Vis dėlto, panašu, kad ir nelepinusį gyvenimą senolis nugyveno gražiai: jį supa trys mylinčios dukterys, kurios rūpinasi tėvu, jį šukuoja, besijaudindamos prieš objektyvą tvarko marškinių apykaklę ir dengia stalą, į vazą merkia čia pat prie namo užaugusius bijūnus.
Užaugęs septynių vaikų šeimoje Juozas sako pats į pasaulį paleidęs visai nedaug: keturis vaikus, tačiau iš jų šeima pasipildė 7 anūkais ir net 14 proanūkių. „Nebesuskaitau jų“, – juokiasi senelis.
Iš didelės šeimos kilęs Juozas prisimena, kad dirbti dėl duonos kąsnio teko nuo mažumės. „Dirbom svetimas žemes, visus darbus pasamdyti padarydavom. Buvau gal 10–ties ar 11–kos metų, kai pradėjom eit šienaut. Visi juokės: dalgis matyt, o vyrų nematyt“, – kalba „100 metų kartu“ herojus.
Taip dirbęs septynerius metus buvo paimtas į kariuomenę, kur pirmam husaro pulke tarnavo pusantrų metų. Po kariuomenės vėl grįžo prie darbų. Dėdė, neturėjęs vaikų, pasiėmė Juozą globotiniu už tai, kad šis pavaduotų ir palaidotų. Pas dėdę Juozas gavo ne tik namus ir ūkį, bet ir žmoną. Kaip pats sako, rado už tvoros, mat ji buvo kaimynė. Paklaustas, ar mylėjo žmoną, šimtametis gerokai nustemba: „Tai kaip gi? Jeigu pasiimi, reik mylėt. Dabar jau daugiausia nemyli, pabėga ar susiranda kitą mylimą. Nežinau, mūsų laikais nebuvo girdėt tokių dalykų.“
Be sunkaus darbo senolis neapsiėjo ir vedęs. „Buvo visokių laikų, žemę dirbom, javus rankom iškuldavom. Sumaldavom. Moterys duoną iškepa ir vežam į Kauną parduot. Paskui užėjo tarybiniai laikai, dukterys pradėjo skarutes aust, jas irgi veždavom į Kauną ar Vilnių parduot. O neleisdavo tų darbų daryt“, – prisimena jis.
Į Lietuvą atėjus rusams Juozui teko slapstytis. „Slapsčiausi, kol mobilizavo į karą. O kas nori eit mirt? Nė vienas“, – sako vyras. Vengdamas karo Juozas ilgiau nei mėnesį slėpėsi klojime sudėtame šiene. „Išsipešiau tokį liuką, įlendu ir guliu. Atneša, pavalgau tik ir guliu“, – pasakoja. Vėliau mobilizavo miško darbams, ten pjauti ir vežti medžius tekdavo šešias dienas per savaitę. Atostogų Juozas sako neturėjęs niekada gyvenime. „Kas man jas duos tas atostogas, iš kur? Mano atostogos buvo tik sekmadienį“, – nukerta jis. Sekmadieniais vyras eidavo į bažnyčią, o po jos – prie darbų namuose.
„Dirbi, dirbi, atėjo vakaras, saulė nusileido, užvalgei, eini miegot. Rytą atsikėlei – vėl“, – kasdienį ritmą nupasakoja vyras.
Todėl turbūt nenuostabu, kad darbo, kurio Juozas nemokėtų ūkyje, nėra. Namuose – irgi. „Valgyt moku išsivirti, iškepti. Sako: nemoka valgyt pasidaryt. Jeigu yra iš ko, tuojau tu turi ir pasigamyt , labai lengva, kas ten. Vieną kartą gal blogiau padarysi, antrą kartą geriau“, – įsitikinęs senolis.
Vyro darbštumą liudija ir dukros. „Tikrai, jis labai darbštus ir turbūt dėl to gyvena taip ilgai. Būdavo atsikėlė iš ryto, vandenėlio šalto atsigėrė, pasiėmė dalgį ir eina šienaut. Šienauja keletą valandų, ateina, gauna pusryčius. Toks dienos režimas būdavo. O paskui – į kolūkį, iš kolūkio – vėl karvytė, šieno ruošimas, daržų tvarkymas, vežimų krovimas“, – vardija jauniausioji dukra. Moteris tikina, kas senolis ir dabar greičiausiai dar dirbtų, bet jį sustabdė tik invalido vežimėlis, į kurį teko sėsti dėl venų trombozės amputavus koją. Tai – ir bene vienintelis Juozo susitikimas su gydytojais.
Dukterys papasakoja ir tai, kad tėvas kurį laiką dirbo kolūkio pirmininku, tik šio darbo baisiai nenorėjo. „Prašėsi, kad atleistų, bet nenorėjo. Tai jis pasidarė ant kojos žaizdą, kad jį paleistų iš to darbo“, – prisimena viena dukterų.
Juozas sako, kad sunkaus darbo ir rūpesčio pažymėtame gyvenime buvo ir linksmų akimirkų. „Kai esi jaunas žmogus, ramu, tai tada ir linksmiausia buvo. Sueina jaunimas kiekvieną sekmadienį į bažnyčią, iš bažnyčios išėję vieni su kitais pasikalba. Nueini, kur viešas vakaras ar paprastas vakarėlis. Apsivedei – vėl kitas gyvenimas“, – dėsto senolis.
Vis dėlto kalba, kad jo gyvenime nebūta linksmos istorijos. „Prasidėjo karas, palikom viską, ką galėjom, užkasėm į žemę. Išbėgom. Kai apstojo frontas, grįžom namo. Kariuomenės pilna, viskas iškasta: kur buvo mėsos gabalas, taukai ar kas. Rado gyvulį, papjovė, suvalgė. Turėjau kuliamą mašiną, arklius atėmė, karves atėmė, nieko neliko. Likom kaip pirštas. Reikėjo eit į darbą, 3 metus išdirbom ir nieko už tai negaudavom. Tai reikėjo skarutes aust, duoną kept. Linksmų prošvaisčių per daug nebuvo. Reikėjo galvot apie gyvenimą, kad būtume pavalgę“, – sako jis.
Nepaisant sunkaus gyvenimo senolis sulaukė net 104 metų. „Kai turėjau 50–imt metų, tai sakiau gal iki 80–ties datrauksiu . Paskui žiūriu, kad tik šmakšt ir 100 metų. Labai į pabaigą tie metai greitai eina“, – šypsosi jis. „Ir gydytojas klausia: kaip tu taip ilgai gyveni, Juozai? Tėtis sako: nusipirk dalgį, tai ir tu ilgai gyvensi. Po kiek laiko vėl susitinka su kraujagyslių chirurgu ir klausia: na, ar nusipirkai dalgį šienaut?“, – tėčio pokštus prisimena dukra.