Dėl tos pačios priežasties net trečdalis prancūzų balsavo už M. le Pen ir didelis klausimas, kaip jie balsuos po 5 metų, jeigu turtinė nelygybė ES ir toliau didės. Blogiausia, kad ES vis dar neturi plano, kaip kovoti su didžiausiu XXI a. ekonomikos iššūkiu.
Po krizės – vis blogyn
Iki 2008 m. pasaulinės ekonominės krizės ES turto, pajamų ir socialinė nelygybė lėtai, bet vis dėl to mažėjo. Visuotinis ekonomikos augimas lėmė didesnius nacionalinius biudžetus ir politikai dosniau galėjo atseikėti įvairioms socialinėms reikmėms. Tačiau visuotinė suirutė smarkiai apvertė viską aukštyn kojomis ir net artimiausių dešimtmečių perspektyvos – nieko gero nežadančios. Šiandien absoliučiai visos ES, tarptautinės ir nevyriausybinės organizacijos pripažįsta, kad po 2008 m. krizės nelygybė ES smarkiai išaugo.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD), Europos Komisija (EK), nevyriausybinė prieš skurdą kovojanti „Oxfam“ organizacija ir kitos tvirtina vieną ir tą patį: per paskutinius kelis metus atotrūkiai tarp pajamų kiekvienoje ES šalies viduje smarkiai padidėjo. To nesugebėjo išvengti net ir tokios stiprios ir istoriškai gana mažą nelygybę turinčios valstybės kaip Danija ar Švedija. Pastaroji yra vis dar viena „lygiausių“ ES šalių, o laimingiausių pasaulio valstybių sąraše visuomet patenka į dešimtuką, bet OECD skaičiavimais, nuo 1985 iki 2008 m. Švedijoje nelygybė išaugo bene labiausiai iš visų išsivysčiusių ES šalių ir tendencija išlieka tokia pati.
Kaip rodo „Eurostat“ duomenys, Vokietijoje šiandien vienas iš 6 gyventojų atitinka bent kelis skurdo rizikos faktorius – ko niekuomet ši šalis neregėjo. Tiesa, daugiausiai tai emigrantai ir pabėgėliai, be to ir Vokietijos skurdo lygis yra gerokai aukščiau nei, tarkime, Baltijos valstybių, tačiau pats faktas, kad toks didelis skaičius žmonių stipriausioje ES ekonomikoje negali sau ir savo šeimai garantuoti užtikrinto gyvenimo – neramina. „Oxfam“ skaičiavimais, visoje ES tokių žmonių yra per 120 mln. – t. y. vos ne ketvirtis visų ES gyventojų bent kartą per metus susiduria su sunkumais apmokėti sąskaitas už šildymą, elektrą, ar pritrūksta pinigų maistui.
Katalikiškoji „Caritas“ organizacija ragina politikus atkreipti dėmesį į didžiulius socialinius nelygumus Graikijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Airijoje, Kipre ir Rumunijoje. Vien Graikijoje visiškai jokios sveikatos apsaugos neturi net trečdalis gyventojų, o Prancūzijos nacionalinio saugumo agentūra prastą sveikatos apsaugos būklę 2015 m. netgi įvardijo, kaip vieną iš saugumui keliančią svarbiausių grėsmių, bet perpildytos ligoninės, prastas priėjimas prie sveikatos apsaugos ir negebėjimas laiku reaguoti į pagalbos iškvietimus nuolat grasina socialiniais neramumais, riaušėmis ir didžiuliu nepasitenkinimu, ypač tarp skurdžiausiai gyvenančių gyventojų.
2014 m. EK užsakymu atliktas tyrimas išryškino ir augančios nelygybės pagrindines priežastis: tai ne tik sunkiai atsigaunanti ekonomika ar kitos objektyvios priežastys, bet ir tebesitęsiantys kovos su ekonomine krize atgarsiai. Kaip žinoma, ES pasirinko „diržų veržimosi“ politiką, valstybės narės buvo priverstos apkarpyti nacionalinius biudžetus, o lengviausia tai padaryti sumažinant socialinių paslaugų biudžetus (švietimas, sveikatos apsauga, pensijos ir t.t.). Dėl to labiausiai nukentėjo mažiausiai uždirbantys gyventojai, kurie neturėjo galimybių savo jėgomis amortizuoti sumažėjusios valstybės paramos. Be to, net ir dabar, praėjus beveik 10 metų po krizės, ES narės verčiamos griežtai laikytis taupymo režimo, neišlaidauti, nedidinti valstybių skolos (Mastrichto kriterijus) ir t.t., o tai ir toliau stabdo valstybių galimybes mažinti atskirtį.
Blogiausia, kad šiandien veikianti ES ekonominė politika neturi priešnuodžių augančios nelygybės procesams.
„Lašėjimas“ nepasiteisino?
Europos Parlamente veikianti Socialistų frakcija bene aršiausiai kritikuoja ES ilgalaikės strategijos „Europa 2020“ veikimą ir įgyvendinimą.
2010 m. priimta „2020“ strategija skelbė, kad po ekonominės krizės didžiausią ilgalaikę naudą gali atnešti tik investicijos, orientacija į aukštą pridėtinę vertę kuriančius produktus, mokslinius tyrimus, inovacijas ir pan. Ji iš esmės rėmėsi geriausiomis neoliberalios ekonomikos politikos gairėmis: daugiau laisvių ir mažesni mokesčiai verslui turėtų padėti sukurti daugiau darbo vietų, o auganti konkurencija ir liberalėjantys darbo santykiai didintų atlyginimus. Ekonomistai tai įvardija „trickle-down“ („lašėjimo“) terminu: duokime daugiau pinigų verslui ir jis vienaip ar kitaip jais pasidalins su visais.
2014-2020 m. ES įvairių fondų pagalba ketino verslui skirti 350 mlrd. eurų paramą. Didžioji jos dalis išdalinta. Kaip pažymi Čikagos Universiteto (JAV) prof. Michael Forster (dirbęs prie EK finansuoto tyrimo), nuo XX a. 9 deš. taikoma verslo skatinimo politika iš esmės neduoda jokios apčiuopiamos naudos mažiausias pajamas gaunantiems gyventojams. Tai galioja ne tik ES, bet praktiškai visam likusiam pasauliui. Mokslininkas ragina geriau tuos pinigus skirti švietimui, darbuotojų perkvalifikavimui, o ne tiesiogiai verslui, nes verslas, anot jo, yra orientuotas į greitą naudą ir darbo rinkoje renkasi tuos darbuotojus, kurie gali atnešti naudos tuojau pat, vadinasi prasčiausios kvalifikacijos darbuotojams jokios naudos verslo skatinimo programos iš esmės nekuria ir dėl to didėja nelygybė.
Tai iš dalies patvirtina ir statistika: pavyzdžiui Prancūzijoje, anot ekonominio „Challenges“ žurnalo, 500 turtingiausių šalies įmonių nuo 1996 m. savo turtą padidino 5 kartus, o TOP dešimtukas – net 7 kartus, tuo tarpu viso smulkaus ir vidutinio verslo kapitalas kartu sudėjus nepadidėjo net dvigubai.
ES didžiuojasi savo laisvu darbuotojų judėjimų visoje bendrijoje, bet pati EK pripažįsta, kad net jeigu anksčiau tai buvo teigiamai ekonomiką ir socialinę politiką veikiantis dalykas, šiandien dėl smarkiai išaugusios emigracijos iš Centrinės Europos, Baltijos šalių, Rumunijos, Bulgarijos bei didelio pabėgėlių srauto – tai nebeveikia. Nes didelis darbuotojų, sutinkančių dirbti už mažesnį atlyginimą, skaičius nepadeda auginti atlyginimų, varžo vietinių gyventojų galimybes konkuruoti, nesuteikia galimybės persikvalifikuoti (aukštesnės kvalifikacijos vietas greitai užima emigrantai) ir t.t.
Iš kitos pusės, prestižinės Harvardo verslo mokyklos (JAV) prof. Michael Porteris teigia, kad kaži, ar ką nors geresnio dabartinėje ekonomikos sistemoje valstybė ir galėtų sugalvoti. „Sutinku, kad „lašėjimas“ galbūt nepakankamas ar ne toks greitas, kokio norėtųsi, tačiau konkurencingas darbo vietas vis tiek kuria tik verslas. Jeigu gerinsi investicines sąlygas – verslas galiausiai ten investuos, o tai reikš ne ką kitą, kaip darbo vietas“, - pernai per JAV prezidento rinkimus interviu „USA Today“ teigė ekonomistas. Jo manymu, vertinga kalbėti apie didesnes investicijas į švietimą, sveikatos ir socialinę apsaugą, bet jeigu nori didinti užimtumą ir biudžetą – privalai remti verslą, kito kelio paprasčiausiai nėra, nes visus pinigus skyrus tik socialinėms sferoms „jie galiausiai bus tik pravalgyti“.
Po Donaldo Trumpo išrinkimo prezidentu, JAV ginčai dėl „lašėjimo“ politikos naudingumo tapo labai aktualūs, nes naujasis prezidentas žada kaip reikiant sumažinti mokesčius verslui ir skirti jam daugiau paramos. Jeigu Europa pasuktų priešingu keliu, po kelių metų būtų galima rimtai palyginti tokių veiksmų naudingumą ir pasekmes.
Pokyčių dar teks palaukti
ES galima daug kaip apibūdinti, bet pasakius, kad tai didelis ir nerangus biurokratinis aparatas – neapsiriksime. Priimta „2020“ strategija, nors jau aišku, kokius trūkumus turtinti, lieka toliau galioti ir iš inercijos toliau įgyvendinama.
EK prezidentas Jean-Claude Junckeris prieš kelis mėnesius vykusioje Regionų Komiteto konferencijoje kalbėjo, kad „ES naudojamas paramos skirstymo mechanizmas nebeatliepia šiandienos iššūkių. Verslas ir valstybės narės į jį žiūri, kaip į „pinigų puodą“, kurį reikia kuo skubiau ir greičiau išsidalinti, net nelabai galvojant ar tie pinigai bus panaudoti tikslingai – svarbu, kad jie atitektų „man“, o ne „kitam“. EK vadovas vylėsi, kad per artimiausius metus pavyks atrasti kitokį mechanizmą, kuris paramą skirstytų selektyviau ir tik ten, kur tai kurs didesnę pridėtinę vertę, mažins atskirtį.
Nors politinis suvokimas, kad kažką reikia keisti, panašu, jau atsiranda, visgi kol įvyks realūs pokyčiai politikoje – dar reiks palaukti. Ekonomikos ir politikos prof. Roland Pfefferkornas (Strasbūro Universitetas (Prancūzija) teigia, kad realių pokyčių tikėtis iki 2019 m. Europos Parlamento rinkimų – beveik nerealu, nes dabartiniai politikai neatras tam politinės valios. Tik po naujų europarlamentarų ir EK rinkimų, galima tikėtis daugiau reformatorių, kurie ryžtųsi iš esmės persvarstyti ES ekonomikos gaires.
Kokių pokyčių reiktų imtis – atrodo jau yra sutarta ir žinoma. Prof. R. Pfefferkornas, kaip ir pačios EK išlaikomas GINI tyrimas, bei OECD bei „Oxfam“ specialistai – visi dalina beveik tuos pačius patarimus:
- didinti minimalų atlyginimą visoje ES iki tokio lygio, kad jis būtų adekvatus ir užtikrintų bent minimalų pragyvenimo lygį. Beje, 7 ES šalyse minimalaus atlyginimo visiškai nėra todėl toms šalims rekomenduojama rimtai jį apsvarstyti;
- didinti mokesčius didžiausias pajamas gaunantiems, labiau apmokestinti kapitalą, kovoti su mokesčių vengimu ir korupcija;
- šalims atskirai apsvarstyti progresinių mokesčių idėją (universalaus recepto nėra – kiekviena šalis turėtų pati nuspręsti, koks modelis jai geriausiai tinka) bei perimti JAV praktiką, kuomet mažiausias pajamas gaunantys būtų atleidžiami nuo mokesčių visiškai arba galėtų imti savotišką kreditą, kurį turėtų dalimis grąžinti tik tuomet, jeigu ženkliai išaugtų jų pajamos;
- skirti daugiau lėšų švietimui, darbuotojų perkvalifikavimui, mokymosi visą gyvenimą programoms, kad būtų kuo labiau didinama darbuotojų kvalifikacija;
Pokyčiai ES reikalingi, nes vykstantys procesai neramina politologus. Įtakingo „Politico“ žurnalo apžvalgininkas, Kento Universiteto (D. Britanija) politikos mokslų prof. Matthew Goodwinas įsitikinęs, kad didelė turtinė nelygybė buvo viena iš pagrindinių priežasčių, lėmusių Brexit – D. Britanijos pasitraukimą iš ES. Ši priežastis lėmė ir M. le Pen iškilimą Prancūzijoje, D. Trumpo pergalę JAV ir smarkiai veiks Vokietijos rinkimus. Jeigu nelygybė nebus pažabota – ateityje tik daugės radikalių judėjimų, sprendimų ir galiausiai viskas baigsis ES griūtimi.
Kaip iliustraciją dėl nelygybės M. Goodwinas pasirinko du D. Britanijos pavyzdžius: Bostono miestą, kuris labiausiai pasisakė už pasitraukimą iš ES (76 proc.) ir Londono Lambeth rajoną, kurio gyventojai labiausiai palaikė pasilikimą ES (79 proc.). Pirmajame vyrauja didelis nedarbas, mažos pajamos ir žemas išsilavinimas, antrajame – viskas priešingai. Mokslininkas mano, kad pirmiesiems tiesiog nebebuvo ko prarasti ir Brexit atrodė, kaip trokštamas pokytis, nes „blogiau jau nebus“. Tuo tarpu Europos istorija mus moko, kad blogiau būti visuomet dar gali.
