Valstybės gyvenime taikome kiek kitokius brandos kriterijus. Pavyzdžiui, matuojame, kiek per penkiolika metų išaugo šalies BVP, kiek į valstybės ūkį ir infrastruktūrą investuota ES milijardų ir kiek sukurta naujų darbo vietų. Čia, be abejo, turime kuo pagrįstai pasidžiaugti.
Tačiau apskritai paėmus, kaip tas penkiolikos sulaukęs paauglys Europos Sąjungoje dar ieškome savo „tikrojo“ kelio. Per narystės laikotarpį pramokome taisykles, išsiaiškinome savo teises ir pareigas. Bet dar išsaugojome aiškius vertybinius orientyrus ir idealistinį ryžtą už juos pakovoti.
Europos Sąjungai šis jaunatviškas optimizmas dabar itin reikalingas. Galbūt vyresni jį švelniai pašieps, neva ne idealų paisyti reikia, o realybės ir pragmatinių interesų. Tačiau išmintingi supranta, kad istoriją kuria vertybiniai pasirinkimai. Tarkime, šiandien vargiai prisimename, kada buvo paleistas „Nord Stream“, tačiau dienų tikslumu galime pasakyti, kada Islandija pripažino Lietuvos nepriklausomybę.
Penkiolika metų Europos Sąjungos vertybinių pasirinkimų akimirkomis Lietuva stovėjo prie europinio garsiakalbio. Per Oranžinę revoliuciją, per Rusijos karą prieš Sakartvelą, per neteisėtą Krymo aneksiją mūsų šalis garsiai žadino Sąjungą, ragino imtis veiksmų ir būrė bendraminčius apginti pamatines Europos vertybes.
Galima prikaišioti, kad rezultatas vis tiek „nekoks“: Sakartvelo ir Ukrainos teritorijos atplėštos ir okupuotos, konfliktas tęsiasi ir žūsta žmonės. Tačiau pagalvokime, kas būtų, jei dėl komercinių ir kitų interesų Lietuva tik tylėtų ir „pragmatiškai“ stebėtų, kaip išduodamos europinės vertybės.
Stojant į Europos Sąjungą, dažnas iš mūsų vylėsi, kad sykį ir visiems laikams išspręsime pagrindinį geopolitinį – Lietuvos įtvirtinimo Vakaruose – klausimą. Ir iš tiesų per savo tūkstantmetę istoriją su Vakarais nebuvome sujungti tiek jungčių, tiek kraujagyslių, kuriomis vyksta nuolatinė kraujotaka, kaip dabar.
Šimtai įvairaus lygio vizitų į Briuselį ir kitas Europos sostines – tai tik matoma mūsų kasdienybės pusė. Kitame – nematomame – informacijos mainų pasaulyje kasdien su sąjungininkais keičiamės šimtais gigabaitų duomenų – deriname dokumentų projektus, susitikimų darbotvarkes, rengiame vaizdo konferencijas, kuriose aptariame saugumo situaciją ir kt.
Pasitelkę ES lėšas per 15 metų pasistatėme elektros jungtis su Švedija, Lenkija, suskystintų dujų terminalą Klaipėdoje. Netrukus Lietuvą su Vakarais sujungs ir šiuolaikinis greitkelis bei geležinkelis.
Bet kitame, mažiau matomame pasaulyje dešimtys Lietuvos jaunuolių kasmet baigia studijas Europos universitetuose ir įsilieja į europinę mokslo ir tyrimų erdvę. Pasinaudoję judėjimo laisve, tūkstančiai Lietuvos gyventojų vyksta dirbti į kitas Europos šalis. Jų piniginės perlaidos artimiesiems į Lietuvą per metus sudaro apie pusę milijardo eurų – maždaug ketvirtadalį to, ką Lietuva kasmet gauna iš ES struktūrinių fondų.
Suaugame – tai ne tik mūsų brendimą, bet ir mūsų susiliejimą su Vakarais apibrėžiantis vyksmas.
Tačiau ar tai – mūsų istorijos pabaiga? Ar lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei tik tiek ir teliko: sumegzti su Vakarais kuo daugiau praeityje nutraukytų ryšių ir galiausiai tapti visais požiūriais neatskiriama ir neišsiskiriančia Europos dalimi?
Klaida būtų manyti, kad Lietuvos padėtis Europos Sąjungoje, kaip ir pačios ES padėtis tarptautinėje sistemoje, yra stabili ir amžina. Kai vienos šalys atkakliai beldžiasi į ES duris, kitos siekia iš ES pasitraukti. Politiniai vėjai blaško Europą septynis dešimtmečius nuo įvairių negandų saugojusį transatlantinį saugumo skėtį. Ne paslaptis, kad į kolektyvinį saugumą kartais žiūrėjome „pro pirštus“: neskyrėme pakankamo finansavimo, vengėme prisiimti didesnę atsakomybės naštą. Dabar girdimos kalbos apie „Europos kariuomenę“ įneša dar daugiau neaiškumo. Atsakomybė už tai tenka visiems, bet pirmiausia – mums, europiečiams.
Esu tikras, kad Lietuva, kaip Vakarų sudėtinė dalis, šiame besiformuojančiame geopolitiniame lauke suvaidins teigiamą vaidmenį.
Kokie būtų mūsų svarbiausi uždaviniai?
Pirma – kartu su partneriais suvaldyti skyrybų su Jungtine Karalyste procesą. Į šias skyrybas, kaip ir į bet kurias kitas, neturėtume žvelgti tik per „pragmatinių“ interesų prizmę. Svarbu ne tik nauji skrydžių maršrutai ar judėjimo per sieną taisyklės. Svarbus ir emocinis laukas, išsaugotas abiejų pusių orumas, išlaikyta tarpusavio pagarba ir pasitikėjimas. Europos Sąjungoje Jungtinė Karalystė gal ir neliks, bet ji liks mūsų Sąjungininkė. Apie tai kalbėti, tai nuolat priminti – tokią matyčiau Lietuvos misiją ne tik per skyrybas, bet ir po jų.
Antra – sutvirtinti transatlantinio bendradarbiavimo pamatus. Norinčių juos išsiūbuoti tikrai yra. Tačiau manyti, kad be Jungtinių Valstijų Europa savarankiškai galės ginti ir stiprinti demokratinėmis taisyklėmis grįstą pasaulio tvarką, būtų saviapgaulė. Kaip sektųsi – galima pamatyti kad ir ES artimiausioje kaimynystėje. JAV strateginė parama ir fizinis dalyvavimas užtikrinant Europos saugumą išliks mūsų gyvybinis interesas.
Trečia – pasiruošti naujai plėtros bangai. Panašu, kad Europos Sąjungoje bręsta platus sutarimas per artimiausius 10-15 metų į savo gretas priimti Vakarų Balkanų valstybes. Kaip tai pakeis mūsų Sąjungą – dar neaišku, tačiau pokyčiai neišvengiami. Jau prabilta apie ES mokesčių nustatymą, užsienio politikos konsolidavimą, bendrų karinių pajėgų kūrimą. Aiškios pozicijos kol kas neturime net Lietuvoje – klaustukų daugiau nei atsakymų. Tačiau dabar savo kailiu patirsime, ką prieš gerus 20 metų teko pereiti ES šalių visuomenėms, kai buvo svarstoma dėl mūsų narystės.
Lietuvoje puikiai suprantame Balkanų geopolitinę reikšmę, palaikome jų integraciją į Vakarus. Bet negalime leisti, kad būtų įtvirtinti dvigubi standartai. Per Maidano įvykius ukrainiečiai rankose laikė Europos Sąjungos vėliavą. Į NATO misiją Afganistane Sakartvelas siunčia beveik tūkstantį karių, ne vienas ten jau paguldė galvą. Tačiau šiems mūsų kaimynams kažkodėl keliami didesni reikalavimai nei Balkanų šalims, jų integracijos kelyje vis netikėtai iškyla naujų kliūčių.
Strategiškai svarbu, kad plėtros į Vakarų Balkanus sprendimuose būtų įtvirtinta ir plėtros į Rytų Europą galimybė. Plėtros į Vakarų Balkanus banga neturi būti paskutinė. Šiuo požiūriu Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungai 2027 metais bus labai reikšmingas. Per mūsų pirmininkavimą 2013 metais ES atvėrė duris Ukrainos ir kitų Rytų Europos šalių asociacijos susitarimams; dabar metas paruošti dirvą deryboms dėl šių šalių narystės.
Ketvirta – kaip Europos Sąjungos ir NATO valstybė ieškome savo vietos platesniame pasaulyje. XXI amžius bus Azijos amžius. Prekybos, informacijos, technologijų mainų srautai neišvengiamai krypsta Azijos pusėn. Nekreipdami į tai dėmesio, liktume šio greitkelio šalikelėje. Todėl metas plėsti ryšius su Azijos valstybėmis ir ieškoti nišos, kurioje kurtume pridėtinę vertė visai Vakarų bendruomenei. Tai – naujas iššūkis mūsų nusistovėjusiems geopolitinio mąstymo įpročiams. Bet tikiu, kad įveikiamas.