Mano kelionės tikslu tapo Piterboras – miestas vidurio Anglijoje, kuriame, juokaujama, imigrantą sutikti lengviau nei britą.
Oficialiai lietuvių čia – 3 tūkst., tačiau vietiniai, išgirdę šį skaičių, neslepia pašaipų – iš tikrųjų, užtikrina, bent 3-4 kartus daugiau.
Maždaug Vilniaus dydžio mieste, kur gyventojų kone tiek, kiek Kaune, veikia 2 lietuvių restoranai, kelios kavinės, 6 grožio salonai, turgus, šeštadieniais vaikus priima lietuviška mokykla, o sekmadieniais pamokslus skaito lietuvis pastorius. Tautiečiai čia dirba ir policininkais, ir vertėjais ligoninėse, ir konsultantais savivaldybėse, tačiau didžiausia dalis – kone 90 proc. atvykusių – lenkia nugaras fabrikuose arba laukuose.
Į Angliją – kas antras emigrantas
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, pernai iš Lietuvos į Didžiąją Britaniją emigravo 23,3 tūkst. arba 46 proc. visų pernai emigravusių. Taigi praktiškai kas antras emigrantas gyvenimą pradeda Anglijoje.
Žinant tai, nenustebino ir situacija oro uoste. Tą ketvirtadienio vidurdienį, kai turėjo prasidėti mano kelionė, lėktuvas, skraidinantis į Lutono oro uostą, buvo perpildytas.
Tiesą pasakius, eilės susidarė dar prie įlaipinimo vartų, vėliau ir prie durų, už kurių stovėjo lėktuvas. Buvo tokių, kurie lėktuvo link jas atvėrus pasileido bėgomis.
Maža to, skrydis vėlavo.
Į Angliją – pigiau nei į Klaipėdą
Piterbore oro uosto nėra, tad vykstantys šia kryptimi skrenda į Lutoną, arba Stanstedą. Skrydžiai šiomis kryptis tokie pigūs, kad tam tikromis dienomis pigiau nuskristi į Angliją nei autobusu nuvykti iš Vilniaus į Klaipėdą.
Pavyzdžiui, kovo 7-ąją į Lutoną iš Vilniaus galima nuskristi už 14,99 eurus – pigiau nei 5 iš 7 siūlymų tądien autobusu iš sostinės pasiekti pajūrį.
Tiesa, papildomai kainuos kelionė nuo oro uosto iki Piterboro. Šį atstumą galima įveikti traukiniu, autobusu, už pinigus pavėžėti siūlosi ir vietiniai lietuviai.
Išvyko, nes bado ir skurdo perspektyvos Lietuvoje neviliojo
DELFI sutikta 8 metus Piterbore gyvenanti Judita Grublienė dabar atstovauja ir vietinei lietuvių bendruomenei šiame mieste.
„Negaliu kalbėti apie kitas vietas, kitus miestus, tačiau Piterbore galimybės geram gyvenimui iš tikrųjų yra visos. Per šiuos metus perpratau, kas čia ir kaip, matau tas galimybes ir pati jomis naudojuosi. Tie, kurie turi tikslą, nori jo siekti, randa visokių būdų. Tu gali pradėti nuo nulio, nesvarbu, kiek tau metų. Tarkime, aš atvykau čia 39-erių. Tuomet net nesvajojau, kad dar kažkada gyvenime kažko mokysiuosi“, – atviravo pašnekovė.
Ji pripažino – išvyko, nes bado ir skurdo perspektyvos Lietuvoje neviliojo. Nors iš pradžių atvažiavo trumpam, pradėjo dirbti fabrike, dabar susikūrė gyvenimą, apie kurį pasvajoti galėtų kiekvienas – vertinama darbuotoja, aktyvi visuomenininkė, gerbiama bendruomenės narė.
Anglų fabrikuose – ir nepilnamečiai lietuviai
Tiesa, jei anksčiau į Piterborą atvykdavo vyresnio amžiaus lietuviai, dabar dažniausiai stačia galva į emigracijos liūną neria jaunimas.
„Sutikau vieną 17-metį lietuvį, kuris yra iš kažkokio Žemaitijos kaimelio. Jis dar net mokyklos nebaigęs. Paklausiau, kaip čia taip, o jis man: „Kam man mokyklą baigti, jei mokslams polinkio neturiu, žinau, kad toliau nestudijuosiu? Man reikia dirbti, bet Lietuvoje darbo nerasiu, o čia radau ir užsidirbu“. Jis dirba oficialiai fabrike, atrodo, mėsos. Nežinau visų subtilybių, bet man buvo labai keista, kad taip jaunas žmogus. Klausiau, kaip išleido tėvai, tačiau jis sako: „O ką jiems daryti? Ant sprando gi nesėdėsiu, o gyventi reikia“. Kiekvieno atskira istorija, priežastys ir pasirinkimai“, – paklausta apie Piterbore gyvenančius lietuvius, atviravo J. Grublienė.
Jos teigimu, fabrikuose paprastiems darbininkams tenka dirbi ir po 12-14 valandų per dieną, kartais ir 6 dienas per savaitę.
„Nekvalifikuotų darbų, iš tikrųjų, patys anglai nelabai dirba, bet vėl, priklauso, kokioje vietoje. Jie daugiau yra vadovaujančių lygmenyje. Kiekviename fabrike yra savi įkainiai, bet atlyginimo minimumas – 7,20 svarų už valandą, viršvalandžiai apmokami nuo 1,5 karto daugiau“, – įvardijo J. Grublienė.
Minimalaus atlyginimo, pasakojo ji, užtenka, kad išlaikytum būstą, automobilį, galėtum sau leisti įsigyti naujus daiktus, turėti hobį – gyventi oriai, netaupydamas.
Mokyklose – daugiau vaikų, kuriems anglų kalba nėra gimtoji
„2015-2016 m. statistika rodo, kad Piterboro mokyklose yra daug daugiau vaikų, kuriems anglų kalba yra jau ne gimtoji, nei tų, kuriems gimtoji. Anglai išsigando“, – pripažino J. Grublienė.
Jos teigimu, yra mokyklų, kur vaikai kalba ir 30 skirtingų kalbų, kai kurie jų net nemoka angliškai.
Bigstory.ap.org cituoja miesto tarybos turimus duomenis, kad pradinėse mokyklose Piterbore net 1 075 mokinių gimtoji kalba yra lenkų, 721 mokinio – lietuvių, 533 mokinių – portugalų, o 286 mokinių – slovakų.
„Žmonės, gyvendami Lietuvoje, neįsivaizduoja situacijos čia. Ir jie labai dažnai, na, prisikuria dalykų, kurių nelabai padarysi. Pavyzdžiui, jei žmogus nori pradėti dirbti mokykloje, įsivaizduoja, kad pateks į tokią pat mokyklą kaip Lietuvoje. Čia taip nėra. Čia kitokios mokyklos“, – patikino J. Grublienė.
Gali būti, kad imigrantų daugiau nei britų
Paklausta, ar Piterbore daugiau imigrantų, ar vietinių, ji prisiminė, kad paskutinis gyventojų surašymas vyko dar 2011 m. Būtent jo duomenimis lietuvių šiame mieste ir yra apie 3 tūkst.
„Gali būti, kad imigrantų yra daugiau nei britų“, – sutiko pašnekovė.
Tiesa, gyventojų surašymas vyksta, galima būtų spėti, ne itin lietuviams patikti galinčia tvarka – į namus atsiunčiami angliški dokumentai ir prašoma deklaruoti, kiek ir kokios tautybės asmenų gyvena konkrečiame name.
Tad kyla pagrįstų įtarimų, kad dalis tautiečių patikros metu greičiausiai neskuba atskleisti tiesios. Beje, ir nuo šio surašymo jau praėjo šešeri metai.
Vis dėlto net remiantis vien šiais oficialiais dokumentais, tendencijos aiškios. Nuo 2001 iki 2011 metų imigracijos mastai Piterbore pasiekė rekordines aukštumas – per dešimtmetį čia atvyko 24 166 žmonės. 14 134 iš jų yra iš Rytų ir Vidurio Europos.
Garsėja vagystėmis
Tiesa, nors pragyvenimo lygis aukštas, nusikalstamumas šiame mieste viršija šalies vidurkį. Lietuviai, J. Grublienės teigimu, garsėja vagystėmis.
„Vagia viską, ką tik gali. Kaip ir Lietuvoje – viską, ką galima pavogti. Įvairu. Būna variantų, kad Lietuvoje profesionalūs vagys ruošiasi vagystei čia, Anglijoje. Vėliau atvyksta, padaro savo darbą ir išvažiuoja“, – pasakojo ji.
Tiesa, pašnekovė negalėjo išskirti, kokių Lietuvos regionų gyventojai tuo užsiima dažniausiai. Nėra, jos žiniomis, čia ir lietuvių gaujų, nors Piterbore žinomos 3 plačiai veikiančios nusikaltėlių grupuotės.
Situacijos, kai gėdijasi esanti lietuvė
Paklausta, ar būna atvejų, kai gėdijasi esanti lietuvė, bendruomenės pirmininkė tik nuleido žemyn akis.
„Būna, be abejo. Ypač kai lietuviai daro tokius darbus kaip vagystės, pavyzdžiui, žmogžudystės, visi kriminaliniai dalykai. Kartais mokau lietuvių kalbos suaugusius. Pernai mokiau lietuviškai kalbėti Piterboro areštinės viršininką. Paklaustas, kodėl atėjo mokytis lietuvių kalbos, jis pasakė, kad jo pagrindiniai klientai yra lietuviai. Tada man iš tikrųjų buvo gėda“, – pripažino J. Grublienė.
Ji prasitarė, kad yra ir lietuvių, kurios čia atvyksta tam, kad susirastų turtingą britą, ne iš piršto esą laužiami ir kone visi mitai apie Rytų europietes.
„Lietuviai atvažiuoja ir įsivaizduoja, kad juos čia visi turi priimti išskėstomis rankomis, jais džiaugtis. Tačiau tu, kaip svečias, turi žinoti ne tik savo teises, bet ir pareigas“, – ketinantiems emigruoti, dėstė lietuvių bendruomenės pirmininkė.
Pirmieji įsikūrė pakistaniečiai
„Prieš maždaug 50-60 metų pirmieji į Piterborą atvyko pakistaniečiai – tai buvo pirmoji imigracijos banga. Jų dabar yra apie 20 tūkst. Galbūt tuomet ir kilo kokių neramumų, nes jų kultūra labai skiriasi. Be to, retas tuomet mokėjo anglų kalbą, įprasta, kad jų moterys nedirba – sėdi namuose, didesni ir išoriniai skirtumai. Tačiau per šiuos metus jie tarsi pusiau ir integravosi“, – Piterboro imigrantų istorija su DELFI dalijosi vienoje įmonėje finansininke dirbanti Rūta Navickaitė.
Jos teigimu, antroji emigrantų banga Piterborą užplūdo prieš 20-30 metų. Tuomet į šį miestą atvyko italai ir portugalai.
„Na, ir dabar Rytų europiečių banga. Manau, Piterbore tikrai gyvena apie 10 tūkst. lietuvių – mūsų grupė 3 gausiausia po pakistaniečių ir lenkų“, – sakė R. Navickaitė.
Kiek uždirba?
Pašnekovės teigimu, minimalų atlyginimą uždirbantys lietuviai per metus čia gauna apie 16 tūkst. svarų pajamų po mokesčių.
„Dauguma lietuvių ir bendrai Rytų europiečių čia dirba už minimalią algą, tačiau visame mieste, manau, algų vidurkis – didesnis nei minimalus. Yra ir labai didelių įmonių, ir biurų. Kainos čia daug mažesnės nei Londone. Piterboras pernai pateko į geriausių vietų gyventi Anglijoje dešimtuką pagal kainos ir kokybės santykį, nes daug darbo, palyginus nedidelės kainos už būsto nuomą, geras susisiekimas, pigesnės ir paslaugos“, – pasakojo ji.
Lietuvės teigimu, šis miestas mažiau patrauklus gali būti tik dėl to, kad nėra toks gražus. Jame tėra praktiškai viena centrinė gatvė, gausi parduotuvių, katedra, vienas muziejus ir parkas.
„Tačiau darbo yra, ekonomiškai miestas labai stiprus. Maža to, nuolat auga ir didėja. Kodėl? Nes imigrantų daug“, – sėkmės priežastį įvardijo pašnekovė.
Dirba gerai ir vos už minimalią algą
Pasak R. Navickaitės, prieš 5-10 metų Piterboro centre nebūdavo net jokių restoranų, tik kelios vietinės aludės, vadinamos „pub“.
„Vėliau kurtis jie pradėjo dėl to, kad tuomet į miestą pradėjo važiuoti imigrantai. Jie gamina produktą – pakuoja daržoves ir panašiai. Tuomet vietiniai verslininkai gali plėsti savo veiklą – turėti daugiau žemių, auginti daugiau produkcijos, gauti didesnį pelną. Ekonomiškai imigrantai yra labai gerai, nes jie dirba gerai, o uždirba tik minimumą. Ir ta ekonomika sukasi“, – įžvelgė pašnekovė.
Jos teigimu, išsinuomoti dviejų kambarių butą Piterbore kainuoja nuo 500 iki 750 svarų per mėnesį, vakarienė restorane atsieina 15-20 svarų vienam, maisto kainos parduotuvėse yra panašios.
Į priekį stumia noras gyventi geriau už kaimyną
Mitais apipinta ir pačiame Piterboro centre esanti Lincolno gatvė. Kadaise buvęs labai stiprus anglų rajonas tapo imigrantų getu. Dažniausiai tai – pirminė stotelė ir į šį miestą atvykusiems lietuviams.
„Gali 50-70 svarų už kambarį per savaitę mokėti. Kita vertus, žinau, kad tu čia gali susirasti būstą ir už 35 svarus, jei labai norėsi, tačiau ir sąlygos bus atitinkamos“, – užsimindama apie anksčiau minėtą rajoną įspėjo J. Grublienė.
Paklausta apie pašalpas, ji pasakojo, kad prašant finansinės paramos peržiūrima kiekvieno asmeninė situacija. Tačiau nuo 2017 m. įvesta daug pakeitimų, tad gauti išmokas nebėra taip lengva. Tiesa, pasak J. Grublienės, tai lietuviams esą ir nelabai aktualu.
„Lietuvio charakteris yra koks? Turėti daugiau nei turi kaimynas. Kita vertus, šis bruožas yra geras, lietuviai yra darbštūs ir jie nori gyventi gerai. Mūsų žmonės, čia atvykę, stengiasi kuo greičiau atsistoti ant kojų ir gyventi savarankiškai patys“, – tikino bendruomenės pirmininkė.
Vieno tokių lietuvių istorija – jau kitoje pasakojimų „Išvarytieji“ dalyje.