Juo, kaip ir pilnu katilu cepelinų, pasirūpino močiutės sūnėno žmona, kurios namuose, Varėnos rajone, gyvena Elena. Savo šeimos nesukūrusi senolė visą meilę atidavė brolio šeimai, už tai sūnėnas atsilygino priimdamas ją į savo namus. „Ji be galo gera, tai kaip ja nesirūpinsi“, – įsitikinusi sūnėno žmona Janina.
Žiūrėdamas į šviesaus veido mažo ūgio močiutę, pasipuošusią taškuotais marškiniais ir gintaro karoliais, neįtartum, kiek sunkumų jai teko išgyventi. Tik atidžiau įsižiūrėjęs supranti, kad nuo nepaliaujamo fizinio darbo kojos jau nebeklauso, o pirštai – nebeišsitiesia.
Kambaryje, kur, regis, kiekvienas daiktas – du kilimai ant grindų, vienas ant sienos, senovinė indauja, Marijos paveikslas, gausybė gėlių ir nuotraukų – pasakoja atskirą istoriją, ji sėdi ant lovos krašto, po kojomis pasikišusi pagalvę. Gal, kad kojoms būtų šilčiau, o gal todėl, kad mažo ūgio senolė jomis vos siekia grindis.
Dar būdama jauna Elena buvo išvežta į Sibirą. Ji iki šiol ryškiausiai prisimena būtent ten išgyventas patirtis. „Nežinau, kada į Sibirą vežė, kiek metų ten buvau. Niekaip neatsimenu. Įdavė kirvį, išvedė miškan ir pastatė prie medžio. Medžiai tūkstantiniai, o aš mažiukė. Ir reikia gyvent ir dar kitus išmaitint“, – drebančiu balsu pasakoja močiutė. Tie, kurie atsimena, sako, kad Sibire ji buvo 18 metų.
Moteris nežino ir kodėl juos ištrėmė: gal kas nors išskundė, gal, kad su broliu buvo patriotai, svarsto ji.
Sibire, pasakoja, lengva tikrai nebuvo. Pradžioje neturėjo ką valgyti, rinko bulvių lupenas iš šiukšlynų, tik paskui prasigyveno, įsigijo keletą galvijų. Tėvai ir sesuo buvo silpnos sveikatos, todėl didžiausias darbo krūvis atiteko Elenai. Tėvas į Lietuvą iš Sibiro nebegrįžo, tačiau Elena grįžo jo palaikų parsivežti į gimtinę. Pati viena.
„Niekam nelinkiu tokio gyvenimo, kokį patyriau Sibire. Ne tik Lietuvai. Visam pasauliui. Dabar žmonės gerai gyvena ir dar skundžiasi. Jie Lietuvos sulaukė ir dar dejuoja? Lietuva yra brangiausia“, – moko šimtametė.
Senolė prisimena, kad sunkiomis akimirkomis padėdavo maldos ir daina. Susirenka, būdavo, visi alkani ir dainuoja, šoka. Tuomet nebūdavo baisu, kad suplyšus paskutiniams batams, nebus kuo eiti į mišką, prisimena senolė. Svarbiausia, sako, buvo susirinkti, pabūti kartu.
Ir grįžusi į Lietuvą Elena dainavo, priklausė tremtinių chorui, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę labai džiaugėsi ir kartu su choru visą šalį apvažinėjo, dalyvavo įvairiuose minėjimuose ir šventėse.
Begalinę meilę Lietuvai įskiepijo ir brolio proanūkiui, kuris pasirinko savanorystę kariuomenėje, o pati apie savo šalį galvoja ir sulaukusi šimto:
„Lietuvai linkiu, kad būtų graži ir skaisti, kad nebūtų melagių, nebūtų vagių, kad būtų Lietuva švari....Ir kad žmonės geri būtų“.
Ar gyvenimo nelepinta, visą laiką sunkiai dirbusi Elena turi šimto metų receptą? „Nereikia kito mirties laukti, tai tada ir gyvensi ilgai. O taip tai aš daugiau nieko nežinau“, – prisipažįsta šimtametė.