Nesuvaidinta tikro vietinio istorija
Horizonte pasirodęs sunkiai nuspėjamo amžiaus vyras nė neatsiklausęs, ar gali pabendrauti, tiesiog ateina ir prisėda šalia. Neištaręs nė žodžio iš kišenės išsitraukia sulankstytą popierėlį, išlanksto jį ir pradeda sukti cigaretę vis pabarstydamas tabako. Tai Nikolajus, kuris prisistato tiesiog Kolia, 40-metis piemuo, nusprendęs nepraleisti progos susipažinti su lietuviais, trumpam stabtelėjusiais Jevdokimovo kaime, Sibire.
„Pirmą kartą gyvenime matau užsieniečius“, – prikimusiu balsu sako Kolia ir ilgos pauzės metu kruopščiai apžiūrinėja atvykėlius.
40-metis vyras dirba Jevdokimovo seniūnui – gano jo karves. Pastarosios čia gali vaikštinėti tiesiog keliais ir takeliais, retkarčiais jos stabteli pakramsnoti žolės. Tiesa, savus kiemus vietiniai saugo aukštomis tvoromis ir aklinais vartais. Aptverti ir bulvių prisodinti laukai.
Ne mažiau laisvai čia jaučiasi ir arkliai. Nors jie čia – ne darbiniai. Arklienos mėsą Sibiro gyventojai vartoja maistui dar nuo tų laikų, kai šiose apylinkėse gyveno buriatai. Ši tauta pasitraukė gilyn į taigą tuomet, kai traukiniais ir sunkvežimiais čia buvo pradėti vežti lietuviai ir kitų tautų tremtiniai.
Nors buriatų Sibire galima sutikti ir dabar. Kai kuriuose kaimuose tik jie ir gyvena. Atpažinti nesunku – jie išsiskiria rytietiškais veido bruožais ir siauromis akimis.
Jevdokimove gyvena vos keli šimtai žmonių. Karjeros perspektyvų čia nedaug, tačiau, net jei ir atsiranda galimybė užsidirbti – eilė norinčiųjų nesidriekia.
„Dauguma čia geria. O ką daugiau veikti? Darbo nėra. Nėra, ką daugiau veikti“, – pasakojimą nė neprašytas tęsia Kolia ir prisipažįsta, kad prieš kelerius metus užsikodavo nuo alkoholio. „Taip nusprendžiau po to, kai nuo per didelio kiekio alkoholio vos nemiriau. Nusprendžiau, kad gana, tačiau tokių kaip aš – nedaug“, – pasakoja sibirietis.
Nuo Jevdokimovo iki Baikalo ežero – vos keli šimtai kilometrų, tačiau daugeliui vietinių jo vaizdiniai – tik fantazijos, o ne realus pojūtis. „Štai, mano Baikalas, – šypteli sibirietis ir pamoja ranka į šalia tekančią Ijos upę. – Niekada gyvenime nebuvau išvykęs iš savo kaimo. Man ir nereikia.“
Pokalbį nutraukia bruzdesys krūmuose. „Nebijokit, čia mano karvės. Ganau seniūno karves. Ir taip kasdien“, – rodos, be galo besidžiaugdamas savo gyvenimu taria Kolia.
Lietuvio palikuonių gyvenimo kelias
„Gaila, kad nesusitikome kapinėse, – taria kitos viešnios, aplankiusios lietuvių stovyklavietę Jevdokimovo kaimo pakraštyje. – Atnešėme jums vaišių, sėskime, vaišinkimės.“ Tai prieš dvejus metus anapilin iškeliavusio lietuvio tremtinio Albino Rimkaus žmona Viktorija bei dukra Svetlana.
Iš didžiulio krepšio moterys pirmiausia ištraukia margą staltiesę, tiesia ją ant pievos ir kviečia sėstis ratu. Pradeda dėlioti vaišes: šviežiai raugti agurkai, lietiniai, naminė grietinė, griežinėliais pjaustyta dešra.
„Mes susitinkame kapinėse, tokia mūsų tradicija. Nusinešame vaišių ir būdami ten pabendraujame ne tik su gyvaisiais, bet ir su išėjusiais anapilin“, – rusiškai pasakoja Viktorija. Lietuviškai nešneka ir lietuvio dukra Svetlana. „Tėtis nemokė, namuose visuomet kalbėjome rusiškai“, – paaiškina pastaroji, tačiau po trumputės pauzės nesunkiai prisimena frazes „laba diena“ ir „labas vakaras“.
Čia gyvenimą kuriančios moterys, pasakodamos savo istorijas, kur kas dažniau veidus papuošdavo šypsenomis nei anksčiau sutikras sibirietis, tačiau neslėpė – kurti gyvenimą čia nelengva. Našle likusi Viktorija jau pensijoje, o jos dukra dirba kaimyniniame kaime, poilsio bazėje. Tačiau vien iš pensijos ar atlyginimo verstis sunku.
Darbštesni jevdokimoviečiai „prisidurti“ gali rinkdami vaistažoles, uogas ar grybus. Gamta šiais radiniais čia turtinga: vos pasilenkęs gali pririnkti kelias saujas uogų. „Kas netingi – užsidirba“, – šypteli pašnekovės, tačiau priduria, jog šiomis gamtos gėrybėmis reikia dalytis ir su miškuose gyvenančiomis meškomis.
„Jei uogų ir grybų daug – jos neateina iki kaimelio, tačiau, jei metai skurdūs, visko būna“, – tikina moterys.
Aukštomis tvoromis užtvertuose laukuose vietiniai daugiausia augina bulves. Prie trobų įrengtuose šiltnamiuose ūsus suka agurkai, o saulė raudonai dažo pomidorus. „Daržoves vietinius auginti išmokė lietuviai. Jie ir agurkus raugti išmokė, ir rūkyti lašinius. Albino mama, amžinojo poilsio atgulusi irgi čia, Jevdokimove, virdavo ir cepelinus“, – prisiminimais dalijosi Viktorija.
O štai duonos nei anksčiau, nei dabar vietiniai patys nekepa. Ant parduotuvių durų kabo rašteliai su „duonos dienomis“, o pasirinkimas – forminė šviesi duona. „Nekepa, nes patiems užsiauginti reikia, grūdus malti. Tingi“, – paaiškino Svetlana.
Gyvenimo sąlygų nelengvina ir susisiekimas. Vienintelė susisiekimo priemonė su artimiausiu kaimu – valtis. Ji kelia ne tik skubančius į darbą, bet ir mokyklinukus, nes mažesniame kaime mokyklos nėra.
Jevdokimovo gatvėse galima sutikti ne tik laisvai bevaikštinėjančių karvių ar arklių, bet ir ožkų ar kiaulių. „Bet niekas čia savo užaugintų gyvulių nepjauna. Reta šeima čia maitinasi tuo, ką užaugina. Daugelis tiesiog tingi – parduoda užaugintą gyvulį ir perka mėsą parduotuvėje. O ji – neaiškios kilmės, prasta“, – pasakoja Svetlana.
Nuotaikos Jevdokimove slogios, nors prieš kelerius metus čia atvykęs armėnas netruko viską suspausti į savo rankas. Įkūręs ūkį netruko tapti kaimelio seniūnu, kuria darbo vietas. Pastarojo svetingumą patyrė ir lietuviai – seniūnas mielai tiesė pagalbos ranką ir primygtinai atsisakė imti pinigus išgirdęs, jog atvykėliams reikia medienos, iš kurios bus gaminamas kryžius.
Lietuvių vardas šiame kaime gerbiamas. „Albiną visi mėgo. Jis buvo darbštus, viską galėjo padaryti, – pasakojo Svetlana ir Viktorija. – Tiesa, rašyti nemokėjo, tad laiškus tekdavo rašyti už jį, tačiau kruopštesnio vyro kaime, kuris taip gebėtų tvarkytis su technika, nebuvo.“
Šiuo metu Jevdokimove, į kurį buvo ištremta kelios dešimtys lietuvių, nebegyvena kitataučių. Čia likę vien rusai, kurie iki šių dienų su šypsena prisimena lietuvius, į Rusijos glūdumą atvežusius darbštumo pavyzdį.
Jevdokimovo kaimas Sibire:
