Kaimo alkoholiko realybė: kai užgeriu, tai dvi–tris savaites

Prie kaimo parduotuvėlės sustoja parūdijęs „Passat‘as“, iš jo išlipa keturi vyriškiai darbiniais rūbais, žengia į vidų ir jau po kelių minučių išeina nešini stipraus alaus „bambaliais“. Toks judėjimas Šaukoto miestelio centre vyksta nuolat.

Tiesa, nors gana įprasta prie kaimo parduotuvių matyti girtaujančius vietinius, tokio vaizdo Šaukoto centre taip ir neišvystame. Kodėl taip yra, man paaiškina po darbų šalia ant suoliuko prisėdęs vyriškis: kitoje gatvės pusėje – seniūnija, o seniūnas griežtai prižiūri viešąją tvarką.

„Centriuke gert negalima, seniūnas išvaiko. Išvis savo kieme gert man neleidžia, – pirštu parodo į artimiausią trobą apsilupusiais dažais ir tuoj pat išreiškia pasipiktinimą, – išvis aš atėjau namo, atsidariau alaus. Užeina socialinė. Sėdžiu namie vienas, alų geriu, nieko nėra. Sako, neturiu teisės čia gerti. O kur man dar gert? Tualete? Eit į tualetą, šikti ir gerti? Pasiunčiau ir pasibaigė. Negalima prie mažų vaikų gert, psichologinis smurtas vadinasi.“

Po kelių minučių pokalbio vyriškis prisistato, tačiau jo tikrojo vardo skelbti negalime, nes pašnekovas turi mažamečių vaikų ir tai daryti draudžia Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, todėl toliau vadinsime jį tiesiog Vitalijumi.

Vitalijus ką tik grįžo iš miško, ten, anot jo, papildomai uždarbiauja pjaudamas medžius, kai tik atsiranda proga. Per dieną už tokią „chaltūrkę“ gauna po 20 – 30 eurų. Vyriškis neslėpė pykčio, kad papildomai užsidirbti trukdo viešieji darbai, juos reikia atlikti, kitaip nubrauks gaunamą pašalpą.

„Atidirbinėjau, buvau skolingas keturias dienas viešųjų darbų, jas atidirbau, o sako man seniūnas, neatidirbai. Va tokie dalykai vyksta. Aš va neatidirbau šiandien, nuo rytojaus tada man visos pašalpos maisto talonais. O palauk, kaip man už šviesą mokėt? Aš neatidirbau šiandien, rytoj juk ateisiu ir atidirbsiu, supranti?

Bet pagal idėją seniūnas neturi teisės duoti man pašalpą talonais, jis turi duoti pinigus grynais, kad už šviesą galėčiau sumokėti, dujas nusipirkti. O jam nusispjaut, niekas neklauso manęs, sako, mes čia įstatymą statom, o ne jūs“, – tikino kaimo gyventojas.

Aš atėjau namo, atsidariau alaus. Užeina socialinė. Sėdžiu namie vienas, alų geriu, nieko nėra. Sako, neturiu teisės čia gerti. O kur man dar gert? Tualete? Eit į tualetą, šikti ir gerti? Pasiunčiau ir pasibaigė.

Vitalijus

Tiesa, pats Šaukoto seniūnas Albinas Augustis iš tokių kalbų tik garsiai juokiasi, anot jo, Vitalijus puikiai žinomas ir keliantis daugybę problemų.

„Jis atėjęs iš Trakų. Prieš 6 ar 7 metus atėjo pas mus į miestelį. Dar nemačiau tokių žmonių su tokiu užsispyrimu, tokiu charakteriu. Tinginys numeris vienas. Reik už pašalpas atidirbti dienas, niekaip jis nesugeba to padaryti. 9 dienos buvo likutis, vos 5 atidirbo.

Pagal įstatymą šį mėnesį galime nuimti jam pašalpą, neatidirbo viešų darbų, nevykdė rajono tarybos nutarimo. Jis pats degradavęs, bet tik gaila, du mažamečiai vaikai, žmona“, – teigia A. Augustis.

Vagia pašalpas

O įsijautęs Vitalijus pradeda žerti ir daugiau kaltinimų seniūnijos darbuotojams, šie, pasak jo, ne tik jį išnaudoja, bet dar ir neva neišmoka visų jam priklausančių pašalpų.

„Pašalpas moka, ane? Ir fyrina pinigus. Ne viską moka. O tu įrodyk? Yra įstatymas, aš pas advokatą, pas Paulių einu. Žinai, Vilniuje toks advokatas Paulius yra. Pažįsti? Ne? Tai su juo kalbėjau, jis išaiškino, kad išėjo įstatymas, aš neženotas, bet vaikų yra, todėl turiu gauti pinigus už vaikus, taip? Ir man priklauso 100 eurų.

Čia atvažiavau, sako, niekas tau nepriklauso. O kur mano 100 eurų? O patys su kokiomis mašinomis jie savivaldybėj važinėja, su džipais, audi ketvirtu“, – tikina Vitalijus.

Paklausus, kiek vyriškis turi vaikų, jis pradėjo skaičiuoti lenkdamas pirštus: „Vienas, du, trys, keturi, penki, šeši! Du mažesni. Linksmai gyvenam“, – šypsosi vyras. Tiesa, seniūnijoje man pasakė, kad vaikų šeimoje yra penki.

„Sugyventinė jo ramaus būdo, labai uždara. Man atrodo, ji labai užvyta. Jai kaip yra su juo, taip gerai. Ką jis nori, tą jis daro. Vietoj kažkokių kruopų pasiims alaus. O ji tylės, sakys, jis taisos, taisos. O to taisymo iki šios dienos, 6 metai nematom. Tik kasdien sako, kad jis taisosi, eina į gerą pusę“, – pasakoja A. Augustis.

Seniūnas atsikerta ir į kaltinimą apie vagiamas pašalpas. Anot jo, kontrolė yra griežta, Radviliškio savivaldybės auditorės nuolat atlieka netikėtus patikrinimus, atsitiktinai atsirenka pašalpos gavėjus ir tikrina jų bylas, ar šiems per paskutinį pusmetį buvo tvarkingai mokami pinigai.

Norėtų nebegerti

Paklausiu Vitalijaus, o gal jam reikėtų pabandyti nebegerti, susirasti nuolatinį darbą? „Žinai, – giliai atsidūsta, – aš gal ir negerčiau. Bet mano situacija tokia... Yra pas mane problemų daug, bet tikiuosi, kad viskas bus gerai. Visą laiką reikia tikėtis ant gero, o ne ant blogo. Jei ant blogo tikiesi, taip ir išeis. Teisybę sakau?“

Tada pašnekovas priduria, kad buvo užsikodavęs ir kurį laiką negėrė, tačiau vėliau vėl paslydo.

„Supranti, jei aš nuvažiuočiau pastiprinti užsikodavimą, tai būtų viskas gerai, – sako Vitalijus, – šiaip aš va, geriu, geriu, o kai sustoju, dvi, tris savaites negeriu, man tada neįkiši. Limonadą taip, įkiši, sulčių pomidorų, o taip, gerai, įkiši, bet alkoholio – ne. O jau kai užgeriu, tai užgeriu, dvi – tris savaites. Po to sustoju vėl. Dabar bijau, vieną kartą buvau apsinuodijęs nuo to alaus. Tai vėmiau, patikėk manim.“

Vyriškis pasakoja, kad mielai negertų alaus, tačiau alternatyvų nelabai yra, visa kita per brangu, o nusipirkti iš vietinių naminės Šaukote nepavyks.

„Čia niekas nieko nedaro. Žinai dėl ko? Aš geriau jau kokios naminės išgersiu nei iš čia, – į parduotuvę mosteli Vitalijus, – bet vienas kitą čia kaziolina (įskundinėja – DELFI). Į skolą neduoda naminės ir iškaziolina jį. Net cigarečių kontrabandinių tu nenusipirksi čia, tik iš parduotuvės.“

Dėl darbo vyriškis irgi turi savo versiją, čia įsidarbinti nepavyksta, tiesiog nėra kur, o seniūnas neva sutrukdė gauti darbą toliau nuo kaimo.

„Nuvažiavau į darbą įsidarbinti. Paskambino į seniūniją, sako, toks ir toks čia nori darbo. Jie atsako, neimk, jis kažkada buvo sėdėjęs kalėjime. Ten tada mane netyčia pakišo. Bet nepaėmė į darbą. Ir nieks neima, aš darbo biržoj kaip stoviu, taip stoviu“, – teigia Vitalijus.

Čia niekas nieko nedaro. Žinai dėl ko? Aš geriau jau kokios naminės išgersiu nei iš čiabet vienas kitą čia kaziolina. Į skolą neduoda naminės ir iškaziolina jį. Net cigarečių kontrabandinių tu nenusipirksi čia, tik iš parduotuvės

Vitalijus

Vis dėlto seniūno teigimu, darbo miestelyje apstu, bet dirbančių neatsiranda, nes nemaža dalis sėkmingai gyvena iš pašalpų. O, pavyzdžiui, stambesni ūkininkai žmones priversti atsivežti iš kitų aplinkinių kaimų.

„Aš jiems į akis pasakau, vyrai, nereikia sakyt, kad nėra darbo. Yra tiesiog toks sluoksnis žmonių, kurie nepadirba. Nuo 7 ryto ūkininkai laksto gatvėse, gaudo žmones akmenis rinkt. Bet jei šiandien tas girtuoklis gaus už akmenų rinkimą 20 eurų, kitą rytą jo nebebus. Tada kito jau reikia į tą vietą ieškoti. Todėl reikia tartis išmokėti atlyginimą penktadienį arba šeštadienį.

Kas nori, visi yra įsidarbinę. Ūkininkai samdo, reikia traktoristų, reikia akmenis rinkt, reikia šienavimui žmonių. Kai kas karves laiko. Dabar reiktų papildomą melžėją surasti, nežinau, nerastum greičiausiai. Yra čia jaunas ūkininkas. Tai va jis vienai moterytei Šaukote nupirko butą, kad ji pas jį karves melžtų. Kitaip žmonių rasti neįmanoma“, – sako A. Augustis.

Jo teigimu, ūkininkai rūpinasi dirbančiais žmonėmis, patys suorganizuoja jiems transportą iki darbovietės. O ir žiemą čia yra ką veikti: kertami miškai, pjaunamos lentos, remontuojama technika, tvarkomi sandėliai: „Darbų užtektinai. Grynas melas, kad nėra darbų. Kas nori, tiems to darbo yra.“

Atsakydamas į Vitalijaus kaltinimą, kad neva sutrukdė jam įsidarbinti, seniūnas juokėsi, jis būtų labai laimingas, jei šis gyventojas dirbtų: „Jis ten kažkaip prie Vilniaus ar kur nuvažiavo, pasirašė sutartį, daugiau į darbą jis ir nenuvažiavo.“

Nesulaukia pagalbos

Vitalijus paragina nebesėdėti ant suoliuko ir pasikviečia į savo kiemą. Nužingsniuojame iki trobelės, vyriškis pakviečia savo sugyventinę ir pasiūlo kavos. O tada vėl pasipila skundai apie šeimą engiančią seniūniją. Štai, parodo pirštu į sukrautą šiferio krūvą.

„Sakau, seniūne, aš šiferį nukroviau, kaip man jį išvežt. Sako, kaip nori taip išvežk. 150 eurų sumokėk, tai išvešim. Sakau, tu gi seniūnas, turi man padėti. Nieko jis nepadeda, tik pinigus sau ima. Seniūnas sako, šiferis tavo blogas. Jis man turi padėti jį pasikeisti. Ne. Nepriklauso. Turi langus padėti pasikeiti. Nusispjaut jam. Aš viską čia savo rankom pakeičiau. Nepriklauso man niekas, tik baudas duoda ir duoda.

Sako, tualetas neturi būti lauke, turi būtinai būti pravesta kanalizacija. Pas mane ji pravesta, bet aš jos neįvedu. Namas mano mamos, aš už jį atsakingas. Noriu įvesiu, noriu nevesiu. Pas mane vanduo geras, sako, blogas. Turi būti iš vandentiekio vanduo, ale čia nuo tavo šulinio vandens galima mirti.

Sakau, palauk, per televizorių pats mačiau, iš krano žmogus atsigėrė vandens ir numirė. Pas mane iš šulinio yra geras vanduo, nu reikia jį pravalyt, bet koks jų reikalas. Mes visi geriam tą vandenį ir visi gyvi“, – situaciją aiškina Vitalijus.

Šalia stovinti jo sugyventinė patvirtina vyriškio kalbas ir taip pat emocingai dėsto prieš jų šeimą neva daromas negeroves.

„Ne tai kad puola seniūnas, bet jokios paramos daugiavaikei šeimai nesuteikia. O reikalavimai jų tikrai dideli. Jokios didesnės žolės neužaugs. Nušienavom, žolytė vos matosi, vis tiek negerai. Su trimeriu pravažiavo, vis tiek negerai“, – tikina moteris.

Jos teigimu, per dieną septynių asmenų šeimos išlaikymui ji gauna 5,55 Eur, o už tiek išgyventi visiškai neįmanoma.

„Sako, daugiavaikių šeimų nėra. Tai kam tuos vaikus gimdyt, jei juos badu laiko. Aš turiu 30 – 40 eurų savaitei septyniems žmonėms. Išmaitinti galima? Ar įmanoma išlaikyti šeimą už tokią sumą? Bandau išlaikyti. Pasiimu iš parduotuvės daugiau negu reikia, susitariu su pardavėja, kad kitą savaitę iš talonų sumokėsiu. Vaikas juk prašo ir sausainių, ne tik sriubos ir dešros.

Seniūnija paprasčiausiai užsisėdę, engia. Gal jiems tos mūsų žemės reikia, gal jie namą nori nuversti, jiems vaizdą gadina. Tegul padeda pasidažyti namą, šiferį pakeisti. Tegul padeda daugiavaikei šeimai, bet niekas nepadeda“, – svarsto moteris.

Seniūnas ir šiuos kaltinimus kategoriškai neigia, anot jo, kaip galima padėti žmonėms, kurie patys piktybiškai nenori nieko daryti.

„Tokio piktybiško žmogaus, kad taip nesusitvarkytų su savo teritorija, savo nešvarumais, mūsų seniūnijoje nėra. Yra išgeriančių, yra panašaus lygio. Bet kad jam seniūnas draudžia prie vaikų girtam būti, kad į darbą ateiti liepiu, girtą pamatau irgi pabaru, jis piktinasi. Ar neteisingai sakau? Tai didžiausia problema juk tokie žmonės.

Jokio tualeto pas juos nėra, ten tik lentos kažkokios sumestos, atseit lauko tualetas. O tuo labiau kanalizacijos trasa eina pro pat jų namus. Visas miestelis, beveik 90 proc., yra pajungtas prie kanalizacijos. Va kita šeima, dvi mergaitės pačios išsikasė grioviuką, atvažiavo Radviliškio vanduo, sujungė per dieną. Problemų nėra. O toks vyras neišsikasa 6 metrų kanaliuko. Ne tas rūpi, sarmata nuo žmonių. Miestelio centre gyvena“, – dėsto A. Augustis.

Tiesa, jis priduria, kad esama sistema išties neskatina dirbti. Jis įvardina, kad šeimai kas mėnesį išmokamos pašalpos siekia 400 Eur, o jei abu tėvai įsidarbintų už minimalų atlyginimą, jų pajamos pakiltų tik maždaug iki 640 Eur.

Piktina darbai

Vitalijus priduria, kad yra labai piktas, jog atėjusi socialinė darbuotoja verčia jį tvarkyti ūkį, nors, anot jo, tokios teisės neturi.

„Socialinė darbuotoja turi teisę ateiti, pažiūrėti vaikus. Viskas tvarkoje, teisybė? Valgyt mes turim. Viskas tvarkoje, teisybė? Sakė, ten va nesudeginta, ten neišpjauta, ten tas nepadaryta. Sakau, klausyk, palauk, čia mano žemė, ką noriu, tą darau.

Kai manęs nebūna, ateina ir važiuoja ant mano žmonos. Sako, kiekvieną dieną turi plauti adijalus, paduškes. Bet palauk, šiandien švarią patalynę įsidėjau ir vėl plaut? Palauk, o kada išdžius? O su kuo miegoti, jeigu viską dabar iš karto išplauti? Šiandien pamiegojai ir vėl plauti, va tokie net dalykai būna“, – rėžia vyriškis.

Tiesa, viena kaimo gyventoja pasakojo juokingą istoriją, kai socialinė darbuotoja praėjusiais metais pradėjo liepti socialiai remtinoms šeimoms bent savo darže ką nors auginti, jie taip ir padarė.

„Darėsi jie ten, sodino bulves birželio pabaigoje, jau po Joninių. Žolė užaugo didesnė negu tos bulvės išlindo, taip ir paliko. Mano kaimynė davė bulvių. Padėjo kieme, sako, tik aš neatnešiu. Tas bulvių maišas pragulėjo kieme nežinia kiek. Vėliau parsivežė tas bulves, po Joninių pasodino. O vienais metais jas ir suvalgė parsivežę tą maišą“, – juokdamasi pasakojo vietinė gyventoja.

Vis dėlto pats Vitalijus tokiuose darbuose nemato prasmės: „Supranti, ar tu sodinsi tas bulves, ar nesodinsi, socialinė vis tiek kabinėjasi. Visą laiką viskas blogai. Ateina, mano moteris serga. O ji ateina, ko tu guli, ko netvarkai namų? O koks tavo reikalas, tu tik turi užeiti ir pažiūrėti, ar vaikams visko užtenka, viskas tvarkoj ir viso gero. O ji mums pašalpą nupjovė. Normaliai?“

Pabaigoje Vitalijus pareiškia, kad gyvenimas Šaukote jam jau įgriso, norėtų iš čia dingti ir keltis kur nors arčiau Vilniaus.

„Taip, noriu iš čia išvažiuoti, įsidarbinti ir čia negrįžti niekada gyvenime. Supranti, mane taip užkniso tas kaimas, vienas kitą mato, o savęs niekas nemato. Aš dabar va čia parūkau, visas Šaukotas jau skambės, kad čia rūkau. Man tai nusispjaut, aš galiu ir pasiųsti visus. Tik tas ir liko, kad visus pasiųst galiu“, – rėžia pašnekovas.