Mums įėjus į nedidelį butuką Antonas prideda pirštą prie lūpų ir sako, kad jo vienerių metų dukrelę tik pradėjo migdyti. Mes tyliai įsikuriame virtuvėje ir šnekučiuodamiesi laukiame, kol iš miegamojo sugrįš Antono žmona Anastasija, o pats Antonas baigs pjaustyti morkas.
Galų gale atsisėdę prie stalo ir gurkštelėję juodos plikytos arbatos jaunieji sutuoktiniai, taisydami vienas kito lietuvių kalbą, pradėjo pasakoti apie savo sprendimą gyvenimą tęsti Lietuvoje ir netgi kurti čia savo turizmo verslą, kuriuo skatina tiek lietuvius, tiek užsieniečius pažinti dar nematytą Lietuvos laukinę gamtą – miškus, ežerus, pievas ir upes.
„Aš studijavau organizacinę psichologiją Lidso (angl. Leeds) universitete Anglijoje. O Antonas, galima sakyti, nieko nestudijavo“, – nusijuokia Anastasija ir kumšteli savo vyrą.
Anglijoje kelis kartus bandęs gauti fotožurnalistikos diplomą Antonas pripažįsta, kad nerado motyvacijos baigti universiteto ir studijas metė.
Vėliau vaikinas pusę metų dirbo Ispanijoje inžinerijos įmonėje „Geodomas“, taip pat bandė įsidarbinti ir Rusijoje, tačiau, kaip pats sako, studijuoti ir rasti darbą ten lengva, tačiau įsidarbinti su lietuvišku pasu neįmanoma.
„Kaip vieną iš priežasčių man įvardijo tai, kad Lietuva yra ne Muitų sąjungoje“, – prisimena Antonas ir priduria, kad yra bandęs stoti ir į Sankt Peterburgo universitetą, tačiau tam kelią užkirto sudėtinga dokumentų tvarkymo sistema.
Vis dėlto, vaikinas įžvelgia ir teigiamų dalykų – džiaugiasi, kad turėjo galimybę pakeliauti po Rusiją ir susipažinti su vietiniais gyventojais, kurie įkvėpė idėjų jo dabartiniam verslui.
Šiuo metu Antonas jaučiasi laimingas būdamas šalia Anastasijos gimtajame mieste Lietuvoje.
Anglijoje trūksta namų
Už apvalaus stalo sėdintys Jevtiuchovai pripažįsta, kad grįžti į Lietuvą nebuvo sunku ir netgi labai gera.
„Aš nebegalėjau ten gyventi. Kažkaip ne man tai buvo. Galimybių ten yra labai daug. Aš galėjau dirbti, gerai gyventi, turėti visą materialinį turtą, kurio man reikėjo... Bet dvasinio turto ten nėra.
Anglijoje viskas labai greitai vyksta. Beveik niekas neleidžia laiko su draugais. Ten tokia rutina: darbas – namai, darbas – namai“, – sako Anastasija.
Antonas šypsodamasis prisimena, kad viena iš paskatų jam grįžti gyventi į Lietuvą iš Mančesterio tapo dabartinė jo žmona, su kuria susipažino atsitiktinai – tada, kai abudu grįžo trumpoms atostogoms į Visaginą.
„Ilgainiui supratau, kad turiu vilties draugauti su ja... Visada norėjau. Kai ji atvažiavo manęs aplankyti į Angliją, sužinojau, kada ji skris į Lietuvą, todėl nusipirkau bilietą ir nieko jai nesakęs įsėdau į tą patį lėktuvą“, – pasakoja Antonas.
Lietuviškos vertybės ir tradicijos paskatino grįžti namo
Savo praėjusio gyvenimo etapo nepasiilgsta nei 25-ių metų mergina, nei 26-ių metų vaikinas. Parkeliavę namo jie džiaugiasi susigražinę bendrumo jausmą, šeimą, namus ir lietuvišką gamtą.
„Labiausiai ilgėjausi artimiausių žmonių ir lietuviško mentaliteto. Vis tiek visi nori Lietuvoje padėti. Jeigu turiu kokią nors problemą, galiu kreiptis į socialiniuose tinkluose susikūrusias bendruomenes, kur žinau, kad rasiu sprendimą ir pagalbą. Anglijoje viską turi pasidaryti pats.
Aš prisimenu, kad buvo atlikti tyrimai, parodantys, kad tuose didžiuosiuose miestuose yra labai daug vienišų žmonių. Galbūt tik atrodo, kad žmonės ten gerai gyvena, yra apsupti draugų, tačiau, pasirodo, kad ten labai daug vienišų žmonių. Jie neturi bendruomenės jausmo ir jų santykiai yra labai paviršutiniški“, – neslepia Anastasija.
Anot jos, Anglijoje žmonės visiškai kitokie nei Lietuvoje – jie nejaučia dėkingumo šeimoms, tėvams ir seneliams.
„Jiems labai lengva atiduoti savo senelius kitų priežiūron – pas juos tai normalu. Aš žinau, kad jeigu aš susikurčiau šeimą su anglu ir man reikėtų pagalbos su vaiku, jo seneliai pasakytų, kad negali padėti, nes turi eiti į užsiėmimą, kokią nors jogos klasę ir pasiūlytų pasisamdyti auklę. Aš žinau, kad mano tėvai visuomet padės, jeigu reikės pagalbos“, – savo šeima ir lietuvių požiūriu džiaugiasi Anastasija.
Savo ruožtu Antonas prisimena, jog visuomet pasiilgdavo gamtos, kurios didžiuosiuose Europos miestuose yra labai mažai.
Vis dėlto, kaip patys teigia, yra labai sveika išvažiuoti į užsienį, o po to sugrįžti namo. Pažintis su kitomis kultūromis ir kitokiu požiūriu plečia akiratį, kuris Lietuvoje kartais būna labai siauras.
Pažintis su Lietuva per gamtą
„LitWild“ yra mano pašnekovų verslas, greitai įgausiantis mažosios bendrijos statusą. Anksčiau, kaip ir daugelis pradedančiųjų, jie dirbo pagal individualios veiklos pažymas.
Antonas su Anastasija sugalvojo verslo idėją, kaip originaliai ir unikaliai užsieniečiams pristatyti Lietuvos gamtą, kultūrą ir papročius. Jie organizuoja dienos, paros ar net savaičių žygius po Lietuvą, supažindina juos su unikaliu kraštovaizdžiu, ežerais, miškais ir netgi su tradiciniais lietuvių amatais.
Kaina varijuoja priklausomai nuo kelionės trukmės ir tipo: dienai galite paslaugą užsisakyti už 35 Eur, o savaitei ar ilgiau ir už 500-600 Eur. Žinoma, kaina nustatoma atsižvelgiant į tai, ar žygio metu bus naudojamas inventorius – baidarės, dviračiai, kanojos ir t.t.
„Mes galvojome, kad būtų labai smagu parodyti turistams mūsų gamtą, aplinką, supažindinti juos su vietiniais žmonėmis. Dabar yra labai daug žmonių, kurie važiuoja ne nusipirkę bilietus per paskutinės minutės išpardavimą, o norėdami autentiškos patirties“, – pasakoja Anastasija.
Kol kas daugiausiai žygių ir veiklų jie organizuoja Aukštaitijos nacionaliniame parke ir šiaurės-rytų Lietuvoje.
Visaginiečiai pasakoja, kad jų verslo idėjai labai daug įtakos padarė mėnesio kelionė po Gruziją.
„Kai keliavome po Gruziją, pamatėme labai daug žmonių, kurie sveikino mus lyg draugus. Mes tų žmonių nepažinojome, tačiau mus pamatę jie iškart mus vaišindavo ir pildavo vyno“, – prisimena mergina.
Anot Antono, gruzinai, kaip dažnai Lietuvoje girdima, mėgsta ne tik lietuvius, bet ir rusus: „Aš prisimenu, kad jie sakė, jog nemėgsta Rusijos politikų, tačiau labai mėgsta žmones – šituos dalykus reikia atskirti. Po tokios kelionės norėjome tą patį jausmą sukurti ir čia, kad atvažiavę turistai nesijaustų vieniši ir įsilietų į mūsų kultūrą, susipažintų su mūsų tradicijomis“, – teigia Antonas.
Užsieniečiai neatsistebi Lietuvos grožiu
Kaip pasakoja visaginiečiai, „LitWild“ paslaugos orientuotos į užsieniečius. Jie žada savo idėją dar labiau plėtoti ir vystyti bei pritraukti daugiau klientų.
Nė nemirktelėdami Antonas ir Anastasija pripažįsta, kad Lietuvos gamta turistams padaro labai didelį įspūdį.
„Juos žavi gamta, ežerai. Tekdavo dažnai girdėti kaip žmonės plaukiodami lietuviškuose ežeruose sustodavo, pakeldavo galvą ir stebėdavosi supančiu vaizdu. Lyginant su Anglija jiems mūsų kraštovaizdis kaip paveikslėlis“, – įspūdžius pasakoja Antonas.
Jam atitaria ir žmona: „Ten nėra miško ir labai mažai laukinės gamtos – ji visur paliesta žmogaus. Pavyzdžiui, jeigu yra koks miško keliukas, tai visada tik su ženklinimu ir beveik visur asfaltuotas. Užsieniečiai nežino, kad gali būti kitaip, nes pas juos yra dirbtinai sukurti parkai ir gamtos sąlygos“.
Visaginas atgimsta
Viso pokalbio metu man kirbėjo klausimas – na ir kodėl šie du jaunuoliai po savo patrakusio gyvenimo užsienyje nusprendė apsistoti būtent Visagine.
„Mes nežinojome, kur gyvensime, kai grįšime iš kelionės Gruzijoje ir Rusijoje. Aišku, galėjome kraustytis į Vilnių ir ten dirbti. Tačiau mes tuo metu jau žinojome, kad turėsime dukrytę Alisą, todėl nusprendėme gyventi čia. Vilniuje nebūtų lengva ir patogu“, – žiūrėdama į gyvenimo draugą pasakoja Anastasija.
„Galbūt Gruzija leido mums suprasti, ką mums reiškia šeima ir dėl to mes čia sugrįžome“, – svarsto Antonas.
Anot jų, iš užsienio atgal į Lietuvą sugrįžta vis daugiau žmonių. Dauguma iš Visagino emigravusių lietuvių pasirinko Angliją, tačiau buvo ir tokių, kurie išvyko į Rusiją. Anastasija sako, kad, regis, visi išvažiavę į Rusiją jau sugrįžo atgal.
Anot Antono ir Anastasijos, nepaisant dalies konservatyvių ir „užsisėdėjusių“ žmonių, miestas po truputį pradeda kilti iš miego ir stotis ant kojų.
„Man atrodo, kad Visaginas pradėjo šiek tiek keistis, kai į miesto politiką atėjo nauja komanda. Nors ir iš lėto, tačiau manau, kad žmonių mentalitetas pradėjo keistis. Aišku, visada atsiranda užsisėdėjusių ir užsispyrusių žmonių, kurie neleidžia kitiems judėti į priekį.
Žmonės neturėtų sėdėti socialiniuose tinkluose ir piktintis, kad viskas blogai ir kad nėra darbo, kai patys nesiryžta nieko keisti“, – sako Anastasija ir išgeria likusį arbatos puoduko turinį.