsmę viso regiono saugumui keliančias, statybas. Seimui tenka ypatingas vaidmuo kelti Astravo klausimą tarptautiniu lygiu, tiesiai bendrauti su kitų šalių parlamentarais, kurie nulemia savo šalies užsienio politikos trajektoriją ir balsuoja už panašius įstatymus.“, – rezoliucijos projektą komentavo Ž. Pavilionis.
Apie atominės energetikos ir Astravo AE naudojamų reaktorių specifiką, galimas grėsmes Lietuvos gyventojams ir jų nuomonę Baltarusijos projekto atžvilgiu skaitykite kitose projekto „Astravas. Monstras šalia mūsų“ dalyse.
