„Anksčiau lietuvių čia buvo labai daug, daugybė vaikystės draugų buvo lietuviai, vėliau jie išvyko, o Džezkazgano apylinkėse liko vos keletas. Taip išsaugojau ir lietuvių kalbą – jei ne jie, dabar tikriausiai nemokėčiau nei vieno žodžio“, – sako Vladas, atvykęs susitikti su „Misija Sibiras‘18” komanda prie Kengyro sukilimo vietos.
Abu Vlado tėvai buvo politiniai kaliniai – mama kalėjo Džezkazgane, o tėvas Rudnike, tiesa, už ką buvo kalinami, Vladui tėvai niekada ir nepasakė.
Paklaustas, ar nenorėtų grįžti į Lietuvą, Vladas nenoriai atsako, jog gyvenimas viską sudėliojo kitaip.
„Abu mano tėvai palaidoti Džezkazgano kapinėse, o susipažino čia pat – lageryje. Tame pačiame Džezkazgano lageryje aš ir gimiau, visą gyvenimą gyvenau ir dirbau statybininku tame pačiame mieste, o kitokio gyvenimo nemačiau“, – sako Vladas.
Lietuvis tėvynėje buvo apsilankęs tik kartą, 1990 m., kai susitiko su savo giminėmis Klausučiuose. Iš šios vietovės buvo kilęs jo tėvas. Pasak Vlado, šiuo metu Alytuje tebegyvena jo mamos sesuo.
Nors lietuvių kalba Vladui „įskiepyta“ nuo vaikystės, tačiau kai kurių lietuviškų frazių jis jau nesupranta. Tiesa, kalbant su juo rusiškai, lietuvis pyksta ir sako norintis su misijos dalyviais kalbėti „teisinga“ kalba.
„Turiu 3 vaikus, bet nei vienas iš jų nekalba lietuviškai, juk mano žmona rusė. Aš pats lietuvių kalbą išmokau tik iš tėvų. Vis dėlto, visi vaikai žino istoriją, kodėl aš gyvenu čia, kas nutiko jų seneliams“, – ramiai pasakoja Vladas.
Su lietuviu susitikome po to, kai sutvarkėme Kengyro sukilimo paminklą, esantį netoliese Džezkazgano miesto. Tokius pačius paminklinius ženklus čia turi ir latviai, ukrainiečiai, rusai. Istorikai teigia, jog būtent lietuviai ir ukrainiečiai buvo pagrindiniai šio sukilimo, kurio metu kaliniai prašė daugiau laisvės ir teisių, organizatoriai.
Šiuo metu žymės apie Džezkazgano lagerį nebėra – kaip ir daugelis kitų, jis sulygintas su žeme, todėl tikslias lokacijas gali pažymėti tik čia gyvenę žmonės.