DELFI lankėsi Ignalinos atominėje elektrinėje, kur dalyvavo ekskursijoje.
Nori įeiti – paklusk
Seni elektrinės fasadai, kurie, akivaizdu, čia jau matę daug žiemų ir vasarų, suskeldėjęs grindinys lauke ir šiandien jau kiek pablukusios elektrinės kaminų spalvos – toks vaizdas pirmiausia mus pasitinka atvykus į Ignalinos atominę elektrinę.
Stoviniuodami prie vieno pagrindinių įėjimų netrukus sulaukiame ir gidės Jurgitos Norvaišienės, kuri grupę lydės visos ekskursijos metu, o ji iškart ragina eiti vidun ir savo asmens dokumentus liepia paduoti leidimų biuro darbuotojoms, kad sutikrintų sąrašus ir išduotų specialias įėjimo korteles.
Gidė įspėja, kad vidun negalima įsinešti jokių daiktų, tad juos liepia palikti specialiose spintelėse. Taip ir padarome. Į vidų su mumis keliauja tik iš anksto suderinta garso įrašymo įranga bei fotoaparatas.
Apsaugos punktas panašus į esančius oro uostuose, o praėjus jį neriame į teritorijos vidų ir įeiname į visai kitą pastatą, kuris skirtas tik darbuotojų persirengimui.
Kadangi pastatas išties didžiulis, gidė paaiškina, kad čia kiekvienas darbuotojas, kurių čia kažkada buvo beveik 6 tūkst., turi po savo asmeninę spintelę, kurioje gali susidėti daiktus, o asmeniniams bei darbo drabužiams laikyti čia skirtos net atskiros patalpos.
Atėjus į vieną iš persirengimo kambarių Jurgita paduoda pirmąjį, kaip pati pavadina, drabužių sluoksnį ir liepia persirengti. Tarp duodamų rūbų – apatinės kelnės, marškinėliai, kojinės bei guminės šlepetės.
„Tik kelnes būtinai susikiškite į kojines, o jei esate su didesniais auskarais, nusiimkite juos, palikite ir laikrodžius“, – liepia ji, o vėliau vedasi ir į antrąją patalpą, kur gauname ir antrą drabužių sluoksnį – viršutines kelnes, švarką, batus storu guminiu padu, kepurę, šalmus.
„Aunantis batų nelieskite jų padų, šie batai jau visur pasivaikščioję“, – įspėja ji.
Taip pat kiekvienas į švarko kišenę įsidedame ir po respiratorių bei po batų antpadžius, kurių prireiks vėliau, o maždaug po pusvalandžio, skirto vien persirengimui, esame pasiruošę ekskursijai.
Į reaktorių – 600 metrų ilgio koridoriumi
Ekskursijos pradžioje gauname mementinius dozimetrus, kurie pasivaikšiojimo metu fiksuos IAE esantį radiacinį foną. Jurgita jį liepia įsikišti į švarko kišenę, ir sako, kad radiacijai pakilus jis pradės skleisti garsą.
„Riba yra 50 mikrosivertų“, – sako ji ir rodo ir į savo švarko atlapą. Ji taip pat turi dozimetrą, tačiau jis kitoks nei duoti mums – kaupiamasis.
Norėdami patekti į reaktoriaus salę laiptais kylame į dešimtą aukštą. Kaip paaiškina, reaktoriaus konstrukcija nėra po žeme, kaip kartais gali pasirodyti, ji pastatyta ant jos, todėl yra 25 m. aukščio.
Einant koridoriumi link antros centrinės salės gidė dėmesį atkreipia į ant kiekvienų durų pakabintas lenteles, nuspalvintas skirtingomis spalvomis: žalia, geltona ir raudona. Jos čia žymi pavojų.
„Žalia – radiacijos nėra, geltona – ten yra jonizuojančios spinduliuotės šaltinis ir ten patenkantys darbuotojai konkreičiai žino, kiek laiko gali praleisti ir ką turi padaryti. Raudona lentelė – ten patekimas neįmanomas, nes ten laikoma įranga yra pavojinga ir laukia būti išmontuota“, – paaiškina ji.
600 metrų – toks koridoriaus ilgis, kuriuo einame jau kurį laiką ir kurio pabaigos vis dar nematyti. Jame nėra nė vieno lango, tačiau čia galima matyti rusų kalba užrašytus užrašus, plakatus, kurie įspėja apie reikiama laikytis ypatingą darbo saugą.
Tiesa, kol einame, dirbančių darbuotojų beveik nesutinkame. Vos vienas kitas iškišęs nosį iš kabineto skubiu žingsniu prašniokščia koridoriumi nustebęs, ką čia veikia grupelė pašalinių. Visgi visus sutiktus, ko gero, būtų galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
Gidė rodo ir į koridoriuje stovinčią į metalinę šiukšlių dėžę panašų daiktą ir aiškina, kad tai talpyklos, skirtos išpilti radioaktyvius skysčius.
„Iki šiol elektrinė generuoja skystas radioaktyvias atliekas, nes yra valomi paviršiai, dulkės, plaunamos grindys“, – praeinant sako ji.
Ant reaktoriaus – dozimetro pasirodymas
Priėjus antrą centrinę salę visiems liepiama užsidėti antbačius, o įėjus vidun Jurgita padrąsina nepabijoti užlipti ir ant paties reaktoriaus.
„Tai saugu. Nuo radiacijos mus apsaugo biologinės apsaugos sluoksnis, tačiau po apačia esantis grafito klojinio sluoksnis yra sugėręs radioaktyvias medžiagas“, – įtampą išlaiko ji.
Užlipus ant reaktoriaus – jausmas įdomus. Prieš akis – daugybė pilkos spalvos plokštelių, kurios, iš tiesų, kaip aiškina gidė, vadinamos kuro kanalais, o jų viename RMBK reaktoriuje yra 1661. Į šiuos kuro kanalus būdavo dedamos kuro rinklės sklidinos sodrinto urano ir vykdavo sudėtingos grandininės reakcijos.
Gidė trumpai papasakoja apie tai, kokie procesai vykdavo reaktoriuje bei aiškina, kad kuro rinklių vėdinimas vandeniu reaktoriuje sukurdavo didelius garo mišinius, kurie vėliau keliaudavo į būgninius aparatus, o garas toliau eidavo į turbinas.
Jurgita mosteli ir link kuro rinklių pakeitimo mašinos, pastatytos salės šone. Ji skirta pakeisti šilumą išskiriančią kasetę ir įstatyti naują.
Tiesa, kai būdavo keičiamos kuro rinklės, tuo metu patalpoje negalėdavo būti nė vieno žmogaus, o į sumažintą kosminį laivą panašią mašiną valdė vienas žmogus, sėdintis už itin storo stiklo lango.
Kol Jurgita mums pasakoja apie reaktoriaus veikimą, mums stovint ant reaktoriaus kišenėje esantis dozimetras fiksuoja 3 mikrosivertus.
„Skaičius nėra didelis“, – pasakius gidei ramina ji, mat šiandien reaktoriuje kuro jau nėra. Nepaisant to, mikrosivertai pakilo dėl po mumis esančio prisisotinusio ir pavojingo grafito klojinio.
Ant reaktoriaus prastovime beveik pusvalandį, bet nei per dantį ekskursijos metu traukiamo jaučiamo metalo skonio burnoje, nei kažkokio kito jausmo nejaučiame.
Ypatingajam personalui – ir psichologai
„Toliau keliausime prie bloko valdymo skydo“, – informuoja gidė, o einant link jo koridoriuje rodo į dar vieną įdomybę – radiometrus.
„Jie skirti paviršiniam rankų užterštumui matuoti. Pagal instrukcijas, darbuotojai kaskart eidami į tualetą privalo pasitikrinti rankas“, – aiškina Jurgita, o nuleidus akis dar parodo ir koridorių į dvi puses skiriančią juostą.
Ji, kaip juokavo, skirta ne kairę nuo dešinės pusėms atskirti, tačiau dingus elektrai rodytų evakuacijos kryptį
Patekus į valdymo skydą, atrodo, atsiduriame garsiajame seriale „Černobylis“. Prieš mūsų akis – milijonas mygtukų, kurie anksčiau šviesdavo ryškiausiomis spalvomis. Ant dalies jų – rusiški užrašai, kitur – nepažystamos skaičių kombinacijos.
Mums įėjus patalpoje prie stalo sėdi ir vienas darbuotojų, kuris, kaip paaiškėja, yra šios pamainos viršininkas. Tiesa, vyras rusakalbis, tad neužkalbiname, bet kaip aiškino Jurgita, anksčiau įprastai čia vienoje pamainoje dirbdavo 6-7 žmonės.
Šis personalas buvo ypatingai svarbus, nes nuo jų priklausydavo viso atominės elektrinės bloko darbas. Šie žmonės savo darbo vietą galėdavo palikti daugiausia 5-10 min., o maistas, nors jį įsinešti į atominės elektrinės vidų visiems buvo griežtai draudžiama, jiems būdavo atnešamas specialaus personalo.
Pakelti pečius slegiančią įtampą ir atsakomybę darbuotojams padėdavo ir psichologai, tačiau gaunamas uždarbis buvo to vertas, tikina gidė. IAE operatoriai savo laikais per mėnesį uždirbdavo apie 4 tūkst. litų.
Gidė įspėja, kad valdymo skydo bloke nespaudinėtume jokių mygtukų, mat dalis jo šiandien dar veikia.
„Jeigu vieną ar kitą mygtuką paspaustumėte, pusė elektrinės gali likti be elektros“, – pusiau juokais pusiau rimtais sako ji.
Kol dairomės, gidė visiems parodo ir garsųjį AZ-1K mygtuką (Černobylyje AZ-5), tik jis čia uždengtas gaubtu.
Turbinų salė virsta kapinynu
Atėjus prie turbinų salės mums liepiama užsidėti respiratorius, o įžengus vidun vaizdas pribloškia. Prieš mūsų akis – 600 m. ilgio salė. Joje anksčiau sukosi keturios įspūdingo dydžio turbinos.
Nors tądien galėjome netrukdomi susikalbėti, anksčiau, kaip pasakojo Jurgita, čia to padaryti pavykę nebūtų, mat besisukančios turbinos kėlė didžiulį triukšmą.
Šiandien vietose, kur jos anksčiau stovėjo – tik užuominos, pasirodo, kad turbinos jau išmontuotos ir seniai parduotos, o dabar ardomi kondensatoriai, šilumokaičiai ir kitos mažo radioaktyvumo atliekos.
Išardomas metalas dedamas į dezaktyvavimo kameras, o jei radiaciją pavyksta pašalinti – parduodamas rinkoje. Štai turbinos šerdį IAE pardavė už 140 tūkst. Eur, o bendrai iš parduodamo metalo pernai uždirbo 2 mln. Eur.
„Jeigu atlieka yra neišvaloma, ji bus sandėliuojama čia. Bus paviršiniai kapinynai. Iš viso bus išmontuota 160 tūkst. tonų įrangos, o plieno bus tiek, kiek prireiktų 34 Eifelio bokštams pastatyti“, – skaičius stovėdama salėje vardija Jurgita.
Iš tiesų, tai jau šiandien kažkada buvusi turbinų salė virsta laikina radioaktyvių konteinerių saugykla, o IAE dar nuo 1999 m. yra laikoma ir viena panaudoto branduolinio kuro saugyklų, tačiau toks laikymas, pasak gidės, tik laikinas situacijos sprendimas.
„Kalbant apie radioaktyvų kurą, jam leidimai yra laikini – išduodami 50 metų, tačiau vėliau jis turi atsidurti giluminiame kapinyne – 750 metrų po žeme.
Dalykas tas, kad Lietuvoje 750 m. po žeme yra vanduo, tad šiuo metu nėra galutinio sprendimo, kaip viskas bus“, – eidama iš turbinų salės sako gidė.
Ekskursijai pasibaigus gidė paaiškina, kad dabar visi turi kruopščiai nusimuiluoti rankas, o tada kiekvieno lauks radiacijos patikrinimas specialiu aparatu, kuris pats labiau primena užsienio oro uostuose esančius prietaisus, kurie tikrina, ar žmogus negabena narkotikų.
Mūsų grupėje jokių radioaktyvių dalelių ant kūno aptikta nebuvo, bet gidė pasakoja, kad kartas nuo karto užterštumas aptinkamas.
„Būna pirštai, smakras. Tiesiog reikia nusiplauti dezinfekciniu skysčiu. Dar nė karto nebuvo, kad negalėtume išvalyti“ – pasakoja ji.
Prieš akis – didžiausias iššūkis istorijoje
Jau išeinant Jurgita papasakojo ir tai, kad 2038 metai bus ta data, kada iš IAE bus likę tik kažkada ten dirbusių žmonių atsiminimai. Planuojama, kad didžiulė teritorija bus sulyginta su žeme, o ant jos liks tik saugyklos bei vienas simbolinis administracinis pastatas.
Jurgita aiškino, kad pavojingiausias IAE demontavimo etapas bus tada, kai bus pradėta ardyti reaktoriaus grafito klojinį – centrinę dalį, kurios niekas niekada pasaulyje dar neardė, o patirties ir pavyzdžių – neturima.
„Kai 2027-aisiais ateis tas laikas, šis išmontavimas bus jungtinis, kviesimės specialistus iš kitų šalių“, – sakė ji, tačiau tikino, kad Lietuva atominėje energetikoje yra labai patyrusi šalis ir turi daug gerų specialistų, kurių, kalbant bendrai, pasaulyje nėra daug.
„Užsienio šalys kviečiasi mūsų darbuotojus dirbti pas juos. Siūlo jiems butus, gerus atlyginimus, vaikams mokyklas, o žmonoms – darbus.
Nors oficialiai mes tokios statistikos neturime, bet yra tokių, kurie dirbti išvažiuoja į Turkiją, Suomiją, tą patį Astravą“, – atsisveikindama sakė gidė.