Baigė Kembridžą, Italijoje praleido dvejus metus, bet apie emigraciją nė negalvoja

Ne vieną tarptautinę stipendiją moksliniams tyrimams atlikti laimėjusi ir prestižiniame Kembridžo universitete daktaro disertaciją apsigynusi biochemikė Urtė Neniškytė sako, kad mokslininkės keliu pasuko visai ne dėl noro pakeisti pasaulį, o tiesiog siekdama patenkinti savo smalsumą.

Vilniaus universitete (VU) biochemijos bakalauro ir magistro laipsnius įgijusi U. Neniškytė patirties sėmėsi Kembridže, kur tyrinėjo Alzheimerio ligos progresavimą, o vėliau neuromokslininkė išvyko į Europos molekulinės biologijos laboratoriją Italijoje – čia ji ėmėsi tirti ankstyvosios stadijos žmogaus smegenų vystymosi procesus. Šiandien tuos tyrimus ji tęsia VU Gyvybės mokslų centre, o prieš kelias savaites Latvijoje jai buvo įteiktas L’Oréal Baltic – UNESCO apdovanojimas „Mokslo moterims“.

Mokslininkė pasakoja, kad šiuo metu jos atliekami tyrimai atrodo perspektyvūs, tačiau dar klausimas, ar pavyks nustatyti ką nors reikšmingo. Paklausta, ar nebaisu, kad jos vykdoma veikla galų gale atves į aklavietę, U. Neniškytė teigė, jog turint tokią baimę mokslininku būti neverta.

„Kas mane daro mokslininke, tai yra smalsumas, smalsumo tenkinimas. Jeigu tavo tikslas yra kažką labai konkretaus nustatyti, didelė tikimybė, kad tau tai nepasiseks ir tada klausimas, kaip tu su tuo susidorosi psichologiškai.

Kita vertus, jei tavo tikslas yra tiesiog bandyti rasti atsakymą į tave dominantį klausimą, tu bandai ir arba randi atsakymą, arba nerandi. Arba randi neįdomų atsakymą, kurio svarba ir svoris nėra tokie dideli, bet atsakymą turi. Ir tai yra visiškai gerai“, – aiškina mokslininkė.

Pašnekovė sako, kad dažnai sulaukianti klausimo iš žmonių, koks yra jos darbo tikslas, ko ji nori pasiekti ir kaip nori, kad ją atsimintų po daugybės metų.

„Nemanau, kad daug mokslininkų kelia tokius klausimus. Yra taip darančių ir yra tokių, kurie yra labai sėkmingi keldami klausimą būtent šitaip. Bet man tiesiog yra labai įdomu. Džiaugiuosi, kad visuomenė savo finansavimu suteikia galimybę tą smalsumą tenkinti“, – sako U. Neniškytė.

U. Neniškytė tyrinėja, kaip bręsta ir formuojasi smegenys. Mokslininkės domėjimosi sritis - smegenų jungčių pašalinimas, kuris, manoma, nulemia tokias patologijas kaip autizmas ir šizofrenija. U. Neniškytė aiškina, kad žmogaus smegenys vystosi dar gimdoje. Jų nervinės ląstelės neuronai susijungia tankiu tinklu vieni su kitais. Mokslininkė pasakoja, kad ilgą laiką buvo galvojama, jog neuronai patys atsirenka, kurios jungtys geros, kurios blogos, ir nereikalingas tiesiog nutraukia. Tačiau prieš penkerius metus nustatyta, kad šiame procese dalyvauja ir imuninės ląstelės. Daugiau apie mokslininkės tyrinėjimus, psichosomatinių ligų priežastis ir galimybes jas išgydyti žiūrėkite vaizdo siužete.

Apie emigraciją net negalvoja

Ne vienerius metus žinių užsienyje besisėmusi mokslininkė tikina apie emigraciją negalvojanti, nes Lietuva jai svarbi vertybė ir ji tiki, kad mums pavyks sukurti šalį, kurioje gyventi gera.

„Kai žmonės sako, mes ne už tokią Lietuvą kovojom, paprastai sako tie, kurie už tą Lietuvą nekovojo. Tie, kurie kovojo, taip nesako, nes jie suvokia valstybę kaip darinį, kuris susideda iš tų pačių žmonių. Valstybė nėra kažkas šalia, kas tau kažką suteikia arba nesuteikia.

Mes valstybę kuriame tokią, kokią norime, todėl nematau prasmės ieškoti, kur valstybė jau yra sukurta pagal kažkokį mano idealą. Yra žymiai efektyviau bandyti tai susikurti savo aplinkoje“, – įsitikinusi U. Neniškytė.

Mokslininkės nuomone, darome didelę klaidą žiūrėdami į Vakarų šalis ir lygindami kasdienybę Lietuvoje su tuo, kaip žmonės gyvena ten. Jos teigimu, verčiau pažvelgti į Baltarusiją ir palyginti, kiek toli nuėjome mes ir ką tuo tarpu pasiekė mūsų kaimynai.

„Bet kuri valstybė iš tiesų yra kuriama. Tik jei žiūrėsime į Jungtinę Karalystę ar Vokietiją, tos šalys yra kuriamos daug ilgiau, todėl nieko keisto, kad jos yra nuėjusios toliau. Paprastai žmonės nepajunta to, jei lyginasi su kitais, bet jei pažiūrėtume, kiek mūsų valstybė nuėjo per 25-erius metus, tai yra labai ilgas kelias“, – įsitikinusi mokslininkė.

Anot U. Neniškytės, Lietuvoje labai daug privalumų, nors jų dažnai nepastebime: visuomenė stipriai vakarėja, atsiranda vis daugiau atvirumo, ypač ji tą pastebi tarp jaunimo. 33-ejų metų moteris sako jau dabar įžvelgianti daug skirtumų tarp dabartinių studentų ir savęs: „Tai kitokie žmonės. Jie nebeturi sovietinio darželio štampo.“

Ji pamini mūsų gyvenamąją aplinką. Nors daug kas kritikuoja, kad nemaža dalis Europos Sąjungos (ES) paramos fondų lėšų keliauja ne naujų darbo vietų kūrimui, o infrastruktūros plėtrai ir tvarkymui, U. Neniškytės nuomone, tai nėra blogai.

„Žmogaus savijautai aplinka yra labai svarbi. Yra tikrai labai gražu, kaip tvarkosi mūsų miestai ir miesteliai. Lietuvoje būti gera. Mūsų šalis labai tvarkinga, prieš tai du metus buvau Italijoje, tai ten toks pietietiškas bardakėlis. Prieš porą savaičių buvo atvažiavęs svečias iš Italijos ir jis sakė, o Dieve, kaip pas jus gražu, kaip viskas prižiūrėta. Mes dažnai nemokame pažiūrėti į save kitomis akimis.

Taip, problemų yra, bet, pavyzdžiui, net jei žiūrėtume į biurokratinį aparatą, palyginus su kokia Italija, jis be proto efektyvus ir viską galima lengvai susitvarkyti. Man reikėjo persikelti sveikatos draudimą, visus socialinius draudimus, komunikavau su valstybinėmis įstaigomis ir bendravimas su klientais iš tikrųjų yra puikus“, – privalumus vardina mokslininkė.

Pašnekovės teigimu, ir pragyvenimas Lietuvoje yra kur kas pigesnis nei užsienyje: „Čia būstas kainuoja pigiau, maistas iš tikrųjų kainuoja pigiau, nepaisant to, ką žmonės sako. Taip sakantys lygina atskirus produktus, o ne tai, kiek tu išleidai nuėjęs į parduotuvę. Lietuvoje pragyvenimas tikrai yra pigesnis. Mano atlyginimas grįžus iš Italijos į Lietuvą sumažėjo, bet aš nesijaučiu kažko praradusi, nes aš ir išleidžiu mažiau.“

Dėl šių priežasčių U. Neniškytė apie emigraciją sako tikrai negalvojanti. Tiesa, ne vienas Lietuvos mokslininkas jau paliko šalį, o dalis apie tai galvoja, nes, kaip pati pašnekovė pripažįsta, jų atlyginimai nėra adekvatūs. Tačiau ji pati mieliau keistų savo veiklos kryptį nei paliktų tėvynę.

„Viskas priklauso nuo prioritetų. Jei tavo prioritetas yra daryti mokslinius tyrimus, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms yra labai logiška išvažiuoti į užsienį. Gauti adekvatų finansavimą yra tikrai gerokai lengviau kitose šalyse nei Lietuvoje.

Jei prioritetas yra šalis, tada keiti veiklos pobūdį. Man svarbiau yra gyventi Lietuvoje, todėl aš keisčiau veiklos pobūdį. Gyvenime galima daryti daug įvairių dalykų. Mes turime biotechnologines kompanijas su mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros skyriais. Manau, kad mano mąstymas ir projektinio darbo patirtis yra pritaikoma ir verslinėje aplinkoje, yra šeimos verslas, kurį kažkada kažkam reikės perimti“, – sako pašnekovė.

Maistas iš tikrųjų kainuoja pigiau, nepaisant to, ką žmonės sako. Taip sakantys lygina atskirus produktus, o ne tai, kiek tu išleidai nuėjęs į parduotuvę. Lietuvoje pragyvenimas tikrai yra pigesnis.

Lietuvos tvarka – pasityčiojimas iš mokslininkų

Pati U. Neniškytė džiaugiasi, kad jai sudarytos geros sąlygos, jos tyrimai finansuojami, beje ir alga mokama ne iš Lietuvos biudžeto, bet iš tarptautinių dotacijų. Ji atskleidžia, kad gauna kelis kartus didesnį atlyginimą nei jos kolegos dirbantys universitete.

„Aš tikrai niekada nesutikčiau dirbti už Lietuvos moksliniams darbuotojams pagal įstatymus mokamą atlyginimą, nes čia – pasityčiojimas iš žmogaus. Jie gali pasakoti, kad neturi už ką mokėti pinigų. Bet tai yra visiškai nesvarbu. Kalbame apie žmogų, besimokiusį mažų mažiausiai 10 metų, dabar ir podoktorantūrinės stažuotės įskaičiuotos, tai iš viso 13 metų. Jis investavo savo pinigus, laiką, asmeninius santykius. Ir dabar tu jam kiek moki? Aš su savo išsilavinimu turbūt gaučiau apie 600 eurų. Vilniuje. 2017 metais“, – piktinasi mokslininkė.

Ji priduria, kad labai absurdiškai finansuojamas ir mokslas Lietuvoje. Anot jos, šansas gauti lėšų moksliniams tyrimams nėra didelis, o jei ir pasiseks, didelę dalį laiko teks praleisti pildant įvairius popierius.

„Ir tu turi pagrįsti net ne kokius tyrimus tu atlieki, tai būtų nuostabu, bet tu sėdi ir skaičiuoji, kiek butelių terpės sunaudosi, kas yra visiškai neefektyvus mokslininko darbo naudojimas. Esu sąmoningai pasirinkusi šiuo metu nedalyvauti lietuviškose finansavimo priemonėse. Žiūrėsime, kokio lygio bus biurokratija ateityje, galbūt pabandysiu gauti pinigų studentų projektams.

Bet savo darbus aš finansuoju iš tarptautinių dotacijų būtent dėl biurokratijos. Aš nenoriu leisti savo laiko popierių pildymams tiek prieš dotacijos gavimą, tiek po jos. Mokslininke esu ne tam, kad pusę savo laiko praleisčiau pildydama dokumentaciją. Nei aš tam mokiausi, nei tam visuomenė skiria mokslininkams pinigus“, – įsitikinusi U. Neniškytė.

Kaip absurdiškos biurokratijos pavyzdį pašnekovė pateikia kompiuterio pirkimą, šiuo metu ji turi nusižiūrėjusi galingą vaizdų analizei skirtą kompiuterį, jį galėtų įsigyti už 1,8 tūkst. Eur.

„Man siūlo gerokai prastesnį kompiuterį už 2,5 tūkst. Eur, kadangi reikia vykdyti viešuosius pirkimus. Įdomiausia yra tai, kad su šitais pinigais Lietuvos valstybė ar universitetas išvis neturi nieko bendro. Mano finansuotojas nereikalauja manęs atlikti viešuosius pirkimus, manimi, kaip mokslininku yra pasitikima. Bet aš turiu švaistyti savo individualiai gautą dotaciją tam, kad atitikčiau kažkieno normas, nors realiai naudos tai neduos nei man, nei visuomenei, nei finansuotojui, nei mano mokslui“, – teigia U. Neniškytė.

Jos teigimu, sprendimas kol kas nesivelti į lietuviškas finansavimo programas brendo jau kurį laiką, tačiau paskutinis lašas buvo šiemet Lietuvos mokslų tarybos paskelbti mokslininkų grupių projektų reikalavimai.

„Aš tuos reikalavimus pažiūrėjau ir tai yra pasityčiojimas iš mokslininkų. Šitie pinigai yra iš horizonto 2020 m. programos. Tai reiškia, šie pinigai Lietuvai buvo paskirti jau 2014 metais. Dabar yra 2017 metai. Reiškia, 3 metus tie pinigai kabo ore, žmonės negali dirbti, nes neturi iš ko, nes tris metus iš vis nėra jokių finansavimo priemonių. Ir galų gale paskelbiami reikalavimai, kurie išvis neadekvatūs.

Aš tuos reikalavimus atitikčiau, man tai nėra problema, bet tai yra principinis sprendimas neremti tokio tipo mokslininkų finansavimo savo dalyvavimu. Aš nesutinku reklamuoti Lietuvos mokslų tarybos savo publikacijose, jeigu jie taip tyčiojasi iš mokslininkų. Aš niekaip kitaip negaliu vertinti to, kas vyksta, tai yra patyčia iš mokslininkų. Tai buvo paskutinis lašas ir šioje vietoje aš pasakiau: viskas. Šiuo atveju aš bandau būti konkurencinga tarptautinėje rinkoje ir gauti tarptautinį finansavimą arba tiesiog ieškau kitos veiklos“, – teigia neuromokslininkė.