Euras lėmė kainų augimą“

Tai – bene skambiausias priekaištas euro įvedimo atžvilgiu. Vis dėlto 2015 m., Lietuvai tapus devynioliktąja euro zonos nare, šalyje fiksuota ne infliacija, bet defliacija, sudariusi –0,7 proc. Ar tai reiškia, kad euras 2015 m. lėmė kainų lygio mažėjimą? Vargu ar kas nors imtųsi įrodinėti tokio priežastinio ryšio egzistavimą. Iš tiesų, anuomet defliaciją Lietuvoje lėmė kritusios pasaulinės maisto ir energijos žaliavų kainos.

Simonas Algirdas Spurga
Kas yra pinigų politika? Iš esmės tai – centrinių bankų veiksmai, kuriais siekiama paveikti pinigų kainą (palūkanų normas), o per ją – ekonomikos aktyvumą ir infliaciją.
S. A. Spurga

Taigi paties valiutos pakeitimo fakto poveikio nereikėtų pervertinti nagrinėjant ir nuo 2016 m. fiksuojamą kainų augimą. Vietoj to, pažvelkime į tris esminius, ilgalaikius kainų pokyčių Lietuvoje veiksnius. Visų pirma, tai – Europos Centrinio Banko (ECB) pinigų politika.

Kas yra pinigų politika? Iš esmės tai – centrinių bankų veiksmai, kuriais siekiama paveikti pinigų kainą (palūkanų normas), o per ją – ekonomikos aktyvumą ir infliaciją.

Lietuva iki euro įvedimo savarankiškos pinigų politikos neįgyvendino, kadangi nuo 1994 m. šalyje veikė vadinamoji valiutų valdyba. Tai – sistema, pagal kurią litą fiksuotu kursu „pririšome“ prie stabilios užsienio valiutos, kartu nustačius, kad Lietuvos banko į apyvartą išleidžiami litai negali viršyti jo turimų aukso ir užsienio valiutos atsargų.

Europos centrinis bankas

Tokį fiksuotojo valiutos kurso modelį pasirinkome, nes jis tinka mažoms, ekonomiškai atviroms, energijos išteklius ir pagrindines žaliavas gausiai importuojančioms ekonomikoms, kurioms būtina kuo labiau sumažinti neapibrėžtumą dėl potencialių valiutos kurso pokyčių. Kitos tokio pasirinkimo priežastys gali būti ir pinigų politikos patirties trūkumas ar siekis pažaboti atskirų interesų grupių pastangas manipuliuoti pinigų politika prieš visuomenės interesus.

Taigi, nuo 2002 m. litą susiejus su euru, tapome būtent ECB pinigų politikos „importuotojais“. Kalbant apie ECB veiksnį, pažymėtina, kad įsivedus eurą niekas nepasikeitė.
S. A. Spurga

Vis dėlto valiutos valdybos sistema taip pat reiškė, kad praradome galimybę įgyvendinti nepriklausomą pinigų politiką, t. y. paveikti nacionalinės valiutos palūkanų normą, kuri laisvai svyravo priklausomai nuo valiutos, su kuria susietas litas, palūkanų normų ir rinkų suvokiamos rizikos lito kurso stabilumui.

Taigi, nuo 2002 m. litą susiejus su euru, tapome būtent ECB pinigų politikos „importuotojais“. Kalbant apie ECB veiksnį, pažymėtina, kad įsivedus eurą niekas nepasikeitė.

Antras svarbus kainų pokyčių Lietuvoje veiksnys – narystė Europos Sąjungos (ES) bendrojoje rinkoje, kurioje dalyvavome ir iki euro įvedimo. Bendrosios rinkos idėja yra paprasta: joje žmonės, prekės, paslaugos ir kapitalas turi judėti laisvai – taip pat laisvai, kaip ir kiekvienoje atskiroje šalyje narėje.

Vadinasi, Lietuvoje iš esmės nėra, pavyzdžiui, nacionalinės prekių rinkos (bendroji prekių rinka ES yra išsivysčiusi labiausiai). Prekių kainos mūsų šalyje jau kurį laiką yra santykinai arti ES kainų vidurkio. Gilėjant prekybinei integracijai, tampa nebesvarbu, ar konkreti prekė yra išvežama į Prancūziją, ar į Lietuvą: gaminio kainą lemia konkurencija tarptautinėje rinkoje ir pasauliniai kainų svyravimai.

Taigi šiek tiek spartesnis nei ES senbuvėse kainų augimas yra nulemtas veiksnių, kurie mus veiktų neatsižvelgiant į tai, ar 2015 m. būtume išsaugoję litą, ar ne.
S. A. Spurga

Su tarptautine prekyba reikėtų sieti ir trečiąjį infliacijos veiksnį – tai ekonominė (pajamų) konvergencija, reiškianti tai, kad pagal pragyvenimo lygį mes vejamės ES vidurkį. Bendroji rinka skatina tarptautinius mainus, o šie Lietuvos gamintojams leidžia iškepti didesnį ekonominį pyragą ir didinti bendrą ekonominę gerovę.

Dėl laisvos prekybos mums nereikia visko gamintis patiems – daug efektyviau yra atrasti savo nišą ir prekiauti, pavyzdžiui, visoje Europoje. Bendrojoje rinkoje eksportuojantysis sektorius parduoda daugiau prekių ir tampa našesnis, o tai Lietuvos eksportuotojams leidžia didinti darbo užmokestį.

Augantys eksportuotojų atlyginimai natūraliai lemia darbo užmokesčio didėjimą visame šalies ūkyje, įskaitant paslaugų sektorių. Kadangi pastarajame darbo našumas auga lėčiau, kartu su didėjančiu darbo užmokesčiu kyla ir paslaugų kainos – taip įmonės kompensuoja išaugusias sąnaudas.

Taigi šiek tiek spartesnis nei ES senbuvėse kainų augimas yra nulemtas veiksnių, kurie mus veiktų neatsižvelgiant į tai, ar 2015 m. būtume išsaugoję litą, ar ne. Euras galėjo turėti įtakos tuo atveju, jei narystė euro zonoje paspartino prekybinės integracijos ir konvergencijos procesus. Vis dėlto labai svarbu tai, kad šie procesai skatina ne tik kainų lygio, bet ir vidutinio realiojo darbo užmokesčio augimą.

Kitas argumentas prieš eurą susijęs su suverenumo klausimu – esą Lietuva, tapusi euro zonos nare, prarado pinigų politikos savarankiškumą. Iš tikrųjų yra priešingai – kartu su euru įgavome svertų, leidžiančių prisidėti prie pinigų politikos formavimo.
S. A. Spurga

„Įsivedę eurą praradome savarankišką pinigų politiką“

Kitas argumentas prieš eurą susijęs su suverenumo klausimu – esą Lietuva, tapusi euro zonos nare, prarado pinigų politikos savarankiškumą. Iš tikrųjų yra priešingai – kartu su euru įgavome svertų, leidžiančių prisidėti prie pinigų politikos formavimo.

Kaip minėta, nuo 2002 m. litą nekintamu kursu susiejome su euru. Tai buvo savotiška „kvazinarystė“ – savarankiškos pinigų politikos neturėjome, bet kartu negalėjome džiaugtis visais narystės euro zonoje privalumais. Padėtis pasikeitė tik įsivedus eurą – būtent tada patekome į aukštesnę lygą ir kartu su kitais euro zonos šalių centriniais bankais pradėjome dalyvauti ECB valdančiosios tarybos, priimančios pinigų politikos sprendimus, veikloje.

„Įsivedę eurą praradome valiutos devalvavimo galimybę“

Iki to laiko, kol litas buvo „pririštas“ prie euro, visada turėjome galimybę jį „atrišti“, leisti susilpnėti valiutos kursui ir taip atpiginti šalies prekes užsienio rinkose. Pavyzdžiui, krizės įkarštyje tokį receptą Latvijai siūlė Tarptautinis valiutos fondas, nors šalies vyriausybė latą devalvuoti atsisakė.

Lietuvoje lito atsiejimo padariniai galėjo būti triuškinantys. Vartotojų perkamoji galia būtų susitraukusi dėl į viršų šovusių importuojamų prekių kainų. Litui staiga nuvertėjus, būtų padidėjusi paskolas eurais pasiėmusių namų ūkių ir įmonių skola – iki euro įvedimo Lietuvos bankų sektoriuje net 70 proc. paskolų portfelio sudarė paskolos eurais.

Be to, pati lito nuvertėjimo galimybė skatino neapibrėžtumo jausmą tarp užsienio investuotojų, pajamas uždirbusių litais. Tokios galimybės panaikinimas įsivedus eurą – teigiamas dalykas, padidinęs pasitikėjimą Lietuvos ekonominiu ir finansiniu stabilumu.
S. A. Spurga

Kitaip tariant, valiutos devalvavimo sąnaudos yra didelės, o ilgalaikė nauda – abejotina, kadangi laikinai atkurto konkurencingumo ilgainiui nelieka dėl padidėjusios infliacijos.

Be to, pati lito nuvertėjimo galimybė skatino neapibrėžtumo jausmą tarp užsienio investuotojų, pajamas uždirbusių litais. Tokios galimybės panaikinimas įsivedus eurą – teigiamas dalykas, padidinęs pasitikėjimą Lietuvos ekonominiu ir finansiniu stabilumu.

Argumentai už eurą

Aptarus argumentus „prieš“, galima paminėti kelis kontrargumentus, pagrindžiančius euro įvedimo naudą. Pirmasis – pats akivaizdžiausias: prekybos sandorių sąnaudos sumažėjo, nes nereikia nuolat keisti litų į eurus ir atvirkščiai.

Antrasis euro privalumas susijęs su minėtu valiutos devalvavimo galimybės panaikinimu. Sumažėjus investuotojų rizikai, Lietuvoje skolinimasis atpigo tiek valdžios sektoriui, tiek namų ūkiams ir įmonėms.

Aptarus argumentus „prieš“, galima paminėti kelis kontrargumentus, pagrindžiančius euro įvedimo naudą. Pirmasis – pats akivaizdžiausias: prekybos sandorių sąnaudos sumažėjo, nes nereikia nuolat keisti litų į eurus ir atvirkščiai.
S. A. Spurga

Tai, kad litas investuotojams kėlė šiokį tokį nerimą, buvo galima įsitikinti krizės įkarštyje 2009 m. Anuomet Lietuvos skolinimosi kaina tapo kelis kartus didesnė nei Slovėnijos ar Slovakijos. Ekonominiai šių šalių rodikliai buvo sąlyginai panašūs arba kai kuriais atvejais net prastesni nei Lietuvos. Vis dėlto tarp jų ir Lietuvos buvo vienas esminis skirtumas – Slovėnija 2007 m., o Slovakija 2009 m. įsivedė eurą. Tai – argumentas, kodėl eurą turėjome įsivesti anksčiau, kai 2006–2007 m. tam atsivėrė galimybių langas: krizės metu patirti nuostoliai greičiausiai būtų buvę kur kas mažesni.

Galiausiai, Lietuva, tapusi euro zonos nare, gavo vertingą prieigą prie papildomų saugiklių, kurie sukrėtimo atveju atliktų itin svarbų vaidmenį. Visų pirma, tai – 2012 m. įkurtas Europos stabilumo mechanizmas (ESM). ESM yra didžiausias pasaulyje valstybių finansus regioniniu pagrindu telkiantis fondas, kurio tikslas – teikti pagalbą krizę išgyvenančioms euro zonos valstybėms. Vienas pagrindinių ESM privalumų – itin pigios paskolos.

Galiausiai, Lietuva, tapusi euro zonos nare, gavo vertingą prieigą prie papildomų saugiklių, kurie sukrėtimo atveju atliktų itin svarbų vaidmenį. Visų pirma, tai – 2012 m. įkurtas Europos stabilumo mechanizmas (ESM).
S. A. Spurga

Be to, susitarus dėl ESM paramos, atrišamos rankos ECB: pagal dabartinę tvarką, ESM programa yra pagrindinė sąlyga, kurią įgyvendinus ECB įgauna galimybę pradėti taikyti vienakrypčių pinigų politikos sandorių (angl. Outright Monetary Transactions, arba OMT) programą. Taikydamas šią priemonę, ECB antrinėse rinkose gali be apribojimų supirkti į krizę papuolusios, bet griežtas struktūrines reformas įgyvendinančios valstybės trumpojo laikotarpio obligacijas ir taip atkurti palankesnes sąlygas vyriausybės skolinimuisi finansų rinkose.

Verta pabrėžti, kad vien tokių saugiklių egzistavimo faktas stiprina gyventojų ir investuotojų pasitikėjimą.

Taigi, įvertinus skirtingas pozicijas, peršasi išvada, kad Lietuvai įsivesti eurą vertėjo. Vertinant tiek ekonominę, tiek ir geopolitinę perspektyvas, euro įvedimas – logiška ir nuosekli jau seniai pasirinktos strategijos tąsa.