VGTU profesorius: šuolis buvo staigus
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) profesorius Saugirdas Pukalskas sutinka, kad pasikeitimas, kurį dėl didelio užsienietiškų automobilių antplūdžio po nepriklausomybės atkūrimo patyrė mechanikos specialistai ir vairuotojai, paliko svarbią žymę.
Iš pradžių tie automobiliai buvo pakankamai panašūs, bet kiekvienas gamintojas turėdavo visokių skirtingų varžtų, dažniausiai reikėdavo specialių įrankių. Po to atsirado įvairiausios įmantresnės sistemos: elektroninis valdymas, degalų įpurškimo sistemos vietoje karbiuratorių. Tiek vartotojai, tiek automobilius prižiūrinčios įmonės iš pradžių to bijojo. Jiems tai buvo pakankamai ryškus technologinis šuolis, su kuriuo ne kiekvienas mokėjo susitvarkyti. Bet tuo pačiu metu populiarėjo įvairiausi mokymai servisų darbuotojams apie naujas degalų tiekimo sistemas ir tie, kas netingėjo, galėjo mokytis“, – paaiškina profesorius.
S. Pukalsko teigimu, atsivėrus sienoms didžiausias buvo „Opel“ ir „Audi“ markių automobilių antplūdis.
Itin brangus „malonumas“
Plačiau apie automobilių remonto ir eksploatacijos ypatumus pasikalbėjome su ilgamečiu šios srities mokytoju Vladu Sakalausku. „Būdavome kaip daktarai – užsidėdavome stetoskopą ir klausydavome, iš kur ūžesys“, – prisiminimais dalijasi porą dešimtmečių automobilių mechanikos mokytoju dirbantis vyras.
„Aš pats pradėjau nuo vienuolikto „žiguliuko“. Nuosavo „moskvičiaus“ turėti neteko. Vienu momentu net turėjau maždaug 60-ųjų gamybos „Volgą“. Po to, nuo 1990-ųjų, kai laisvai atsidarė sienos ir buvo įvežama daug automobilių, visi po truputį persėdo į vakarietiškus, tokius kaip „Audi“, „Volkswagen“, o „Žiguliai“ gatvėse pradėjo nykti“, – prisimena V. Sakalauskas.
V. Sakalauskas prisimena, kad įvedus litą valiutos kursas buvo maždaug 4 litai už 1 JAV dolerį ir „šimtinė“ 1980-ųjų „Audi“ tada kainavo apie 4000–3000 dolerių.
Dabar internetiniame skelbimų portale autoplius.lt pavyko rasti vieną panašų variantą už 2600 eurų.
„Senos mašinėlės“ dabartinėje Lietuvoje
Nors užsienietiški automobiliai pamažu išstūmė senus automobilius iš populiariausiųjų sąrašo, gatvėse jų vis dar galime pamatyti iki dabar.
VĮ „Regitra“ administruojamo Kelių transporto priemonių registro 2018 m. birželio mėnesio duomenimis, iš viso Lietuvoje yra registruota 2840 „Žigulių“, „Moskvičių“ – 316, o „Volgų“ – 568.
Senesni nei 1985 m. gamybos lengvieji automobiliai vis dar sudaro apie 0,35 proc. viso bendro lengvųjų automobilių parko. Iš viso M1 klasės transporto priemonių, pagamintų anksčiau nei 1985-aisiais, šiuo metu Lietuvoje yra registruota beveik 5 tūkst. Duomenys apima visus lengvuosius automobilius (M1 klasė), neatsižvelgiant į tai, ar jie turi leidimą dalyvauti viešajame eisme (t. y. ar turi galiojantį civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą bei techninę apžiūrą).
Pasikliovė katalogais ir draugų dosnumu
Komfortas – vienas iš esminių skirtumų, kuriuos prisimena mokytojas V. Sakalauskas. Be visų smulkių dalykų automobilio salone, užsienietiški automobiliai turėjo ir vairo stiprintuvus, kurie labai palengvindavo transporto priemonės valdymą, užsienio gamintojai jau buvo susirūpinę ir oro tarša, todėl transporto priemonės iš kitų šalių turėjo patobulintas išmetimo sistemas.
Kalbant apie pačią lengvojo automobilio sandarą iš mechaniko perspektyvos, Lietuvos automobilių parko naujovės jiems reiškė naujus iššūkius, pirmiausiai, dėl detalių trūkumo, o tuomet ir dėl reguliavimo.
„Čia detalės atsirado palaipsniui. Kai gesdavo koks nors vakarietiškas automobilis, o detales keisdavo į naujesnes, tada tekdavo jas pasilikti. Taip jos po truputį kaupėsi. Nebuvo jokių naujų detalių parduotuvių, beveik viskas – senienos. Ir pačius automobilius imdavome senesnius, tuos, kurie užsienyje jau buvo atgyvenę, o pas mus buvo laikomi naujais. Būdavo sunku, jei detalės jiems negauni, nes reikėdavo laukti, kol kažkas parveš iš užsienio arba ieškoti tokio pačio jau sugedusio modelio čia.
Pats sunkiausias dalykas visgi buvo reguliavimas. Sovietinių laikų transporto priemonėse jis buvo beveik vienodas. Būdavo, atvažiuoja žmogus pas mechanikus, o jie jau žino visus automobilio tarpelius atmintinai. Kai pasirodė vakarietiškos transporto priemonės, kiekvienam automobiliui buvo reikalingas skirtingas reguliavimas ir skirtingi išmatavimai. Tai pasirodė labai sudėtinga. Norint gauti informacijos apie jų remontą buvo tik popierinis variantas. Interneto nebuvo, tik katalogai arba, jei kas nors važiuodavo į Vakarus, parveždavo literatūros, išgirdę ką nors ten, perpasakodavo čia“, – prisimena V. Sakalauskas.
Automobilių diagnostikai dabar dažniausiai naudojami kompiuteriai, o prieš tai, pasak mokytojo, geriausias įrankis tam buvo paprasta liniuotė, atsuktuvas, kartais ir stetoskopas. „Važiuodavome iki sugesdavo“, – paprastai paaiškina specialistas.
„Senais laikais, jei, tarkime, blogai veikia stabdžių sistema, ardydavome automobilį, paimdavome į rankas liniuotę ir žiūrėdavome, ar daug nusidėvėjo stabdžių kaladėlės. Apgalvoji, ar dar galima toliau jas naudoti, ar atlaikys detalė. Gedimą vizualiai nustatydavome patys. Jei dėl variklio būklės, važiuodavome tol, kol sugesdavo. Nebetraukia – imi ir remontuoji. Kaip minėjau, šiuolaikiniai automobiliai visą informaciją laiko centriniame bloke.“
Kuro – į Baltarusiją
Ne mažiau sudėtinga „misija“ nei gauti remontui reikalingas detales buvo kelionės į Baltarusiją parsivežti kuro ekonominės blokados metu.
„Atsiskyrus nuo Sovietų Sąjungos, pereinamojo laikotarpio metu, 1990 metais, buvo blokada. Lietuvoje gaudavome talonus, kuriuos galėdavome panaudoti kurui įsigyti, bet planuoti keliones su tiek kuro būdavo sunku, nes už talonus galėdavome gauti tik kelis litrus. Nebuvo taip, kad prisipili kuro baką ir važiuoji – gaudavai progą užpildyti tik dalį jo. Su tiek degalų, kiek gaudavome už talonus, į Alytų buvo galima nuvažiuoti, toliausiai iki Kauno ar Vilniaus ir tiek. Todėl važiuodavome į užsienį ir pirkdavome ten, stabdydavome sunkvežimius, kurių vairuotojai įpildavo kuro, pasidalindavo.
Konkrečiau, patys važiuodavome į Baltarusiją, Kaliningradą. Kai kurios Baltarusijos pasienyje buvusios degalinės, vis dėlto, drausdavo lietuviams pirkti kurą. Ne visur lietuviams parduodavo ir pačioje Baltarusijoje, nors ten ir buvo laisva. Tad būdavo taip: susirandi baltarusį, sėdi su juo į jo automobilį, pavažiuoji iki degalinės, po to privažiuoji miškelį ir perpili kurą į savo automobilį. Galiausiai, blokados pabaiga buvo šventė, nes kuro buvo daugiau, bet atėjo laikas, kai kuras pabrango“, – prisiminimais dalijasi V. Sakalauskas.
Už „dėžės“ vairo nebesėstų, bet pasiilgo dėmesingų moksleivių
Nors automobilio pagrindiniai elementai iš esmės nepasikeitė iki dabar, V. Sakalauskas sako, kad prie „Žigulio“ vairo nebegrįžtų – ta transporto priemonė jo atmintyje išliko kaip grubi, neišvaizdi, jis prisimena, kad vairuotojai jautėsi „kaip dėžėje“.
Klasė, kurioje jis apie tai pasakoja, beveik iki lubų užpildyta lentynomis su įvairiausiomis transporto priemonių detalėmis iš skirtingų laikotarpių. Užsimindamas, kad tuoj gaus dar daugiau egzempliorių iš automobilių serviso Kaune, mokytojas sako, kad žiniomis apie visas jas darosi vis sunkiau pasidalinti su klase.
„Normali grupė buvo 24-28 mokiniai ir klasė buvo pilnutėlė, buvo ką dėstyti, nes žinai, kad tavęs klauso. Šiandien turime daug pavyzdžių, kai moksleiviai ateina su telefonais, mokytojo nesiklauso, tad praktiškai kalbiesi pats su savimi. Matote, kiek kabinete detalių? Detalių yra, bet nėra su kuo pasidalinti visa turima informacija. Vien uždegimo žvakių yra kelios dešimtys rūšių, čia išdėstytos 14, bet naujų net nebededu.“