Partizanai, daugiau kaip prieš šešis dešimtmečius buvę Maskvos taikinyje, liko jame iki šiandien. Lietuvos kariuomenės propagandos analitikai teigia, jog po A. Ramanausko-Vanago laidotuvių informacinių išpuolių prieš Lietuvos laisvės gynėjus padaugėjo beveik du su puse karto.
Istorija yra ir vienas iš pagrindinių dabartinės Rusijos valdžios manipuliacijos informacija įrankių. Šiuo metu Rusijos propaganda, daug dėmesio skiria Lietuvos laisvės kovotojų – partizanų – temai ir tai daro turėdama aiškius motyvus.
Kremliaus propagandinė žiniasklaida siekia parodyti partizanus kaip asmenis, kurie neva aktyviai kolaboravo su naciais, dalyvavo žydų žudynėse, taip pat partizaniniam judėjimui suteikiamas kriminalinis atspalvis, melagingai teigiama, kad jo pagrindiniai vadovai buvo nacistiniai nusikaltėliai, žydšaudžiai, banditai, terorizavę vietinius gyventojus.
Tokie žingsniai, nukreipti prieš partizanus, nėra atsitiktiniai – jie skirti mūsų laisvės kovų diskreditavimui. Pirmiausia, 10 metų trukęs karas okupuotoje Lietuvoje griauna Kremliaus skatinamą mitą esą Lietuva yra neapginama teritorija. Būtent todėl Rusija taip aštriai sureagavo į prieš porą metų NATO sukurtą filmuką apie miško brolius. Jų tikslas – pateisinti sovietines 1940 bei 1944 metų Lietuvos okupacijas, nes rezistencija tiesiogiai susijusi su okupacija: okupacijos neteisėtumas reiškia rezistencijos teisėtumą ir atvirkščiai – pavykus įrodyti rezistencijos neteisėtumą okupacija nebutų tokia akivaizdi. Į laisvės kovotojų vadus nusitaikyta taip pat ne atsitiktinai, nes pavykus juos diskredituoti, būtų diskredituotas ir Lietuvos partizaninio karo teisėtumas.
Propagandinių Kremliaus išpuolių tikslus prieš Lietuvos laisvės gynėjus naujojoje „Dekonstrukcijų“ laidoje Edmundas Jakilaitis atskleidžia su istoriku ir politiku Arvydu Anušausku bei Lietuvos kariuomenės propagandos analitike Aukse Ūsiene.
E. Jakilaitis: NATO sukūrė ir prasidėjo – pirmiausiai reagavo Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė spaudai Marija Zacharova, ją matysite ir kitose mūsų laidose. Ponia Zacharova kalba apie dešimtis tūkstančių taikių gyventojų, kuriuos nužudė Miško broliai.
Taikių gyventojų žudymas, tai pirma žinutė, kurią išgirdome. Kaip galite tai pakomentuoti, p. Anušauskai?
A. Anušauskas: Turiu pasakyti, kad pagal komunistinę ideologiją, tuo metu okupacinė valdžia vadovavosi būtent šita ideologija, kiekvienas, kuris žūdavo nuo pasipriešinusių žmonių, kovojusių už savo valstybių valstybingumo atstatymą, vadinamas taikiu gyventoju. Bet jeigu pasiraustume į tą „taikų gyventoją“, kaip, pavyzdžiui, A. Ramanausko byloje jie pamėgino surinkti tuos vadinamus taikius gyventojus, pateikė 300 anketų su mirties liudijimais, pavarčius kiekvieną iš anketų, tarp tų vadinamųjų taikių gyventojų – 60, šiek tiek daugiau negu 60, buvo okupacinių pajėgų kareiviai, karininkai, saugumo darbuotojai, milicininkai, ginkluoti partiniai sovietiniai aktyvistai, kurie deportacijas vykdė ir panašiai. Tai toks jų taikumas.
Be abejonės, jiems labai naudinga nuslėpti tikruosius savo pačių kovoje su šiuo pasipriešinimu tuo metu patirtus tikrai didelius, labai didelius nuostolius. Pabrėšiu, kol neprieinami Rusijos archyvai, o man savo laiku teko juos matyti, galiu pasakyti, vieno pulko, o jų, pavyzdžiui, 1945 m. Lietuvoje buvo 16, nuostoliai gyvosios jėgos vien tik žuvusiais siekė apie 300 žmonių. Tas pulkas veikė būtent Dainavos apygardos ribose. Tai čia tiktai per vienus metus.
A. Anušauskas: 1500 žmonių. Ir per metus netenka penktadalio vien tiktai žuvusiais. Bendras žuvusiųjų skaičius ekspertiniais vertinimais keli tūkstančiai žmonių, bet jų nerasite mūsų archyvuose.
E. Jakilaitis: 25 000 yra tas skaičius, kuris minimas, dar matysime įvairiausius reportažus, kuriuose jis nuolat minimas. Kuo grindžia šį skaičių?
A. Ūsienė: Reiktų paminėti tai, kad nuo sovietinių laikų propaganda ir dabar Rusijos propaganda tuos skaičius ir statistikas pučia bei didina. Ir manoma, kad greičiausiai apie 12–15 tūkstančių buvo tų aukų, bet jie tikrai ne civiliai, kaip jie sako, tie taikūs gyventojai dažniausiai buvo kolaborantai – partinių organizacijų sekretoriai, jaunimo organizacijų sekretoriai, komunistai, kolūkių pirmininkai, apylinkių pirmininkai. Reikėtų paminėti, kad į tą aukų skaičių įtraukiami greičiausiai ir MGB agentų smogikų darbai, nes jie irgi žudė civilius partizanų vardu. Jie tikrai žudė ir šaudė civilius. Jų pirmas tikslas buvo medžioti, žudyti, naikinti partizanus. Kuomet jie juos iškviesdavo į susitikimus apsimesdami partizanais per jų rėmėjus, ryšininkus, jie nepalikdavo gyvų liudininkų. Visos civilės aukos buvo nurašomos partizanams, vėliau inscenizuojamos kautynės su enkavėdistais, kad parodytų, kad čia buvo tikrieji partizanai. O iš tiesų aukos agentų smogikų. Apskritai tylima apie agentus smogikus.
E. Jakilaitis: Kiti reportažai ir nauji kaltinimai partizanams.
Išgirdau keletą dalykų, ką reiktų pakomentuoti: partizanai esesininkai, dauguma jų tarnavę vokiečių kariuomenėje vienokiu ar kitokiu būdu, nešiojo nacistines uniformas, žydšaudžiai ir naikino ištisus kaimus.
A. Anušauskas: Tiesą sakant, šitas pasakojimas ne naujas, jo ištakos siekia 1944–1945 m. Lygiai toks pat įvardijimas buvo tuo metu stalininiuose dokumentuose 1944–1945 ir vėlesniais metais – priešintis gali tik „nedamušti“ vokiečių lietuviški fašistų palikuonys ir panašiai. Tačiau nagrinėjant kiekvieną biografiją supranti, kad didelė dalis tų žmonių, pasitraukusių į miškus, buvo mobilizuojamo amžiaus. Ir pirmiausia patys jauniausi – 18–23 metų amžiaus, absoliuti jų dauguma nemokėjo valdyti ginklo ir iš vis nėra niekur tarnavę. Taip, buvo tarnavusių, bet jų labai minimali dalis buvo tarp partizanų.
A. Anušauskas: Čia jau būtų labai jau spekuliatyvu.
E. Jakilaitis: Visgi kalbame apie dešimtis ar šimtus žmonių?
A. Anušauskas: Aš manyčiau, kad didžiausias skaičius galėjo būti 1945 m. pirmoje pusėje, kai partizanų daliniai tik pradėjo organizuotis, niekas nežinojo, kas yra kas, jungėsi visi, kurie daugmaž galėjo laikyti ginklą. Tarp 30 000 žmonių kiek jų galėjo būti nepasakysiu, nes būtų spekuliatyvu. Bet vertinu pats sau ir manau, kad skaičius neviršijo 1 proc. Bet čia vėlgi patys įvairiausi žmonės. Kaimuose žmonės daug ką žinojo, praktiškai viską ir apie kiekvieną, žydšaudžiui įsijungti į pasipriešinimą, kuris rėmėsi kaimo žmonių parama, buvo ne tik sudėtinga, bet ir praktiškai neįmanoma.
E. Jakilaitis: Dar vienas kaltinimas – naikino ištisus kaimus, p. Ūsiene?
A. Ūsienė: Norėčiau pakomentuoti visas tas žinutes. Pirmiausia, tas įžūlus komentavimas, kodėl tokia reakcija? Šios propagandos toks aktyvumas ir agresyvumas.
Pastebėjote, kad pliūpsnis buvo po NATO klipo. Tiesą sakant, tai gana paprastas informacinis klipas, Lietuvoje mes tokių turbūt matėme daugybę, bet kai pateikiama tarptautinės organizacijos kaip tam tikra pozicija, tuomet jau ir kitokia reakcija.
Beje, jis buvo skirtas anglakalbei auditorijai anglų kalba, reiškia net ne Rusijos visuomenei, bet būtent Vakarams. Be abejo, dėl to, kad NATO buvo tokia stipri reakcija, Rusijai Vakaruose pakankamai sekasi įtvirtinti vienintelių Antrojo pasaulinio karo laimėtojų ir išvaduotojų mitą. Ir staiga čia atsiranda partizanai, kurie kovojo...
E. Jakilaitis: Tai niekaip netelpa į tą doktriną.
A. Ūsienė: Būtent, nes jeigu jie yra išvaduotojai, tai koks čia gali būti pasipriešinimas? Banditai, pilietinis karas, „nedamušti“ hitlerininkai ir panašūs epitetai klijuojami jiems. Tokia reakcija neadekvati. Kitas dalykas, žydų žudynės, jeigu pastebėjote, prikišamos partizaninio karo metu, kuris iš esmės buvo grynai nacistinės Vokietijos vykdyti nacių nusikaltimai nacių okupacijos laikotarpiu iki 1944 m., bent jau Lietuvoje. Staiga partizanai kalti dėl 80 proc. žydų žudynių, nukelia tarsi į visai kitą, pasipriešinimo sovietinės okupacijos laikotarpį. Lietuvoje nebuvo nei vieno SS bataliono, jis buvo sabotuotas, jis nesusirinko, kai kurie lietuviai buvo nuteisti, inteligentai buvo ištremti į nacių koncentracijos stovyklas būtent dėl to sabotavimo. Ir staiga čia tokie iš piršto laužti kaltinimai.
E. Jakilaitis: Dar viena ištrauka iš populiarios Rusijos laidos „Sekmadienio vakaras“, tęsiant partizanų temą.
Minima daug įvairių detalių, tai gal pirmiausia apie tai, kad Juozas Lukša nupjovė rabinui galvą.
A. Anušauskas: Lyg skaityčiau Nachmano Dušanskio tuos tariamus prisiminimus, tuo metu jam buvo 90 metų, susipainiojo tarp buvusių ir menamų įvykių, datų, viskas persipynę ir iš kažkurios vietovės paėmę, vieną istoriją perkelia į Kauną, iš Kauno dar kažkur, o realybė visai kita.
E. Jakilaitis: Čia turima omenyje „Lietūkio“ garažo žudymus.
A. Anušauskas: Taip, „Lietūkio“ garažo žudynes. Man teko tirti šią temą ir pristatyti ją Vašingtone Holokausto muziejuje, tad galėčiau tik dar kartą pasikaroti, ką ir ten sakiau, iš tikrųjų tai buvo operacija, organizuota vokiečių SD ir gestapo Einsatz komandos arba specialios grupės žmonių, t. y. Štalekeris ir jo vertėjas, kažkada turėjęs Lietuvos pilietybę, organizavo visą tą operaciją ir vykdytojas, beje, kuris pokaryje buvo suimtas ir žuvo lageryje, nes kažkas jam ant galvos numetė sunkų daiktą – Juozas Surmas. Atkreipiu dėmesį, kai surandi tą vykdytoją, beje gestapo agentą, atsiverti jo bylą, o byloje nėra nuotraukos.
A. Ūsienė: Klausimas kyla, kodėl Lukša ir kiti partizanų vadai? Nes reikia nusiplauti ir diskredituoti partizanų vadovybę. Jeigu diskredituoji partizanų vadovybę, aukščiausius vadus, tuomet ir visas partizanų karas, visos laisvės kovos neteisėtos, banditizmas kažkoks, pilietinis karas. Šitame video parodyta akivaizdi manipuliacija, irgi viena iš propagandos technikų – pasakoma, kad Lukša buvo žudikas, neva Lietuva jį apdovanojo ir staiga jis NATO herojus. Tokia manipuliacija, neva pažiūrėkite, ką garbina NATO ir kas jiems yra herojai. Tiesiog tokios propagandinės technikos ir tas akivaizdus melas apie Lukšą. Matome kieno lūpomis skleidžiamos tokios žinutės – politologų, įvairių istorikų, kartais politikų lūpomis ir labai dažnai kaip ir Zacharovos atveju, matome, kad tai valstybinis naratyvas, ne šiaip sau pavieniai žmonės kalba. Tai organizuota informacinė kampanija.
E. Jakilaitis: Praėjusių metų spalis ir Rusijos dėmesio centre A. Ramanausko-Vanago laidotuvės. Žinoma, didelis dėmesys Rusijos žiniasklaidoje skirtas šiam įvykiui kaip šalyje ir kokiomis iškilmėmis laidojamas banditas.
Esmė visiškai aiški, pirmiausia, vėl žydų žudynių tema ir tai jau sujungiama su Algirdo Brazausko atsiprašymu Knesete ir t. t. Kas jums pirmiausia įstrigo žiūrint šį reportažą?
A. Anušauskas: Akiplėšiškumas galbūt labiau įstrigo, tačiau pati tema rodoma, daugybė faktų, kurie supainioti – čia jau detalės, bet esminė žinutė, kuri suprantama ir Vakaruose – dalyvavo žydų žudime, nesvarbu, kad nėra ne tik įrodymų, nes jis paprasčiausiai nedalyvavo tose žudynėse, visai kitos sanklodos žmogus buvo ir t. t. Tačiau faktų niekas čia ir neieško, tezė tiesiog išmetama, o jeigu paprašytum nurodyti bent kokį konkretų atvejį, tai greičiausiai kaip N. Dušanskis nurodė visus miestelius, kur buvo nužudyti žydai, nepaisant to, kad tuo metu, kai jis tą nelemtą interviu davė 2008 m. jau mūsų tyrėjai, ir ne tik mūsų, bet ir vokiečiai bei kiti, buvo nustatę ir vykdytojus, ir organizatorius, ir aukas, išleista knyga „Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 m. vasarą–rudenį“.
Vykdytojai taip pat nustatyti, A. Ramanausko biografija jau žinoma, nors ir anksčiau ji buvo žinoma, bet dabar dar detaliau žinoma. Mokytoją, kuris realiai mokytojavo, mokė pradinukus, mėginama padaryti žydšaudžiu ir netgi žudynių organizatoriumi. Bet tai žinutė, kuri Vakaruose būtų suprasta ir jiems suprantama, ir priimama netgi. Vakaruose, šiuo atveju JAV, atsisakoma įamžinimo jo gimimo vietoje, būtent dėl to, kad jis kaltinamas šitomis žudynėmis be jokių faktų, tuščioje vietoje.
E. Jakilaitis: A. Anušauskas palietė vieną svarbų momentą, kai ta propaganda iš tikrųjų teikia ir duoda rezultatus. Buvo iniciatyva Ramanausko gimtajame mieste JAV statyti jam paminklą ir tai neįvyko vien dėl šių kaltinimų.
E. Jakilaitis: Tas epizodas, kur „baronkų“ gavo, dešros, sausainių, koks jisai gerai pamaitintas, nekankintas, viską matė, pats pasirašė, nes išdurta buvo tik viena akis.
A. Anušauskas: Taip, išdurta buvo tik viena akis, tik viena ausis, tik vienas pirštas nupjautas, tik vieną kartą iškastruotas galutinai, akivaizdžiai sveikatai negrįžtamos pasekmės ir jis tą puikiai suprato. Beje, tą lapelį, kurį parodė – jis rašytas po dviejų mėnesių pertraukos, po teismo, kuriame buvo nubaustas mirties bausme. Pats A. Ramanauskas parodė iniciatyvą 1957 m. lapkričio mėnesio pradžioje, siekdamas pranešti apie save žinią, nes jis jau buvo nubaustas mirties bausme, žinojo savo likimą, tik laukė dar tos akimirkos, bet norėdamas pranešti žinią savo šeimai, kad jis vis dėlto dar gyvas. Be jokio susirašinėjimo, jokių kontaktų, vienutėje, jisai kreipėsi į kalėjimo viršininką sakydamas, kad norėtų gauti maisto iš žmonos artimųjų. Kalėjimo viršininkas, žmogus nelabai toks išsilavinęs davė tą sutikimą, matyt, paskambino žmonos seseriai ir visi sužinojo, jau galvodami greičiausiai, kad jis nužudytas, kad jis vis dar gyvas, vis dar egzistuoja. Po dviejų savaičių jis buvo brutaliai nužudytas. Antropologai jo palaikuose surado būtent po jo žinutės sąlyginai „į laisvę“, kad kažkur tuo jis buvo metu itin žiauriai sumuštas. Liko pėdsakai kaukolėje, kurią surado archeologai ir nagrinėjo, tyrinėjo antropologai. Jo kančios nesibaigė tais kankinimais.
E. Jakilaitis: Dar vienas reportažas ir aišku čia turbūt pats apogėjus. Lietuvos parlamente įteikiama Laisvės premija partizanams.
Išpjovė tūkstantį vaikų ir tai buvo jų ideologinis, vertybinis apsisprendimas, – sako ne žurnalistas, o televizijos „sotrudnikas“ (bendradarbis) iš rusiško kanalo. Kaip jūs galėtumėte pakomentuoti ideologinį apsisprendimą?
A. Anušauskas: Tai irgi žinutė, kuri būtų suprantama bet kur, ar Vakaruose, ar Rytuose – vaikai, aukos, matosi reportaže naudojami kadrai iš Rusijos, Ukrainos, iš skirtingų epochų, svarbu, kad dega, svarbu, kad gaisras, svarbu, kad tai iliustruoja tai, ką jie kalba. Bet iš tikrųjų tai nieko neiliustruoja, netgi tie, kurie parodyti – jie 1923–1926 m. gimimo. Įsivaizduokit 1941–1942 metais 15–18 metų jaunuoliai, kurių nei vienas apskritai jokiose vokiečių formuotėse nedalyvavo, nei vienas iš jų negalėjo ir ,aišku čia vėl pabrėšiu, ką visada ignoruoja propagandistai – jiems svarbu, kad tai lietuviai pogrindžio dalyviai, bet kad žmonės turi moralinius įsitikinimus, kad vis dėl to prisilaiko moralės normų, kad yra tikintys, jiems tas yra visiškai nesuprantama. Ordinais pasidabinę, karo fronte nebuvę jų kankintojai, jų galima išvardinti daugybę ir kai pasižiūri jų anketas, pavyzdžiui, A. Ramanausko kankintojų Leonardo Martavičiaus ir Jakovo Sinicino jų apdovanojimai surinkti kovojant su lietuvių ir kitų tautų pasipriešinimu, bet anaiptol ne frontuose.
E. Jakilaitis: Pabaigai, p. Anušauskai, kodėl partizanai tokie įdomūs ir dabar?
A. Anušauskas: Įdomūs Rusijai? Aš manau, kad jie puikiai žino, kad bet kuri jų žinutė šia tema paliks tam tikrą atgarsį, vienas dalykas tai naudinga vidaus informacinei rinkai pačioje Rusijoje, kita vertus, apie tai kalbėsime ir mes. Ir gal vienas kitas žmogus „pasigauna“ ant tų žinučių, bent iš savo socialinių tinklų, komentarų galiu pasakyti, kad tai troliai, gal ne troliai, bet keli šimtai per pusmetį plaukė būtent šitoje Rusijos skleidžiamos propagandos erdvėje. Jie joje gyveno, jie dalinosi tomis žinutėmis, jiems jos ir yra skirtos.
A. Ūsienė: Šitas sakykim „nedamuštų“ hitlerininkų ar fašistų mitas labai gajus ir reikalingas pačiai Rusijai, kad jų sakykim gynybai ir gynybos biudžetui skiriamas lėšas pateisintų ir, aišku, sudaryti NATO kaip priešininko, priešo įvaizdį, dar liko „nedamuštų“ fašistų, būtent tai jie filmuose ir vaizduoja. Ir tas nuolat palaikomas priešo įvaizdis, kad NATO tie, kurie anksčiau buvo naciai, fašistai ir žydšaudžiai nori mus pulti, kad tai teroristinis aljansas ir, aišku, viskas labai tampriai susiję su gynyba, jai skiriamu biudžetu ir su pačių visuomenių supriešinimu NATO viduje, skaldyti mus tarpusavyje, mūsų partnerius.
Visą laidą galite pamatyti čia: