Užsienyje, tikina, už tą patį darbą L. Mažutis gautų du, tris ar net daugiau kartų, tačiau kol kas iš Lietuvos pašnekovas sako neplanuojantis išvykti.

Tokia laboratorija – viena iš nedaugelio

Ši laboratorija – pirmoji Lietuvoje ir viena iš nedaugelio Europoje. Mikroskysčių technologija pašnekovas susidomėjo studijų prestižiniuose JAV Harvardo ir Prancūzijos Strasbūro universitetuose.

„Reikia mikroskopinio lašiuko, kad galėčiau nustatyti junginio sudėtį, pavyzdžiui, kraujyje esančio hemoglobino kiekį. Man nebereikia imti mililitrų kraujo, man užtenka tik mikroskopinio lašelio“, – technologijos privalumus pradeda vardyti pašnekovas.

Tai reiškia, kad mikroskysčių technologijos pagalba atliekami tyrimai yra pigesni – reikia mažesnio kiekio medžiagų. Taip pat tyrimai gali būti atliekami ir greičiau: „Jeigu žmogus tradiciniu būdu gali atlikti šimtą reakcijų, su tuo čipuku galima jų atlikti ir tūkstantį, dešimt tūkstančių.“

Nors jo laboratorija ir neapsiriboja tik su sveikatos priežiūra susijusiais tyrimais, šiuo metu vienas didžiausių projektų, vykdomų joje, yra susijęs su terapiautinių antikūnų paieška.

„Pavyzdžiui, į žmogaus kraują patenka virusas arba bakterija. Kodėl vieni žmonės suserga gripu, o kiti – ne? Nes vieni žmonės gamina antikūnus, imunines ląsteles, kurie, patekę į žmogaus kraują, atpažįsta virusą ir jį pašalina. Žmogus turi imunitetą, o už žodžio „imunitetas“, jeigu žiūrėtumėm į molekulių liniją, dažniausiai būna antikūnai – baltymai, kurie atpažįsta viruso dalelę ir ją aplimpa. Jeigu mūsų pačių antikūnai neprilimpa prie virusinės dalelės, tai mūsų virusinė sistema neatpažįsta svetimkūnio ir jis gali daryti blogus dalykus.

Mes dabar bandome sukurti metodą, kuris leistų pagaminti tokius antikūnus. Juos galima panaudoti įvairiais tikslais, pavyzdžiui, gydant gripą. Bet yra ir kitų pavyzdžių, tarkime, su antikūnais galima pagydyti vėžį, nuslopinti diabetą, alshaimerį. Mes bandome išvystyti tokią mikroskyčių technologiją ir visą metodiką, kaip būtų galima paėmus iš pelių imunines ląsteles surasti tokias, kurios gamintų antikūnus prieš pasirinktą taikinį“, – dabar vykdomo tyrimo esmę pasakoja L. Mažutis.

„Ar tai bus unikalus dalykas?“ – domiuosi. Ne, mat šiais laikais, tikina, unikalų tyrimą padaryti yra labai sunku.

„Netgi klaidinga sakyti, kad žmogus sukūrė unikalų dalyką. Dažniausiai žmogus taip sako, nes nežino, kad tai jau yra padaryta. Tu turi idėją ir tau atrodo, kad ji yra unikali. Tada pradedi domėtis ir gilintis, ir supranti, kad ji visai nėra unikali.

Kartais žurnalistai, mokslininkai, siekdami pritraukti didesnį visuomenės dėmesį, bando perparduoti tą istoriją. Tos antraštės „Sukurtas naujas vaistas nuo vėžio išgelbės milijonus gyvybių“... Galbūt žmonės ant jos paspaus, paskaitys, ir DELFI džiaugsis skaitomumu. Bet ta antraštė bus klaidinga“, – kalba L. Mažutis.

Dėl šios priežasties ir pačio tyrimo tikslas nėra sukurti pasaulį sudrebinsiantį vaistą nuo vežio ar kitų klastingų ligų, o tiesiog suprasti metodiką, kaip taikyti mikroskysčių technologiją gaminant antikūnus.

Visgi L. Mažučio pastangos neliko neįvertintos. Gruodį vykusių „Globalios Lietuvos apdovanojimų“ metu už Lietuvoje diegiamas ir plėtojamas pasaulinio lygio mokslo inovacijas pašnekovas gavo apdovanojimą.

Dėl ateities nesijaučia užtikrintas

Pats L. Mažutis sako, kad po doktorantūros Prancūzijoje ten turėjo galimybę gauti darbą, tačiau pasirinko Lietuvą. Tiesa, jis per daug nekonkretizavo to priežasčių – esą susidėjo ir gyvenimiškos, ir karjeros aplinkybės. Šio sprendimo jis sako nesigailintis, nors minčių būta įvairių.

„Visąlaik tokių minčių yra, jos kyla ir kils. Čia jautiesi šiek tiek izoliuotas. Kai pasauliniame mokslo centre nuolat dalyvauji diskusijose ir nuolat girdi kalbas apie tyrimus, kurie dar net nėra publikuojami, jautiesi, kad esi priešakyje daugumos mokslinių įvykių.

Mūsų šalis yra maža, stiprių mokslininkų dar mažiau. Kritinė masė yra visai maža. Kad ir mūsų veikla – žmonių, kurie darytų tokius tyrimus, aplink yra labai nedaug. O ten yra tokių žmonių, su kuriais gali padiskutuoti“, – sako L. Mažutis.

Tačiau pašnekovas teigia, kad Lietuvoje jį sulaiko psichologinis momentas: „Aš turiu iliuziją, kad aš prisidedu prie Lietuvos mokslo stiprinimo.“

Kalbėdamas apie ateitį L. Mažutis nusiteikęs realistiškai: „Žiūrėsim, kas bus – gal viskas po metų sugrius. Kas gali garantuoti, kad žmonės paskui neišvažiuos, kas gali garantuoti, kad gausiu finansavimą tolimesnių tyrimų palaikymui. Situacija nebe tokia, kokia buvo prieš 20–30 metų, dabar išvažiuoti yra lengviau. Žmonės jaučiasi mažiau prisirišę, situacija yra mažiau stabili“, – kalba mokslininkas.

Kritikuoja lietuvių požiūrį į mokslą

Ant L. Mažučio darbo stalo guli žurnalas „Nature“. Tai – vienas labiausiai vertinamų mokslinių žurnalų – esą publikuoti savo atliktą tyrimą šiame ar panašiame žurnale yra milžiniškas įvertinimas kiekvienam mokslininkui. Pašnekovas gali didžiuotis, mat jo kuruojamas doktorantas dar neseniai publikavo savo tyrimą panašaus kalibro žurnale.

L. Mažutis mini ir dar kelis atvejus, kada panašiuose žurnaluose buvo publikuoti lietuvių mokslininkų darbai. Pavyzdžiui, Virginijaus Šikšnio kuruojamos mokslininkų komandos tyrimas.

Ar lietuvių mokslininkų darbai dažnai sulaukia tarptautinio pripažinimo? „Taip, Lietuvos mokslininkai gali konkuruoti, bet juos galima ant pirštų suskaičiuoti. Kai kurie žmonės sako, kad mūsų mokslininkai yra vieni gabiausių pasaulyje, jiems trūksta tik įrangos. Prieš keletą metų pripirko įrangos – nėra, kas dirbtų su ja.

Tada valdžia sako: „mes jums davėme pinigų.“ Galbūt tai sovietinis palikimas, nes taip mąsto senesni žmonės. O jie dažniausiai ir būna komisijose, tarybose, atlieka ekspertinius vertinimus“, – konstatuoja pašnekovas.

Jis sako manantis, kad mokslininkai Lietuvoje išvis nėra pakankamai vertinami. Anot L. Mažučio, viskas prasideda nuo jaunystės: tėvai daro klaidą, versdami savo atžalas studijuoti universitete vien dėl diplomo.

„Tėvai sako: „Eik į universitetą, bent jau gausi diplomą“. Ne tai, kad eik į universitetą, išmok amatą, įgauk žinių. Net ir tie žodžiai atspindi daugumos požiūrį į mokslą ir kaip mes vertiname išmintį ar žinias. Pas mus diplomas yra svarbiau. Ar pilni fakultetai kažką rodo? Kartelė nuleista. Teisės fakultetas taip pat sausakimšas, bet tai nėra rodiklis“, – samprotauja.

Pašnekovas įsitikinęs: pirmiausia svarbu suprasti, ko siekia valstybė: ar mokslo vystymosi, ar tiesiog paskirstyti lėšas, kad niekam nekliūtų atsakomybė. L. Mažutis sako manąs, kad, pasirinkus pirmąjį variantą, reiktų sutelkti dėmesį į mokslininkų kvalifikacijų kėlimą, sudaryti geresnes finansines sąlygas moksle dirbantiems ir ieškoti būdų, kaip susigrąžinti emigravusius protus.

Teko aiškintis, kodėl per pigiai nusipirko reikmenis

Dar viena problema, tikina, yra perdėta biurokratija. L. Mažutis skaičiuoja, kad atlikdamas mokslinį tyrimą pusę laiko turi skirti popierių tvarkymui, vietoje to, kad skirtų savo energiją naujų technologijų vystymui. Čia jis mini paradoksalų pavyzdį: kartą teko aiškintis, kodėl reagentai (priemonės, reikalingos atlikti tyrimui) kainavo ne 1,1 Eur, o 16-ka centų pigiau – 96 centus.

„Pavyzdžiui, dvejus metus mokslui nebuvo jokio finansavimo. Jeigu išgyveni sausrą, tada gali augti. Šitoje šalyje yra daug, apie ką galima kalbėti, bet to neužtenka – reikia ir daryti. Kiek strategijų prikurta šitoje šalyje...

Kažkaip tos strategijos prasilenkia su realybe. Jauna valstybė, dalis biurokratiniame aparate dirbančių žmonių nesijaučia atsakingi už tai, ką jie daro. Jeigu jie jausis atsakingais, visas mechanizmas veiktų gerai. Tai nesusiję tik su mokslu, tai didesnė problema.

Biurokratija nori, kad viskas būtų įsprausta į rėmus, į mokslą jie žiūri kaip į statybų projektą. Jie įveda tokias frazes, pavyzdžiui, veiklų įgyvendinimas. Gerai, veikla: pastatyti pastolius, sudėti langus. Jie taip pat žiūri ir į mokslinį darbą. Galvoja, kad yra planas, nuo kurio neįmanoma nukrypti“, – sako pašnekovas.

L. Mažutis sako, kad mokslininkai kartais yra spaudžiami ir dėl savo atliktų tyrimų rezultatų. Anot jo, mokslas jau toks yra – nieko negali planuoti, todėl kartais tyrimų rezultatai gali tiesiog nesutikti su išsikeltais tikslais.

„Jeigu daryčiau tyrimus, kurių rezultatą žinočiau iš anksto, tai būtų nebe nauji tyrimai, o esamų darbų kopijavimas. Jeigu noriu atlikti naujus tyrimus, bet išvados būna kiek kitokios, nei planuota, biurokratams atrodo: „kaip čia taip, suplanavai viena, o išėjo visai kas kita“, – nesupranta pašnekovas.

Turime susirūpinti dėl protų nutekėjimo

Dar viena problema – protų nutekėjimas į užsienį. L. Mažutis įsitikinęs, kad šią problemą spręsti reikia ne papildomos įrangos pirkimu, o kitais būdais. Gera pradžia būtų mokslininkų finansinės situacijos gerinimas.

„Kokia motyvacija žmogui, pabaigusiam Oksfordą, Kembridžą ar Harvardą, jeigu ant popieriaus jis gaus 700 eurų. Taip, reikia tą pripažinti. Nereikia žmogui duoti 3 tūkst. eurų, jam užteks ir 1,5 tūkst. Mums nereikia pakelti atlyginimų penkis kartus. Pakelkime bent du kartus – pakaks“, – samprotauja pašnekovas.

Tačiau jis sako suprantąs, kad valstybės finansinės galimybės yra ribotos – visiems algų nepakelsi. Mokslininkas sako, kad valstybei reikia rinktis: ar ir toliau po truputį didinti atlyginimus visiems mokslininkams, ar išskirti perspektyviausias sritis, iš kurių valstybė vėliau uždirbtų. Grąžos duosiančias sritis, tikina, nustatyti nėra sunku – panašia patirtimi jau vadovaujasi ne viena Vakarų valstybė.

L. Mažutis sakė, kad Lietuvoje taip pat būna panašių analizių, tačiau į jas dariusių užsienio ekspertų išvadas buvo pažiūrėta nerimtai – esą tai yra tik rekomendacijos, todėl į jas atsižvelgti nėra būtina. „Šitoje šalyje mes orientuojamės į vidutinybes. Dėl to ir turime, ką turime“, – konstatuoja.

Pašnekovas skaito ir paskaitas. Jis tikina kartais paklausiantis studentų, kiek jų nori po studijų išvykti iš Lietuvos. Rezultatai – stulbina. Anot jo, paklausti klausimo rankas kasmet pakelia apie 40 proc. auditorijoje esančių studentų.

„Jie susiduria su tuo, kad čia nėra kokybės, bet yra ir kitų priežasčių. Tačiau jie neįsivaizduoja, kas yra užsienis ir jį idealizuoja. Jiems atrodo, kad nuvažiavus į užsienį kažkas bus. Bet dažniausiai taip nebūna, jeigu važiuoji į užsienį, turi važiuoti ten, kur yra tikrai gera vieta. O tokios vietos yra užimtos ir į jas papulti yra be galo sunku, todėl studentai važiuoja ten, kur yra laisvų vietų, o jų būna, kur stiprūs kandidatai neina. Tada jaunimas džiaugiasi, kad papuolė kur nors Suomijoj ar JK“, – sako pašnekovas.