Į egzotišką salą susiruošę lietuviai oro uoste sukėlė sumaištį: į lėktuvą jiems padėjo patekti tik aukšto pareigūno parašas

Mikroautobuso vairuotojas 21 kartą per pastarąsias penkias valandas įjungė tą pačią, iš jo mobiliojo telefono skambančią, dainą. Kai ji pasibaigdavo, jis kantriai, viena ranka vairuodamas, nuspausdavo „Play“ mygtuką ir nesuprantama kalba atliekamas popmuzikos hitas užgrodavo vėl. Kartu su pakeleiviais nervingai krizenome, tačiau ginčytis nebebuvo jėgų.

Mikroautobusui riedant dulkėtu Tanna salos žvyrkeliu, prieš akis vėl iškildavo ką tik matyti lavą spjaudančio ugnikalnio vaizdai, Yakel genties kaimelio egzotika ir Ramiojo vandenyno skalaujami sustingusios lavos paplūdimiai. Mes keliavome Vanuatu – dar vienoje lietuvių jachtos „Ambersail“ ekspedicijos „Kita pasaulio pusė“ stotelėje, iš kur netrukus prasidės mūsų kelionė per vandenyną.

Bilietas į vieną pusę

Prieš kelionę į Vanuatu mano žinios apie šią tolimą salą apsiribojo tik tuo, kad per olimpinių žaidynių atidarymo ir uždarymo ceremonijas į stadioną jie žengia vieni paskutiniųjų. Prieš akis taip pat iškilo dar vaikystėje laidoje „Keliautojų klubas“ matyti vaizdai - tolimoje Ramiojo vandenyno saloje nuo medžių šokinėja virvėmis prie kojų prisirišę vyrai. Tuomet aš dar nežinojau, kad tai Vanuatu Pentecost saloje atliekamas ritualas, įkvėpęs šokinėjimo su gumomis (angl. bungee jumping) entuziastus sukurti naują pramogą, kuri netrukus pasklido visame pasaulyje.

Pirmasis 83 salų archipelagą atrado portugalų keliautojas Pedro Fernandezas de Quirosas, klaidingai manęs, kad tai yra įsivaizduojamos Pietų Žemės (Terra Australis) dalis. Europa apie salyną geriausiai sužinojo antrosios britų keliautojo Jameso Cooko ekspedicijos metu. 1774 metų liepą burlaivis „HMS Endevour“ pasiekė archipelagą. Laivo žurnaluose aprašoma, kad ekspedicija buvo pasitinkama labai įvairiai - smalsiausi čiabuviai priplaukdavo savo valtelėmis, tačiau daugumoje salų J. Cooko komandai tekdavo atidengti įspėjamąją ugnį, norint išbaidyti strėlių šūviais ir akmenimis juos pasitinkančius vietinius.

Šiais laikais Vanuatu keliautojus pasitinka svetingai, tačiau buriuotojams į salą patekti vis dar nėra labai paprasta. „Ruoškis nuotykiams“, - belaukiant lėktuvo Kopenhagos oro uoste pranešė vienas iš kelionės organizatorių, kai paaiškėjo, kad mano turimas, ir visiems dalyviams išsiųstas, aiškinamasis raštas apie ekspediciją prieš kelias valandas neįtikino Naujosios Zelandijos pareigūnų.

Vanuatu - viena iš keliolikos pasaulio valstybių iš atvykstančiųjų reikalaujanti parodyti atgalinį bilietą. Jo paprašoma, dar prieš įlipant į lėktuvą, Jūsų išvykimo oro uoste. Kai pirmieji ekspedicijos dalyviai Oklande bandė paaiškinti apie mūsų kelionės tikslą ir rodė raštą, zelandiečiai gūžčiojo pečiais: „Tokia tvarka – arba dabar įsigykite atgalinį bilietą, arba į lėktuvą neįleisime“.

Laimei, kiekvienai problemai yra sukuriamas sprendimas. Vietinės kelionių agentūros šį klausimą išsprendžia taip – rezervuoja Jums atgalinius bilietus ir juos atspausdina. Vėliau rezervacija atšaukiama, pinigai grąžinami, o agentūra pasilieka komisinį mokestį už paslaugą.

„Ambersail“ komanda nusprendė taip lengvai nepasiduoti. Kol ekspedicijos dalyviai iš skirtingų pasaulio kraštų skrido Vanuatu link, kapitono padėjėjas Darius mynė Vanuatu imigracijos tarnybos slenksčius. Taip mūsų elektroninio pašto dėžutėse atsirado oficialus paties Vanuatu imigracijos tarnybos viršininko pasirašytas raštas, kad lietuvių jachtos įgula turi teisę patekti į šalį be atgalinio bilieto.

Kai raštą išdidžiai parodžiau Oklando oro uosto registracijos pareigūnei, kilo lengva sumaištis, tačiau po trumpo darbuotojų „konsiliumo“ buvo nuspręsta, kad į lėktuvą aš lipti galiu. Šiek tiek ilgiau mąstė Vanuatu sostinės Port Vilos oro uosto pasienietis, tačiau aukšto pareigūno parašas darė įspūdį: atvykimo antspaudas atsidūrė mano pase - labas, Vanuatu!

Me blong Yurop

J. Cookas, atrasdamas naujas vietas, ilgai galvos nesukdavo, ir suteikdavo joms jau egzistuojančių geografinių vietų pavadinimus. Taip archipelagas tapo Naujaisiais Hebridais, gavęs prie Škotijos esančio salyno vardą. Naujuosius Hebridus per pusę valdė britai ir prancūzai. Salos nepriklausomybę paskelbė 1980-aisiais ir pasivadino Vanuatu, kas išvertus pažodžiui reiškia (žemė stovi).

Anglų ir prancūzų kalbos Vanuatu iki šiol yra valstybinės, todėl bendraujant su salyno gyventojais problemų tikrai nekils. Trečioji valstybinė kalba – bislama – savotiškas anglų kalbos ir vietinių dialektų gramatinių konstrukcijų mišinys. Tai kalba, kuria susišneka dauguma salos etninių grupių, kurių iki šiol aktyviai vartojamų skirtingų dialektų čia priskaičiuojama daugiau nei 100.

Kalbėti ja greičiausiai neišmoksite, bet suprasti, kas parašyta, jei mokate anglų kalbą, nėra sudėtinga. Kaip sako patys vanuatiečiai, tereikia į sakinius įterpti junginius long arba blong, ir kalbą jau mokėsite: Ripablik blong Vanuatu (Vanuatu respublika), me blong Yurop (aš iš Europos), hamas ( angl. how much) long hes (kiek tai kainuoja).

Geriausias pavyzdys yra vanduo:

vanduo - Wota (angl. water)

geriamas vanduo – Freswota (angl. fresh water)

vandenynas – Solwota (angl. salt water).

Antrą dieną saloje jau nebuvo sunku suprasti, kad užrašas ant mūsų mikroautobuso vairuotojo marškinėlių „Kam tugeta mo faet agensem Korapsen“, reiškia „Kartu susivienykime kovai prieš korupciją“.

Turizmas, bitkoinai ir lietuvių bankas

Vanuatu turistus vilioja savo gamta, laukiniais paplūdimiais, prie vandenyno įsikūrusiais viešbučiais ir savo autentiškumo neprarandančia vietinių čiabuvių kultūra. Aktyvaus laisvalaikio mėgėjus traukia ir didelis vietų nardymui bei kitų vandens pramogų pasirinkimas.

Dauguma turistų šalį aplanko į savo maršrutus Vanuatu įtraukusių kruizinių kompanijų laineriais. Didžiąją dalį lėktuvais atvykstančiųjų sudaro turistai iš Naujosios Zelandijos ir Australijos, kuriems pasiekti archipelagą trunka panašiai kaip mums iš Vilniaus nuskristi į Londoną.

Nors pasaulį išmaišiusiai jachtai „Ambersail“ tai buvo tik pirmasis apsilankymas Vanuatu, lietuvių keliautojai šią salą atrado jau gerokai anksčiau. Lyginant prieš keletą metų saloje apsilankiusių lietuvių įspūdžius (2011 ir 2014) ir tai, ką teko pamatyti man, akivaizdu, kad šalis sparčiai žengia modernėjimo keliu. Keičiasi šalies miestai, tiesiami keliai, civilizacijos atributai atkeliauja į vietinių genčių buitį.

Štai taip atrodė pagrindinė šalies sostinės Port Villos krantinė 2011 metais:

Taip ji atrodo dabar, po to kai Australija ją įrengė kaip dovaną Vanuatu už pažadą, pasak vietinių, aktyviau kovoti su korupcija:

Vanuatu turi ir vieną lietuvišką verslo akcentą. Verslininko Viliaus Kavaliausko investicijų bendrovė „Enercom Capital“ 2015 metais įsigijo Vanuatu veikiantį banką „Pacific Private Bank“, kuris padeda spręsti pasiturinčių klientų turto valdymo klausimus. Vadovaujančius postus šiame banke užima keletas lietuvių, gyvenančių ir dirbančių šalies sostinėje Port Villoje.

Tuo metu kol lietuviai nedideliais žingsneliais užkariauja pasaulį, Kinija tai daro kur kas didesniais mastais. Naujojo Šilko kelio „Road and Belt Initiative" projekto, kuriuo siekiama investuoti į infrastruktūros objektus įvairiose šalyse, akiratyje atsidūrė ir Vanuatu.

Vienas prašmatniausių pastatų sostinėje Port Viloje yra Kinijos ambasada, o kelius salyne tiesiančių ir įvairius objektus statančių Kinijos statybos kompanijų technikos ir darbininkų sunku nepastebėti. Kinai valdo ir nemažą dalį sostinėje esančių suvenyrų parduotuvių.

Praėjusių metų pabaigoje Vanuatu nuskambėjo pasaulyje pasiūliusi visiems norintiems taip vadinamą investicinę pilietybę už bitkoinus. Visi, atitinkantys keletą kriterijų, ir sumokėję 200 000 JAV dolerių arba atitinkamą sumą kriptovaliuta, gali gauti Vanuatu Respublikos pasą.

Šalies pilietybė vertinama ne tik dėl palankios Vanuatu mokesčių politikos, bet ir dėl galimybės su piliečio pasu be vizų apsilankyti 117 pasaulio valstybių, įskaitant Europos Sąjungos šalis. Į Australiją ir JAV Vanuatu piliečiai gali patekti su turistinėmis vizomis. Palyginimui, Lietuvos Respublikos piliečio pasas suteikia teisę be vizų nukeliauti į 166 pasaulio valstybes.

Mikroautobusų turizmas

Nors atvykę į salą gausite bukletą su vietinių kelionių ir pramogų organizatorių kontaktais, susiplanuoti savo veiklą saloje galima ir savarankiškai. Pagrindinis darbas, kurį Jums reikės atlikti - susitarti su vienu iš savo paslaugas nuolat siūlančių mikroautobusų vairuotojų. Jei pasiseks, pastarasis pats taps Jūsų gidu saloje arba pasiūlys gerai angliškai kalbančio savo bičiulio paslaugas.

Svarbiausia iš anksto žinoti ir susitarti, kuriuos taškus būtinai norite aplankyti. Priešingu atveju, būsite priklausomi nuo vairuotojo žinių ir noro jums kažką parodyti.

Apžiūrėti Efate salą ir joje esančią Vanuatu sostinę Port Vilą mes turėjome porą dienų. Dienos kelionė po salą mikroautobusu keturiems žmonėms iš viso kainavo maždaug 80 eurų arba 10 000 vietinės valiutos vatų. Tiesa, vairuotojas nusprendė išbandyti mūsų grupės stiprybę ir įkalbinėjo priekinėje sėdynėje važiavusį kolegą įtikinti mus sumokėti daugiau, o papildomus pinigus pasidalinti perpus su juo. Lietuviai išsaugojo vienybę, o pelno schemų sumanytojas liko su 10 000 vatų.

Per dieną mes spėjome pasimaudyti gražius laukinius paplūdimius skalaujančiame vandenyne, apsilankyti vėžlių veisimo fermoje (kurio vyriausiai gyventojai keli šimtai metų), pasigrožėti Mele Maat kriokliais (žinoma, pasimaudyti) ir aplankyti vandenyno suformuotą Eton Blue Hole vandens telkinį (pasimaudyti vėl). Kiek gi galima maudytis, paklausite Jūs, tačiau Vanuatu reikia grožėtis ir maudytis, maudytis ir grožėtis, ir t.t.

Kino žvaigždžių gentis

2015 metų rugsėjį ant raudonojo Venecijos kino festivalio kilimo daugiausiai dėmesio sulaukė egzotiškai apsirengę žmonės, kurie sušoko tradicinį šokį. Taip daugelis žmonių pirmą kartą sužinojo apie Vanuatu salą Tanną ir ten gyvenančius Yakel genties žmones.

Australų režisieriaus Bentley Deano filmas „Tanna“ tąkart pelnė publikos simpatijų prizą, o praėjusių metų sausį pateko tarp penkių filmų, pretendavusių pelnyti „Oskarą“ geriausio užsienio filmo kategorijoje.

Būtent Tannos sala ir filmo lokacijomis tapusios vietos, buvo kitas mūsų vizito Vanuatu tikslas. Iš Efatės į Tanną galima nuskristi vietos avialinijų „Vanuatu Airlines“ lėktuvu arba nukeliauti vandenynu. Mūsų kelionė su „Ambersail“ truko 16 valandų ir tai buvo mano pirmasis pasimatymas su Ramiuoju vandenynu, bet apie tai išsamiau – kitose pasakojimo dalyse.

Vanuatu salose gyvena nemažai genčių, kurios iki šiol laikosi vadinamosios Kastom tradicijos – per šimtmečius išsaugoto gyvenimo būdo, papročių ir ritualų. Turistai gali apsilankyti Kastom kaimuose, kur iki šiol yra labai mažai civilizacijos atributų. Jų vaikai nevaikšto į mokyklą, maistą jie užsiaugina patys.

Viename iš tokių Yakel genties kaimų ilgiau nei pusmetį ir gyveno filmo „Tanna“ režisierius, o jo šeimos nariai tapo filmavimo komanda. B. Deaną patraukė praėjusio aštuntajame dešimtmetyje įvykusi, „Romeo ir Džuljetos“ siužetą primenanti istorija.

Pagal Kastom tradiciją, ilgą laiką salyne vyravo sutartinių vestuvių paprotys. Viena mergina verčiama tekėti už sutarto jaunikio, pabėgo pas savo mylimąjį, kol galiausiai, siekdami išvengti genčių persekiojimo, jie pasitraukė iš gyvenimo suvalgę nuodingų grybų. Ši tragiška istorija galiausiai privertė gentis priimti sprendimą, kad santuokos iš meilės yra galimos.

Autentiškoje salos gamtos aplinkoje nufilmuotos juostos aktoriais tapo vietos gyventojai. Daugelis jų filme atliko tas funkcijas, kurias atlieka ir realiame gyvenime – žiniuonio, seniūno ir kt.

Filmo kūrybinė grupė baiminosi, kad pasaulinis žinomumas gali sutrikdyti Yakel genties gyvenimą dėl čia pradėsiančių vykti turistų, tačiau patys čiabuviai tikino, kad jie mėgsta bendrauti ar atviri atvykėliams.

Iš tiesų, turistai dabar yra nemenka genties finansinė paspirtis – apsilankymas kaime Jums kainuos apie 20 eurų, už kuriuos galite pabendrauti su vietos gyventojais, apžiūrėti jų buitį, o viešnagės pabaigoje pamatyti atliekamus tradicinius šokius. Norint užlipti į medžiuose įrengtus namelius arba paragauti specialiai jums pagaminto maisto, tektų mokėti papildomai. Tą dieną mes buvome vienintelė juos aplankiusi grupelė.

Apie mūsų grupės atvykimą senyvas vyras praneša garsiai mušdamas medinę daužyklę, kurios garsas aidi per visą kaimelį. Mus pasitinka vietinis angliškai kalbantis vyresnysis rankoje išdidžiai laikantis baltos spalvos mobilųjį telefoną. Kaimo gidas pasakoja anglų kalbos pramokęs savarankiškai.

Mobiliojo telefono jis nepaleidžia iš rankų visos viešnagės metu. Vėliau parodo ir saulės elementų bateriją, kuria ši vienintelė genties ryšio su išoriniu pasauliu priemonė yra įkraunama.
Tai vienas iš dviejų civilizacijos atributų kaime. Antrasis – lauke atvestas geriamojo vandens čiaupas.

Kai mes nusileidžiame link trobelių, apie atvykimą išgirdusi gentis jau ruošiasi būsimam pasirodymui – moterys dedasi tradicinius nendrinius sijonus, vyrai baigia buities darbus, o nuo mūsų nesitraukia būrys smalsiais žvilgsniais šaudančių vaikų.

Gidas parodo ir namelį, kuriame daugiau nei pusmetį gyveno Yakel gentį išgarsinusio filmo režisierius.

Sugrįžus į pagrindinę kaimo aikštę, mūsų jau laukia improvizuotas turgelis, kuriame galima įsigyti iš medžio drožinėtų skulptūrų, tradicinių iš palmių lapų pagamintų vyrų lytinių organų dėklų, vadinamų Nambas, ir žinoma, filmo „Tanna“ DVD diskų.

Pasižiūrėkite DELFI TV užfiksuotas apsilankymo Yakel genties kaimelyje akimirkas:

Laiku iššaunantis ugnikalnis ir vairuotojas melomanas

Toliau mūsų kelias veda prie dar vieno filmo herojaus – Yasur ugnikalnio. 361 metrų aukščio kalnas laikomas vienu iš geriausiai žmonėms prieinamų aktyvių ugnikalnių pasaulyje. Tai ir vienas brangiausių lankomų objektų Vanuatu – viešnagė čia Jums kainuos apie 80 eurų.

Turistai į kalno teritoriją turi atvykti ne vėliau nei 16 valandą. Po trumpo pasakojimo ir improvizuoto tradicinio pasirodymo, mes įspėjami elgtis atsargiai ir laikytis nurodymų. „Safety first!“ (Svarbiausia saugumas!), - įspėja mus lydintys gidai. Tiesa, „safety first“ negalioja kelionėje atvirais visureigiais, kai ant improvizuotų suoliukų sėdintys turistai turi iš visų jėgų laikytis, kad neiškristu iš greitai į kalną lekiančių ir staigius posūkius darančių automobilių.

Tačiau perspėjimai nėra iš piršto laužti. Turistai gali stovėti maždaug 200 metrų atstumu nuo kraterio ir yra įspėti atidžiai stebėti ar nesileidžia kokia kalno išspjauta skeveldra. Viena vieta atitverta vos prieš keletą metų ir prie jos pakabintas užrašas „Danger“ („Pavojus“), po to, kai atskriejęs akmuo toje vietoje užmušė japonų turistą.

Kalnas mus pasitinka dūmų debesimis ir iki šiol tik dokumentiniuose filmuose girdėtais šnypštimo ir sproginėjimo garsais. Tik temstant pasimato visas šio reiškinio grožis - su kiekvienu išsiveržimu raudonai nušvintantis ugnikalnis. Spėjama, kad būtent ugnikalnio dūmai patraukė Jameso Cooko dėmesį, kai jo ekspedicija pamatė Vanuatu salą.

Kalnas turi ir savo darbotvarkę. Kai po dviejų valandų savo įrenginių atminties korteles šimtais nuotraukų ir vaizdo įrašų užpildę turistai ima nerimastingai trypčioti ir klausinėti, kada keliausime atgal, gidai liepia dar 5 minutes palaukti. Ir lygiai 18.30 kalnas susirinkusiems padovanoja savo didžiausią vakaro išsiveržimą.

DELFI TV užfiksuotuose kadruose - apsilankymo Mount Yasur ugnikalnyje akimirkos:

Ugnikalnį šventa vieta laiko ir vieno neįprasčiausių religinių judėjimų pasaulyje Johno Frumo kulto sekėjai. Tai viena iš Melanezijos salose paplitusių Krovinių (Cargo) kulto atmainų, atsiradusių, pasak antropologų, II pasaulinio karo metu. Tuomet amerikiečių kariuomenė salose išsilaipino su savo amunicija ir gėrybėmis, ir įkūrė karines bazes.

Karui pasibaigus ir amerikiečiams išvykus, didelė dalis to turto liko salose ir buvo sudievinta. Tannos saloje dalis genčių tiki, kad paslaptingasis sudievintas amerikietis Johnas Frumas kažkada sugrįš į salą su dar daugiau gėrybių. Tikima, kad jis gyvena ugnikalnyje. Frumo garbei rengiami karines ceremonijas primenantys vietinių paradai. Daugiau apie Krovinių kultą Vanuatu galite paskaityti čia.

Johno Frumo kulto sekėjų paradas Tannoje:

Ir pabaigoje pakalbėkime apie tai, nuo ko pradėjome – mikroautobuso vairuotoją melomaną ir jo melodiją. Kai vienas kolega po kokio 17 karto ironiškai mestelėjo „Nuostabi melodija!”, vairuotojas tai įvertino ir ją pagarsino. Tuomet atsargiai paklausėme, galbūt jis turi daugiau muzikos? Žinoma, jis turėjo. Kitą melodiją. Ji skambėjo likusias dvi kelionės valandas...

Ją aš niūniavau ir gulėdamas „Ambersail“ jachtos gulte. Ryte laukė plaukimas į Naująją Kaledoniją. Bet apie tai – kitame rašinyje.

Praktiniai patarimai

Jei nuspręsite keliauti į Vanuatu, nusiteikite, kad Jūsų laukia ilga beveik dviejų parų kelionė ir 4 skrydžiai lėktuvais. Todėl verta planuotis ilgesnę kelionę, kurios metu ne tik aplankytumėte archipelagą, bet ir daugiau laiko praleistumėte tarpinėse stotelėse – Honkonge, Singapūre, Australijoje arba Naujojoje Zelandijoje.

Tik vienas Lietuvos mobiliojo ryšio operatorius skelbia teikiantis paslaugas Vanuatu (tiesa, per 4 kelionės dienas to tarptinklinio ryšio mums nepavyko „pagauti“). Todėl verta dar oro uoste įsigyti vietinio operatoriaus „Digicel“ SIM korteles su skirtingais duomenų planais. Vietinis mobilusis ryšys visai neblogai veikė net keliaujant jachta tarp salų ir nutolus nuo kranto.

Straipsnyje panaudota: Gyčio Oganausko ir Dariaus Vaičiulio filmuota medžiaga.