Kaimo parduotuvės pardavėja: geria tiek, kad, Dieve, padėk

Tikrai ne visi žino, kad infocentrą Lietuvoje turi kone kiekvienas kaimas ir miestelis, o informaciją ten gyventojams teikiama savanoriškais pagrindais. Ir ten jums pasakys ne tik kokiu pažintiniu taku verta praeiti, ar kokią žymią apylinkių vietą būtina aplankyti. Ten jūs galite sužinoti ir kur kaime parduodamas žemės sklypas arba kur bus pašarvota anapilin išėjusi Marytė. Toks infocentras yra su sąlyga, jei durų visam laikui dar neužvėrė ten esanti kaimo parduotuvė.

Kiek daugiau nei 400 gyventojų turintis Šaukoto miestelis šiuo požiūriu išskirtinis, centrinėje aikštėje yra trys parduotuvėlės, kurios nežinia kaip vis dar gyvuoja.

„Nežinau, trys parduotuvės ir gyvenam. Man tas pats klausimas kyla, kaip jos išsilaiko. Skaityk, darbo čia nėra, o, pavyzdžiui, Šiaulėnuose – dvi parduotuvės, nors ten visas kompleksas ir lentpjūvė, ir mokykla. Aišku, kiekviena parduotuvė dejuoja, ai blogai, bet kol kas neužsidaro“, – pasakoja už vienos parduotuvės prekystalio stovinti Vita.

Moteris nuo pat jaunystės dirba kasininke ir puikiai pažįsta ne tik visus Šaukoto, bet ir aplinkinių kaimų gyventojus. Užsimenu apie žmones, kuriuos jau spėjau aplankyti, o pardavėja priduria apie juos įdomių detalių. Jei kas nors svarbaus įvyksta kaime, pas Vitą visi gandai atkeliauja vos ne iškart.

Pašnekovė taip pat prisimena, kaip gyvenimas kaime klostėsi nuo sovietinių laikų. Natūraliai kalba pasisuka apie populiariausią parduotuvės prekę – alkoholį.

„Anksčiau buvo tų geriančių, taip pat jų yra dabar. Pirma gal buvo daugiau, kas gėrė, daug kas kapuose, o jaunimo beveik nebėra, išvažiavę. Tie, kurie likę, geria, ne visi aišku, bet jau tiek, kad Dieve, padėk“,– atsidūsta Vita.

Paklausus, gal pažaboti girtavimą pavyks dabartinei šalies valdžiai, išgirstu tik standartinę frazę – kaip gėrė, taip ir gers toliau.

„Pamenu, anksčiau, sovietiniais laikais, kai būdavo valdiška parduotuvė, kažkokio birzgalo atveždavo, tai jį pirkdavo, jei degtinė būdavo brangesnė. Pirkdavo tą birzgalą ir gerdavo, dabar ir tas pats bus“, – atsidūsta Vita, prisimindama praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje Michailo Gorbačiovo inicijuotą antialkoholinę kampaniją Sovietų sąjungoje.

Pirmą buvo tų geriančių, taip pat jų yra dabar. Pirma gal buvo daugiau, kas gėrė, daug kas kapuose, o jaunimo beveik nebėra, išvažiavę.

Vita

Pakilusios kainos efekto nedavė

Tarp populiariausių prekių – 7,5 promilės stiprumo litriniai plastikiniai alaus buteliai. „5 – 6 promilių atsivežam keletą pakuočių, jas negreitai išperka. Tik jaunimas perka tą geresnį, o pijokėliai, patys žinot“, – mostelėdama į pigiausio alaus lentyną sako Vita.

Vienas kaime užkalbintas gyventojas pasakojo, kad 7,5 promilių stiprumo alus čia yra vietinis gėrimas, kurio kaimo girtuokliai neiškeičia į nieką: „Buvau susikvietęs į talką, paėmiau jiems silpnesnio alaus, tai jie atsisakė gerti, sako, jiems nuo silpnesnio nei 6 promilių vidurius paleidžia.“

Prie parduotuvės sustoja nemažai gyvenimo matęs „Passat'as“ su priekaba, iš jo išlipa trys vyriškiai ir žengia į parduotuvę. Pro duris išeina jau nešini keliais stipraus alaus bambaliais.

Vita dar nusistebi, kad nuolat besiskundžiantys mažomis pensijomis, atlyginimais ir pašalpomis žmonės, kurių pajamos siekia vos 100 – 150 Eur per mėnesį, vis tiek randa pinigų prasigerti.

Pardavėja sako, kad kaime ūkininkai šiuo metu vis ieško darbuotojų, bet nesėkmingai, nes didžioji dalis paprasčiausiai tingi eiti dirbti visą dieną už 20 ar 30 Eur.

„Dar kas savaitę kai kas čia gauna maisto talonus. 40 ar 50 Eur jie gauna maisto produktams. Tai kitą kartą būdavo, kad jie tuos maisto produktus ateidavo ir iškeisdavo į alų“, – pasakoja Vita.

O galbūt išaugusi alkoholio kaina kažkiek pristabdė alkoholizmą kaime? „Taip, pristabdė, – juokiasi kitoje parduotuvėje dirbanti Jolanta, – savaitę tikrai mažiau ėjo , o po pirmos savaitės visi apsiprato ir dabar perka kaip anksčiau.“

Pardavėja rodo į populiariausią bambalį, kurio kaina po padidėjusių akcizų pakilo nuo 0,87 iki 1,15 Eur. „Tik mes dabar, normalūs žmonės, nuo šito kentėsim, koks balius bus ar dar kas, tai iškart kiek brangiau kainuos jam pasiruošti“, – sako Jolanta.

Mums bekalbant į parduotuvę užsuka vyriškis nešinas juodu šiukšlių maišu pilnu butelių ir per prekystalį paduoda pardavėjai džiugiai sakydamas, kad surinko 27 butelius.

„Tik nereikia čia man meluoti“, – imdama maišą sako pardavėja ir nusinešusi į sandėlį perskaičiuoja butelius.

Kai tik atsirado butelių užstato sistema, kaimo parduotuvių savininkai dažnai skųsdavosi, kad jiems tai gerokai apsunkino gyvenimą, maišų su buteliais nėra kur laikyti, o šie dar ir skleidžia nemalonų kvapą, nes išveža juos kartą per savaitę.

Tačiau Viktorija sako, kad didelių problemų tai nebesukelia, vietos jiems sandėliuoti tikrai užtenka ir su esama situacija ji jau apsipratusi.

Kainos kyla, bet pelnai neauga

Vis dėlto žmonės parduotuvėse perka ne tik alkoholį, asortimentas čia platus, be įvairiausių maisto produktų galima nusipirkti ir ūkinių prekių, štai kampe sumesti žemių maišai, kastuvai, grėbliai. Taip pat kabo meškerės, balionai, akis užkliūna už beibleidų ir kitų žaislų, kuriuos sostinėje paskutinė kartą mačiau gal prieš dešimtmetį.

Į parduotuvę iškart po pamokų su kuprinėmis užsuka dvi mergaitės ir kiša kasininkei rudų centų saują: „Mums eurų.“ Vita ištraukia dvidešimties eurų kupiūros formos saldainius ir juokdamasi sako: „Pinigai, prašom, 6 centai už 20 eurų, va koks biznis.“

Realiai, perėjus per visas tris parduotuves, galima rasti visko ir net dar daugiau, ką pamatysi nuėjęs į nedidelį prekybos centrą didmiestyje.

„Ir išperka viską, neužsistovi, – rodydama į sausainius sako Jolanta, – nebekepa kaime nei bulkučių, nei sausainių, pas mus nusiperka. Gal laiko nebeturi.“

Nekeista, kaime man pasakojo, kad įsigyti pieno ar sūrio iš kaimyno nėra taip paprasta, kaip būdavo anksčiau. Kiek karvių yra kaime pas žmones turbūt galima suskaičiuoti ant rankos pirštų. Be abejo, aplink yra rimtų ūkininkų, bet, pavyzdžiui, iš karvių fermos kelių litrų pieno neįsigysi, nes tiesiog jiems neverta pardavinėti tokių mažų kiekių.

Tiesa, įvestas euras ir kainų kilimas neaplenkė ir kaimo parduotuvių, tačiau Vita tikina, kad patys smulkieji prekybininkai pelnų sau nesikrauna, o atvirkščiai, kylančios kainos skaudžiai kerta ir jų pardavimams.

„Sulig kiekvienu atvežimu didėja kainos. Brangsta. Atveža prekių kas savaitę vieną sykį, tai kiekvieną atvežimą kapeika pabrangsta. Atrodo nedaug, bet kapeika po kapeikos ir susideda. Va, atvežė riešutų, buvo 1,15 Eur, dabar 1,25 Eur. Ne savininkai mūsų kelia kainas, bet tiekėjai kelia“, – sako Vita.