Pirma stotelė – Panama. Tik nusileidus lauke pritrenkė karštis ir drėgmė. Tačiau pirmą įspūdį dar labiau sustiprino drūta muitinės pareigūnė, kuri tikrino mano atvykimo tikslo ir daiktų deklaraciją. Langelyje, kuriame turėjau nurodyti viešbučio pavadinimą, su nostalgija deklaravau pasiilgto laivo pavadinimą – „Ambersail“. Pareigūnė išplėtusi akis tris kart negalėjo patikėti, kad aš gyvensiu ne viešbutyje, o laive. Galiausiai parietusi nosį ištarė „Welcome to Panama, have a nice day“.
Žinoma, kitas natūralus žingsnis kurį dažnai sutinki kaip nuotykį už Europos ribų yra transportas, o tiksliau – taksi. Ir čia aš norėčiau pakalbėti plačiau.
Vargas su taksi vairuotojais
Taksistas nr. 1 mus vežė iš oro uosto link krantinės, kur stovėjo laivas, o pakeliui turėjo pavežti kolegę Vilmą į viešbutį. Kadangi viešbutis yra pakeliui link krantinės, mes nesukdami daug galvos ištarėme „to Flamenko marina“.
Kaip vėliau pasirodys, tai buvo mūsų klaida. Suderėjome, kad mus nuveš už 35 dolerius. Suprantama, ši suma jau yra po derybų proceso, nes pirminis variantas buvo 55 doleriai. Kai važiuodami pakeliui paprašėme sustoti viešbutyje, užvirė tam tikra drama.
Visų pirma, vairuotojas (kaip ir absoliuti dauguma Panamoje) nei trupučio nekalbėjo angliškai. Supratęs, kad reikės dar stabtelėti prie viešbučio, paskambino jau angliškai kalbančiam savo kolegai, su kuriuo mums teko visą kelią (apie keliasdešimt minučių) diskutuoti, kodėl mes nemokėsime daugiau ir kodėl tas viešbutis yra pakeliui.
Pasibaigus deryboms, kurių rezultatas buvo maža mūsų pergalė, tęsėme kelionę toliau. Išleidęs Vilmą prie viešbučio, likau su vairuotoju ir keliavome link uosto. Atvežęs mane į uostą, dar 15 minučių, kaip tik pietiečiai moka, man bandė paaiškinti, kokia įvyko skriauda jo atžvilgiu. Suderame, kad pridėsiu dar 5 dolerius. Vairuotojas šypsosi, spaudžia man ranką – išsiskiriame, kaip seni geri draugai spausdami rankas ir kelis kart sudauždami „high five“.
Ir štai aš jau prie ženklo Panama susitinku su „Ambersail“ nuolatiniu gyventoju Dariumi, jau lekiame tuziku (nedidelė guminė valtis su motoru) link laivo. Plačia šypsena kaip visada puikiai nusiteikęs mus pasitinka „Ambersail“ kapitonas Linas (Linkus). Visi trys praleidžiame puikų vakarą, prisimindami buvusias keliones, dalindamiesi linkėjimais iš kranto.
Taksitas nr. 2. kelis kartus bandė mus nuvežti į reikiamą vietą, tačiau jam niekaip nepavykdavo. Viena, kaip buvo minėta anksčiau, jis nekalba angliškai, antra – atrodė, kad jis pakankamai sunkiai orientuojasi mieste. Kiek nustebino, kad taksi vairuotojų mieste labai daug, tačiau jie prastai pažįsta miestą. Dažnai pats turi parodyti kelią arba atkišti telefoną su GPS (beje, jie patys įprastai juo naudojasi).
Kadangi su šiuo vairuotoju teko daug klaidžioti, išvydome ir kitą Panamos pusę. Nesaugūs lūšnynai, kuriuos dažnai matai tik kino ekrane. Būriai gatvėse besišlaistančių jaunuolių, ant šaligatvių vartojančių alkoholį, senolių, kurie traukia dūmą (greičiausiai, ne įprastą tabaką), tiesiog vidury gatvės įsikūrusi kirpykla, kuriai tereikia skutimosi mašinėlės, kėdutės ir „kliento“. Tvoromis ir grotomis atitverti pastatai, palaidi šunys ir kiti gyvūnai. Vaizdas kartu užburia, tačiau nubėga ir šiurpuliukai, raginantys vengti bet kokio akių kontakto. Beje, tuos lūšnynus skiria labai nedidelė riba nuo paties Panamos centro, senamiesčio. Kaip gali suprasti, kad jau nuklydai už senamiesčio ribų? Kai baigiasi gražiai klotos plytelės ir pareigūnai su automatais – susiprask, dabar jau pats atsakai už savo gyvybę.
Tačiau gerą taksi vairuotojų vardą išgelbėjo „Uber“ vairuotojas Enrikė (siūlyčiau, kai tik yra galimybė, kviesti „Uber“ vairuotoją, ir dėl kainos, ir dėl kokybės). Enrikė – jaunuolis puikiai kalbantis angliškai, ne tik malonus, bet, pasirodo, ir jūreivis. Sužinojęs, kad mes taip pat jau greitai leisimės į kelionę vadnenynu, užmezgą su mumis jaukų pokalbį. Dar daugiau – jis žino, kur yra Lietuva!!! Pasirodo, kad jis kartu maišė jūras su kapitonu iš Lietuvos. Iš to jis susidarė ir įspūdį apie lietuvius – „Jonas buvo tylus vyrukas“, – sako šypsodamasis Enrikė. Taigi, ši kelionė jo vairuojamu automobiliu buvo išties turininga. Vaikinas, išvažinėjęs Europą, Aziją, Viduriniuosius Rytus ir, suprantama, Pietų ir Centrinę Ameriką, mums negailėjo patarimų apie jo gimtąjį Panamos miestą.
Naktinis gyvenimas
Iš tiesų verta aplankyti Panamą naktį. Linksmybės čia liejasi per kraštus. Romas, kokteiliai iš to paties romo ir ne tik, craft stiliaus alus – visi ras pagal skonį. Įsitkinome patys, kad panamiečiai moka linksmintis. Plačios šypsenos, pokalbiai, ir svarbiausia – šokiai! Kaip jie juda! Susidaro įspūdis, kad daugelis žmonių ten profesionalūs šokėjai, nors veikiausiai taip nėra. Jie kur kas labiau pažengę nuo mūsų „pakeliam rankas į viršų“ stiliaus.
Net ir pareigūnai nustebino subtiliu humoro jausmu. Taip, teko ir su jais pabendrauti – nieko blogo nepagalvokite. Užkalbinome du jaunus pareigūnus. Paprašėme jų leidimo juos nufotografuoti.
Leidimas buvo suteiktas, tik staiga buvome sustabdyti – pareigūnai užsidėjo ant galvos kepures, kad būtų pilna uniforma, ir tuomet dar karta leido fotografuoti. Tiesa, su mumis bendravo tik vienas iš pareigūnų, antrasis tik plačiai šypsojosi. Greitai supratome kodėl – pirmasis besijuokdamas pasakė, kad kolega nekalba angliškai, ir dar labiau prapliupęs juokais parodė ant jo uniformos vardo ir pavardės vietoje besipuikuojantį užrašą – pareigūnas Stonestreetas.
Maistas Panamoje tikrai puikus, tačiau neišsiplėsiu. Tik pridursiu, kad visi mėgstantys jūros gėrybes čia tikrai ras, ko paragauti. O klaidžiojant senamiesčio gatvelėmis ir ieškant kur užkasti, mus prisiviliojo vyrukas, kuris papasakojo, kad jo tolimi protėviai yra kilę iš mūsų braliukų latvių, kaip pats paaiškino iš Rygos.
Panama kanalas ir panamkės
Turbūt daugeliui ištarus Panamos vardą, pirmiausia į galvą šauna didžiausia vietos įžymybė – Panamos kanalas. Aplankėme ir mes jį. Įėjimas, įvertinus vietos sąlygas, sakyčiau nėra labai pigus – 15 dolerių (vietiniams 3 doleriai), tiesa, už šią sumą pateksi į kanalo muziejų, pažiūrėsi kino filmą apie jo statybas, ir, žinoma, suvenyrų parduotuvę. Iš pažiūros atrodo, ko prie to kanalo belstis – vyksta techniniai laivybos ir jų perkėlimo darbai.
Tačiau Panamos kanalas iš tiesų masina žmones. Jame turistų patogumui veikia ledų, gėrimų, maisto ir kitos parduotuvės/barai. Čia įrengta ir gana nemaža tribūna, kurioje galima patogiai laukti, kol laivai atplauks iki šliuzų (tai užtrunka), o tada jau vyksta visas stebuklingas procesas. Ar eičiau antrą kartą? Ne. Tačiau apsilankius Panamoje, turbūt tai būtina padaryti.
Kita vietos įžymybė yra skrybėlė arba pas mus dar vadinamos panamkė. Čia jų tikras rojus. Daugelis turistinių parduotuvių jas pardavinėja, o vieną net praminėme panamkių Meka dėl begalinio jų kiekio, rūšių ir spalvų. Iš tiesų gatvėse ir aplinkui vyksta daug įvairios prekybos, orientuotos į turistus.
Čia rasi visko – nuo indėnų megztų apyrankių iki šachmatų, šalikų, rūbų ir ko tik širdis tuo metu užsigeis. Taip pat verta paragauti gatvėje pardavinėjamą ledą. Taip, ne ledus, o tiesiog ledą, kurį skaptuoja žmogui prieš akis ir pagardina įvairiais sirupais ar vaisiais. Ir tai siūlyčiau daryti ne tik iš gurmaniškų paskatų, o ir dėl tikrai įdomios patirties, t.y. dėl trumpo pokalbio su pardavėju, su kuriuo susikalbėti tiek pat lengva, kiek su marsiečiu.
Apibendrinus, Panama pasirodė labai kontrastingas miestas. Nuo prabangos ir didelio skurdo. Nuo saugumo uoste ir senamiestyje iki automaitais apsiginklavusių pareigūnų nebesaugomų lūšnynų, į kuriuos ne tik vakare, bet, manau, ir dieną nenorėtumėte įžengti.
P. S. Apie futbolą. Atrodo, kad beveik visi Panamoje gyvenantys futbolo fanai palaiko vieną futbolo komandą – karališkąjį Madrido Real. Tą pastebėjau dar čempionų lygos finalo dieną, kai skridau lėktuve ir daug kas buvo pasipuošęs šios komandos marškinėliais. Panamiečiai tikrai myli futbolą ir kamuolys yra spardomas tiek gatvėse, tiek savotiškose futbolo aikštelėse, kurios atrodo kaip narvai.
P.P.S. Apie įgulą. Pirmojo „Kita pasaulio pusė“ ekspedicijos etapo dalyviai jau pasiruošę judėti link Galapagų salų. Kai kuriems tai bus pirmas gyvenime plaukimas „Ambersail“ jachta. Tikimės gerų įspūdžių ir, žinoma, VĖJO!
