Šiandien standartai įdiegti ir suteikia mums geresnį konkurencingumą, tačiau ir konvergencijos procesas tebesitęsia – net jei tam tikri rodikliai siekia vidurkį, Lietuvoje žmonės save tebesuvokia kaip skurdesnius arba galinčius pasitenkinti žemesniais standartais. Vienas to pavyzdžių yra pigesni maisto produktai, kurie iš ES senbuvių eksportuojami į kitas santykinai naujas nares kitokios sudėties nei originalai. Į standartų perėmimo procesą verta žvelgti plačiau, nei apima gamybos ar produktų reglamentavimas, nes jis iliustruoja ir padeda sekti mentaliteto pokyčius. Toliau tekste detaliau nagrinėjami du integracijos į bendrąją rinką aspektai – Lietuvos įmonių konkurencingumas ir „antrarūšių“ maisto produktų fenomenas.
Konkurencija bendrojoje ES rinkoje
Bendrojoje rinkoje verslas turi daugiau galimybių, bet ir konkurencija didesnė. Tai, kad nėra formalių barjerų, procesą tik greitina, taigi efektyvumo veiksnys rūpi visiems.
Atnaujintos technologijos Lietuvos pramonei leidžia gerokai sumažinti produkcijos kaštus, bet kartu verčia gaminti didesnius kiekius ir būti priklausomiems nuo kitų šalių rinkų. Technologijų, ir įrengimų tobulinimas niekada nesibaigia, tačiau ne mažiau svarbios ir vadinamosios minkštosios priemonės, tokios kaip vadyba, rinkodara, ryšiai su visuomene. Šioje srityje labiau atsiliekame nei su „geležies“ dalimi. Bet vejamės, ir tik atskiruose nekonkuruojančiuose sektoriuose iš vadybos nesitikima efektyvumo.
Kai Lietuva prisijungė prie bendrosios rinkos, jos vienas didžiausių privalumų buvo pigi darbo jėga. Turint omenyje darbo jėgos kaštus ES valstybėse, tai buvo didelis pranašumas. Tačiau kartu jis stabdė investicijas į įrangą ir technologijas, nes sumažinti darbuotojų skaičių nebuvo siekiamybė. Šiandien atlyginimų augimas toks spartus, kad konkurencinį pranašumą konstruoti remiantis žemesniais darbo jėgos kaštais būtų tiesiog trumparegiška. Darbo jėgos brangimo tendenciją paryškina bendras darbuotojų trūkumas ir emigracija. Taip pat svarbu, kad Lietuvoje darbo našumas tebėra mažesnis nei tuose kraštuose, į kuriuos lygiuojamės. Tai lemia nemažai veiksnių: technologijų ir automatizacijos mastas, vadyba, viešųjų paslaugų efektyvumas.
Pirmasis veiksnys yra nuolat eskaluojamas, atkreipiant dėmesį į per lėtą technologijų diegimą Lietuvos įmonėse. Rečiau minimas veiksnys – vadybos priemonės efektyvumui didinti. Tačiau dar mažiau kalbama apie tai, kaip viešasis administravimas ir valstybės ekonominė politika veikia įmonių konkurencingumą bendrojoje rinkoje. Dėmesys paprastai krypsta į subsidijas ir paramą konkretiems verslams. Tačiau tai aktualiau tokiose šalyse, kaip Kinija, Japonija, JAV. ES šalyse verslas pats pajėgus plėtoti ekonominius santykius dėl reguliacinių ir kultūrinių panašumų, bendros valiutos ir lengvos komunikacijos.
Valstybinis sektorius mūsų konkurenciniam pranašumui ES rinkoje didžiausią įtaką daro savo tiesiogine veikla. Visų pirma nuo jo priklauso verslui tenkanti administracinė našta, kuri mažina konkurencingumą ir kuri pastaraisiais metais toliau augo. Turint omenyje, kad iki tol įvairiose srityse buvo sparčiai diegiami visai nauji ES standartai, galima sakyti, kad Lietuvos verslas nuolat buvo užimtas investicijomis į standartus ir neturėjo laiko dirbti, kaupti įgūdžius ir ugdyti kultūrą. Todėl standartų buvimas negarantuoja tokios kokybės, kaip turėtų, o efektyvumas nesiekia teoriškai skaičiuojamų rodiklių.
Galima sakyti, kad reguliaciniai darbai yra neišvengiami ir vyksta daugelyje šalių. Tačiau skiriasi būdai, kaip prievolės verslui yra uždedamos. Kaip privatus ir viešasis sektorius dalijasi kaštus, ar diegiamos viešosios sistemos sklandžiai funkcionuoja, ar duodama laiko jas perprasti, kaip reaguojama į pažeidimus. Tai veikia investuotojų, verslininkų ir netgi darbuotojų motyvaciją.
Kiti mūsų verslo efektyvumą mažinantys veiksniai – korupcija, atsakomybės stoka, žema darbo kultūra. Viešumoje palaikomas ir politikų eskaluojamas verslininko kaip neatsakingo, savanaudiško ar kitaip negatyvaus personažo įvaizdis, neleidžia formuotis moderniai darbo kultūrai ir bendradarbiavimo santykiams tiek tarp darbdavių ir darbuotojų, tiek tarp verslo ir valstybės institucijų. Korupcijos šaknis taip pat maitina viešojo administravimo neskaidrumas.
Taigi ar išmoko veikti ir konkuruoti mūsų verslas, miestai, regionai, žmonės? Išmoko tie, kurie mokėsi, dėjo pastangas ir turėjo sąlygas. Niekada nebus taip, kad visi norės išmokti ir stengtis. Ypač gerovės valstybėse, kuriose apstu nišų, leidžiančių žmonėms nekonkuruoti.
Šioje srityje Lietuvos politika, matyt, plėtosis konkurencijos mažinimo linkme, žmonėms garantuojant pajamas, atleidžiant nuo prievolių, skiriant paramą. ES tai laikoma norma, nors ir ten užtenka piktnaudžiavimo pavyzdžių. Tačiau mums ypač svarbu, kad parama būtų kuo skaidresnė ir paremta kuo aiškesniais kriterijais, nes polinkis būti atleistam nuo konkurencijos yra ypač gajus visuose socialiniuose sluoksniuose. Tokie verslai, kurie orientuojami vien į paramos pinigus, viešuosius konkursus, savivaldybių subrangą ir t. t., yra labai nekonkurencingi ilguoju laikotarpiu. Netekę finansavimo šaltinio jie neišgyvena rinkos sąlygomis, nes negeba konkuruoti.
Ar vakarinių ES šalių verslo įmonės Rytų Europą laiko ,,antrarūše‘‘?
Skirtingų standartų problema maisto rinkoje
Prekių kokybę vidaus rinkoje lemia ne užsienio gamintojas, o vietinis pirkėjas (distributorius, didmenininkas). Pirkdamas jis formuluoja užduotį – tarkime, prekės pavadinimas ir kaina. Tada pardavėjas turi tris variantus – parduoti savo prekę tinkama kaina, neparduoti, nes kaina jo netenkina, arba pasiūlyti pigesnę tos prekės versiją tuo pačiu pavadinimu. Trečiasis kelias ir atveda į situaciją, kai skirtingose rinkose turime skirtingos sudėties prekes.
Į teisinius ir moralinius vertinimus nesileisiu, aptarsiu tik ekonominius ir sudėties skirtumų aspektus. Kodėl Lietuvos didmenininkas perka kitokios sudėties gaminius? Todėl, kad jo klientui labiausiai rūpi kaina, ne kokybė. Nereikėtų dėti lygybės ženklo tarp vartotojų perkamosios galios ir jų nusiteikimo mokėti už kokybę. Yra nepasiturinčių žmonių, kurie perka mažai, bet geros kokybės prekes ir labiausiai stengiasi nenusipirkti šlamšto. Yra labai turtingų žmonių, nepaisančių maisto produktų ar kitų vartojimo prekių sudėties. Prekybininkai pažįsta savo klientą ir žino, kad masinis vartotojas orientuosis į kainą, o tai, kad laikas nuo laiko kažkas pasipiktins sudėtimi ar jos skirtumais, nedarys įtakos pardavimams. Situacija pasikeis, jei daugės vartotojų, perkančių ne pavadinimą, bet turinį, jei apie tai bus viešai kalbama ir pasidarys nebekorektiška tokius gaminius turėti.
Kodėl į tokius sandorius leidžiasi Vakarų gamintojai? Tarp jų, kaip ir tarp Lietuvos verslininkų, yra visokių – ir tokių, kuriems terūpi greitas maksimalus pelnas, ir tokių, kurie kelia sau tam tikrus reikalavimus. Reikia turėti omenyje, kad gaminti skirtingas receptūras nėra spontaniškas sprendimas. Tam reikia būti sukūrus tuos antros rūšies receptus, užsitikrinus žaliavų tiekimą, turėti technologiją. Reikalingos kitokios etiketės, originalios ir papigintos prekės negali susimaišyti sandėlyje ir pakeliui. Todėl neretai įrengiamos atskiros linijos ar net statomi atskiri fabrikai.
Paprasčiausi kitokios sudėties pavyzdžiai gali būti mažiau riešutų riešutiniame kreme arba mažiau uogų jogurte su uogomis. Bet ne jie sudaro daugumą atvejų. Lengviausia manipuliuoti su tais ingredientais, kurių žmonės nepažįsta (kaip antai maisto priedai: kvapikliai, emulsikliai, konservantai) ir technologijomis (kokioje temperatūroje apdorota, kiek laiko). Populiaru panaudoti tiesiog pigesnį ingredientą, atliekantį panašią funkciją, kaip antai, saulėgrąžų aliejų vietoje alyvuogių, rapsų – vietoje saulėgrąžų ir pan. Galime įsivelti į diskusijas, kuris iš jų sveikesnis, tačiau vertinant ekonomiškai aišku, kad alyvuogių aliejus brangesnis už saulėgrąžų ir rapsų.
Riebalų atžvilgiu tikrai galimi rinkų skirtumai: vienose šalyse sviestas gali būti laikomas geru riebalu, kitose – vengtinu, nors oficialios normos ES visur vienodos. Jos liepia vengti sočiųjų ir ieškoti nesočiųjų, taigi margarinas bus laikomas sveikesniu už sviestą. Tačiau daug specialistų – ir senose, ir naujose ES narėse - su tuo nesutinka. Taigi tai nepaaiškina fakto, kodėl Rytų Europai skirtuose gaminiuose sviestas dažniau būna pakeistas į margariną ar kitus pramoninius riebalus. Tokį veiksmą geriausiai paaiškina jų kaina – dedamas pigesnis produktas, o po to ieškoma argumentų, kodėl jis neva sveikesnis. Panaši situacija yra su cukrumi ir saldikliais.
Ar skirtingi standartai yra blogai? Vertinant ekonominiais kriterijais, yra dvi monetos pusės. Pirma, politiškai trumpuoju laikotarpiu buvo gerai, kad už mažiau pinigų žmonės galėjo įsigyti norimų prekių. Ne visai tokių kaip originalai, bet panašių. Dabar, kai vykdomas tyrimas ir žiniasklaida apie tai rašo, be to, žmonės išmoksta skaityti etiketes, šis neatitikimas neliks nepastebėtas ir nepadidins žmonių pasitikėjimo ES. Tačiau galbūt privers pasvarstyti ir apie kitų standartų turinio neatitikimus, kurių yra apstu ir kurie tarpsta tol, kol žmonės nepradeda domėtis prekių bei paslaugų turiniu, ne tik kaina.
Verslo prasme šie sprendimai neabejotinai atnešė trumpalaikės ekonominės naudos aptartiems verslams. Tačiau klausimas, kaip tai dabar paveiks tų prekių ženklų populiarumą. Vietos rinkoje antros kategorijos produktai sudarė nesąžiningą konkurenciją gamintojams, kurie savo produkcijos integralumą išlaikė ir nevystė paralelinio antros kategorijos verslo.
Tai taip pat padėjo Lietuvoje ilgesnį laiką išlaikyti žemesnes kainas, bet padidino kainų šuolį pastaruoju metu. Žmonės blogiau reaguoja į staigesnius kainų šuolius nei į laipsnišką didėjimą. O žmonių nepasitenkinimas dėl išaugusių kainų tiesiogiai lemia troškulį populistinių ekonominių sprendimų, kurie turi ilgalaikes neigiamas pasekmes visiems – ir gamintojams, ir vartotojams, ir ypač šalies konkurencingumui.