Iki Šumsko važiuojame kiek ilgiau nei minėtą pusvalandį, nes, pasirodo, navigacijos nurodytą greičiausią maršrutą sudaro beveik 10 km ilgio duobėtas žvyrkelis, juo lėtai judame tausodami automobilį.

Vėliau sužinome, kad yra ir normalus asfaltuotas kelias, o šis kelias, kuriuo atvykome, kadaise buvo liūdnai pagarsėjęs. Vilnių ir Astravą jungiantis Juoduoju traktu vadintas kelias buvo pamėgtas plėšikų.

Važiuodami žvyrkeliu matome miško properšose įsikūrusias pavienes sodybas. Atrodytų, tobula vieta gyventi, bet vietiniai nurodo vieną esminį apylinkių trūkumą – aplink labai mažai ežerų, o tai ypač atsiliepia karštą vasarą. Tiksliau, vienintelis didesnis vandens telkinys yra Margėjų tvenkinys, iki jo nuo Šumsko – 6 km. Nemaža dalis gyventojų dėl šios priežasties išsikasę nedidelius prūdus šalia savo namų.

„Sunku žmonėms, gyvenantiems vienkiemiuose, daugiausiai seniems. Nenori važiuoti pas savo vaikus, gyvenančius mieste. Dar gali pasidaryti sau valgyti ir jiems gerai. Vaikai atvažiuoja kartą per savaitę, gal kartą per mėnesį, atveža visko.

Aišku, dar yra, kaip mes vadinam, lavačka (autoparduotuvė – DELFI). Vieną dieną per savaitę važinėja autobusiukas, ten duonos galima nusipirkti, bet ten jau brangiausiai parduoda. Bet sustoja prie namo, patogu, dabar jau šaldytuvą turi, galima nusipirkti mėsos, pieno“, – pasakoja Šumsko pašto viršininkė Irena Savicka.

Įvažiavus į patį Šumską trečiadienio rytą į akis krenta daugybė namų, tačiau aplink – nė gyvos dvasios. Laukuose po kiek laiko išvystu tik vieną besidarbuojančią močiutę.

„Šiaip daug tuščių namų yra, aišku, kad yra. Mirė tėvai, o vaikai atvažiuoja vasarą kartais, šeštadienį. Mano namas va ir tuščias stovi. Gyvenu pas vyrą, mama mirė, tėvas mirė, namas tuščias. Turiu brolių, seserų, bet jie Vilniuje gyvena. Gal anūkas koks nors panorės įsikelti, bet vienam 15 metų, klausiau, gal jis norės gyvent, bet jam tik arba Vilnius, arba užsienis. Jau tokių metų taip galvoja“, – atskleidžia I. Savicka.

Šiandien Šumske gyvena apie 900 žmonių. Tiesa, bent iš oficialių duomenų, negalima teigti, kad miestelis mirštantis, 1987 metais čia registruota 771 gyventojas, o šio tūkstantmečio pradžioje jų buvo beveik 998.

Miestelis turi turtingą istoriją, XVII a. pabaigoje didiko Mykolo Šumskio iniciatyva pastatyta medinė bažnyčia, o po šimtmečio ją pakeitė įspūdingas mūrinis šedevras išlikęs iki šių dienų. Prie bažnyčios pakabintas lenkų kalba surašytas pamaldų tvarkaraštis.

„Nelabai čia yra su kuo bendrauti lietuviškai, visi lenkai ir rusai. Yra keletas lietuvių šeimų, bet jie su manim pradėjo kalbėti lenkiškai. Aš prašiau, kalbėkit su manimi, taisykit mūsų lietuvių kalbą. Aš viską suprantu, žiūriu lietuviškus kanalus per televizorių, bet kalbėti progų nedaug“, – sako pašto viršininkė.
Sunku žmonėms, gyvenantiems vienkiemiuose, daugiausiai seni. Nenori važiuoti pas savo vaikus gyvenančius mieste. Dar gali pasidaryti sau valgyti ir jiems gerai. Vaikai atvažiuoja kartą per savaitę, gal kartą per mėnesį, atveža visko.
I. Savicka

Ir išties susikalbėti su kažkuo lietuviškai šiame miestelyje tikras iššūkis, visi vietiniai kalba mielai, bet tik rusiškai.

„Važiuokit tuo keliu, ten toliau yra senovinis apgriuvęs pastatas. Dabar UNESCO aptvarkė, bet stovi užkaltais langais, lyg parduodamas“, – rusiškai mums kelią į Šumsko dvaro rūmus aiškina vietinis senolis. Buvo labai smalsu išvysti šiuos rūmus, juos lyg ir bandyta renovuoti, bet dabar tiek aplink esantys priestatai, tiek patys rūmai apleisti. Kad juos dar aplanko žmonės liudija tik gausiai primėtyti alaus ir degtinės buteliai.

Nėra degalinės, o parduotuvėse – cigarečių

Pirmiausia Šumske sustojome prie parduotuvės pavadinimu „Kaimo polka“. Nedidelio miestelio mastu ši parduotuvė vos ne prekybos centras, didelio ploto parduotuvės lentynos nukrautos ne tik maisto produktais, bet ir įvairiausiomis namų apyvokos prekėmis.

Pagriebiu butelį mineralinio vandens ir einu prie kasos. Paduodu banko kortelę, o pardavėja baksteli pirštu į užrašą nurodantį, kad atsiskaitymas tokiu būdu galimas tik perkant prekių už daugiau nei 5 Eur. Nusprendžiu, kad mano įprotis gana dažnai neturėti su savimi grynųjų nesutrukdys numalšinti troškulio, todėl trumpai pagalvojęs paprašau dar ir cigarečių pakelio.

„Cigarečių neturime“, – atsako pardavėja. Nors atsakymą, kodėl taip yra, greičiausiai žinau, vis tiek pasiteirauju to už kasos stovinčios moters, bet ji tik nukerta, – „Klauskite vadovo.“

O atsakymas paprastas – nuo Šumsko iki Baltarusijos sienos vos 3 km, o ten jau pigių rūkalų galima gauti kiek tik norite.

„Cigaretės už sienos iki euro kainuoja, populiariausios gal apie 90 centų. Čia už tiek nenusipirksi“, – pasakoja man vietinė Olga.

Kiek nustembu sužinojęs, kad miestelyje iš viso 3 maisto prekių parduotuvės. Olga nurodo, kad vienoje perka limonadą, sultis ir ledus, didžiausias pasirinkimas, ten toliau visada ras šviežios mėsos. Šiaip pensininkai, miestelyje sudarantys daugumą, dažniausiai turi laisvo laiko, todėl išėję apsipirkti apeina visas tris parduotuves medžiodami mažiausias kainas.
„Nelabai čia yra su kuo bendrauti lietuviškai, visi lenkai ir rusai. Yra keletas lietuvių šeimų, bet jie su manim pradėjo kalbėti lenkiškai.
I. Savicka

Prieš važiuodamas į Šumską svarsčiau, ar rasiu nors vieną parduotuvę, nes buvau įsitikinęs, kad vietiniai apsipirkti pigiau plūsta į už kelių minučių kelio esančią Baltarusiją. Pasirodo, ne.

„Čia negalima pravažiuoti su maistu. Galima prasivežti kilogramą cukraus, miltų, bet negalima prasivežti sūrelių, dešros. Čia nėra taip, kaip Medininkuose, čia tik punktas. Ten siena, ten galima prasivežti alkoholio, tabako, o čia tik pusė litro degtinės ir du pakeliai cigarečių.

O Baltarusijoje kainos ir ne tokios mažos, dar ir asortimentas nekoks. Jei važiuotumėte į Minską, be abejo, rastumėte visko, bet čia prie sienos nelabai. Važiuojantys į Baltarusiją sustoja apsipirkti čia, Šumske, nuveža ką nors pažįstamiems“, – atskleidžia gyventoja.

Ji taip pat priduria, kad vienoje iš parduotuvių atveža net tortus pagal specialius užsakymus, be to, galima paprašyti, kad atvežtų brangesnės mėsos, šiaip jos nebūna, nes ji gana ilgai užsistovi.

„Jeigu nori kokio neįprasto dalyko, reikia važiuoti į Vilnių. Va mokykla nesenai per pabaigtuves užsisakė didelį tortą, ant kurio surašyti visų mokinių vardai. Visko galima čia gaut. Nebent nori kokio neįprasto dalyko, reikia važiuoti į Vilnių“, – sako Olga.

Tiesa, apylinkėse nerasime degalinės, nes už sienos kuras kone dvigubai pigesnis nei pas mus, anot vietinių, litras benzino atsieina maždaug 60 centų.
Čia negalima pravažiuoti su maistu. Galima prasivežti kilogramą cukraus, miltų, bet negalima prasivežti sūrelių, dešros.
Olga

Autobusu į darbą nespėja

Vietiniai čia bando suktis, kaip išmano. Tiesa, darbo, palyginti su kai kuriais Lietuvos kaimais, čia visai nemažai. Yra slaugos ligoninė, joje 25 darbuotojai. Taip pat veikia poliklinika, progimnazija.

„Yra naujas daugiafunkcinis centras, jaunuoliai sportuoja. Visokių būrelių, šokių, anglų kalbos ir džiudžitsu, – nusijuokia I. Savicka, – vasarą darbo yra pas ūkininkus, todėl darbo žmonėms yra. Na kaip, yra norintiems dirbti. Aišku, yra tokių žmonių, nenorinčių dirbti. Jiems 30 metų, bet jiems tik taip gerai. Mažėja jų, mažėja, bet yra. Sunku dirbti žemę, visą dieną, vasarą, karšta, ne visi nori. Eina dar į mišką grybų, uogų. Kiekvieną dieną atvažiuoja mašina, superka, tai žmonės gyvena taip. Bet ne visus metus juk, porą mėnesių, o po to stovi biržoje ir gauna pašalpą.“

Ji priduria, kad dabar tvarka tokia, jog gaunantys pašalpas turi 10 dienų atidirbti seniūnijoje, o tai kai kuriuos piktina.

Olga pasakoja, kad anksčiau Šumske stodavo traukinys, tada dirbdavo beveik visi, buvo labai paprasta nusigauti iki Vilniaus, bet jau daugiau nei dešimtmetį bėgiai aptverti.

„Anksčiau, kai važiuodavo, tai žmonės per langą kokią kontrabandą išmesdavo“, – paklausta, kodėl nebestoja traukinys, sako Olga, bet priduria, kad tiksliai ir pati nežino atsakymo.

„Yra autobusas, važiuoja tris kartus į Vilnių, bet laikas nelabai geras. Važiuoja 8 valandą, 9 būna Vilniuje. Koks darbas gali būt? Juk darbas nuo 7 ar 8 jau prasidėjo. Bet nuvažiuoti iki Vilniaus, aišku, kad galima“, – pasakoja I. Savicka.

Jos teigimu, į Vilnių dirbti vis tiek yra važiuojančių, dažniausiai susikooperuoja, susimeta ant benzino ir važiuoja keturi arba penki viename automobilyje.

Vis dėlto nors mokykla yra, pašnekovė sako, kad jaunimo čia nedaug belikę, kai kas gyvena su tėvais, prie jų namų pasistato priestatus. Bet naujakurių nėra, jei kas ir sugalvoja kažkur netoliese gyventi, renkasi už 5 km esančius Kalvelius, ten ir traukinys stoja, ir žmonių daugiau, ir iki ežero pėsčiomis galima nueiti.

„Jaunimas išvažiuoja į užsienį. Ne tik jaunimas. Išvažiavo ir žmonių keturiasdešimt metų turinčių. Jeigu išvažiavo ir po pusės metų atgal negrįžo, tada aišku, kad ten jau gerai. Jei grįžo, bando kažką čia daryti. Pora žmonių grįžo.

Keletas berniukų po 18–20 metų nuvažiavo ir sužinojo, kad ten reikia dirbt. Galvoja, kad išvažiuos ir duos ten viską jiems. O, pasirodo, reikia dirbti. O čia mama yra, galima dirbti, galima nedirbti, vis tiek kažkas pamaitins“, – juokiasi I. Savicka.
Yra naujas daugiafunkcinis centras, jaunuoliai sportuoja. Visokių būrelių, šokių, anglų kalbos ir džiudžitsu
I. Savicka

Anksčiau čia buvo daugiau veiklos, tikina pašto viršininkė ir parodo pirštu į prieš 15 metų sudegusius kultūros namus, jų sienos dar stovi. Šumske būdavo net kino teatras, žmonės po darbų susirinkdavo žiūrėti filmų, o kadaise vykdavo festivalis.

Po pokalbio su I. Savicka paliekame skurdžią trobelę, kurioje įsikūręs pašto skyrius. Kol sėdėjome ir kalbėjomės čia beveik valandą, užsuko keletas lankytojų atsiimti didesnių siuntų.

240 Eur pensijos gaunantis vietinis senolis mums rusiškai pasiskundžia, kad pragyventi už tiek sunku. Anksčiau, kai veikė kolūkis, miestelis klestėjo, darbo buvo apstu, bet dabar fermų nelikę, o ir karvių laikyti neapsimoka, nes pieno nėra kur priduoti.

„Aš pats laikau karvę, arklį. Sodinam bulves. Mokam pinigus ūkininkui, kuris atvažiuoja apdirba viską. Bulves sau auginam. Arkliu jau neaparsi, kaip senovėj, mano arklys senas, jau nepaeina. Jei grūdus pasėjam, mokam ūkininkui už tai, kad nuo piktžolių nupurškia.

Mes deklaruojam ką pasėję, bet už tai kapeikas moka. Žmona susilaužė stuburą, dabar su lazdom vaikšto, būna pas sūnų Vilniuj į Pašilaičių polikliniką vaikšto, o aš vienas būnu. Gyvenam kaime kaip ir anksčiau, kaip tėvai gyveno“, – pasakoja pašnekovas.

Sustojame ir prie drabužiais prekiaujančios moters, ji – ne vietinė. Gimusi Baltarusijoje, bet turi Lietuvos pilietybę, anksčiau dirbo sesele ligoninėje, bet mirus vyrui nusprendė užsiimti rūbų prekyba ir tikina, kad jai tai kaip hobis.

„Nusiperku rūbų Lenkijoje, o tada važinėju po tokius kaimus. Šumske būnu gal du kartus per mėnesį. Tokių kaip aš čia daugiau, bet mes susitariame, kad vienu metu neatvažiuotume į tą pačią vietą. Labai myliu šitą darbą“, – sako moteris.

Rūbai čia visai nebrangūs, praktiškai viską, ką ji siūlo, galima nusipirkti už mažiau nei 10 Eur, pavyzdžiui, kelnės kainuoja 6 Eur.