Sveikatą stiprinančių savybių turinčios žolelės naudingos ne tik vėstant orams – bundančios saulės nubučiuotos ir pavasario vėjo paglostytos kiaulpienės, mėtos, garšvos, dilgėlės ir kiti augalai gali padėti atgauti jėgas, numalšinti dūzgiančias mintis, šalin nuginti virusus, o kai kurios žolelės – dar ir itin naudingos moterims.
Antrą veiklos dešimtmetį skaičiuojančiame Milnoros ir Lino Pšibišauskų ekologiniame ūkyje iš dirvos į dangų stiebiasi iki 50 skirtingų aromatinių žolelių rūšių. Pasak Milnoros, jas galima panaudoti labai įvairiai: tiek arbatai, tiek patiekalams gardinti, tiek vonioms, tiek namams kvėpinti.
Iš pavasario pievų – arbatoms ir dekorui
Jeigu vėlyvas ruduo ir ankstyvas pavasaris yra vaistinių augalų šaknų rinkimo metas, tai pavasariui perkopus į antrą pusę ir orui tampant vis pastovesniam, iš žemės stiebiasi aromatingų, žmogaus organizmui itin reikalingų antioksidantų ir polifenolių gausių žolelių daigai.
„Kiaulpienių lapai, pirmieji laiškiniai česnakai, garšva, dilgėlės – tai pagrindiniai pavasario šaukliai. Visas pavasarines žoleles labai smagu valgyti šviežias: maišyti su salotomis, virti sriubas. O kas liko nesuvalgyta, galima sudžiovinti ir naudoti arbatoms. Džiovintas žoleles susmulkinus, tai bus puikus maisto pagardas: sumaltomis iki miltų, jomis galima gardinti glotnučius, košes, berti žiupsnį ant salotų“, – pasakoja M. Pšibišauskienė.
Ji primena, kad kiaulpienių žydėjimo metu galima rinkti ir džiovinti jų žiedus. Tiesa, papildo, kad reikia nuskinti apatinius žalius taurėlapius – gardūs tik geltoni žiedlapiai. Jais galima papuošti salotas, pyragus ir kitus patiekalus, o išdžiovintas naudoti arbatai.
Ekologinio aromatinių žolynų ūkio savininkė atskleidžia, kad pati išdžiovintas žoleles laiko sandariuose induose: „Šitaip žolelės išlaiko visą iš gamtos sukauptą aromatą. Tinkamai išdžiovintose žolelėse nėra drėgmės, todėl jų nebūtina laikyti kvėpuojančiuose drobiniuose maišeliuose“.
Džiovinti žoleles M. Pšibišauskienė pataria vengiant tiesioginių saulės spindulių, geriausia – šešėlyje, sausoje patalpoje. Pakanka paskirstyti jas plonu sluoksniu ant rankšluostėlio ar popieriaus ir leisti joms natūraliai išdžiūti.
Moterims – ne tik medetkų ir dobilų žiedai
Paklausta, ar galėtų išskirti moterims naudingiausias žoleles, Milnora nė kiek neabejoja: jos visos naudingos tiek vyrams, tiek moterims. Kita vertus, keletas žolelių nuo neatmenamų laikų vertinamos dėl spazminius skausmus slopinančių savybių.
„Kiaulpienė, mėta, raudonėlis, šalavijai, ramunėlių, medetkų ir dobilų žiedai“, – kiekvienos moters virtuvės spintelę galinčias papildyti žoleles vardija Milnora.
Kiaulpienėse kartu gausu geležies, jos veikia kaip natūralus diuretikas ir yra ypatingai naudingos odai, šlapimo takams, o medetkų žiedai gali padėti kenčiantiems nuo padidėjusio rūgštingumo. Dobilų žieduose gausu vitamino C, flavonoidų ir kitų, hormoninei sistemai ir visam organizmui itin naudingų medžiagų.
Dažnai prieskoniams naudojamos mėtos, raudonėlis ir šalavijas taip verti ypatingo dėmesio: jie ne tik pagardina įvairiausius patiekalus, bet kartu yra ir vaistažolės. Mėtos pasižymi antibakterinėmis, antiseptinėmis ir virškinimą gerinančiomis savybėmis, o liaudies medicinoje jomis būdavo gydomos peršalimo ligos, galvos skausmas, virškinimo sutrikimai. Žarnyno veiklai gerinti taip pat nuo seno vertinamas raudonėlis, kuris, kaip ir mėta bei šalavijas, turi antiseptinių ir raminančių savybių.
Pataria plikyti dar neužvirusiu vandeniu
Vaistažoles auginanti moteris negaili patarimų, kaip iš surinktų augalų gauti didžiausią naudą: pataria žoleles plikyti dar virimo temperatūros nepasiekusiu vandeniu, o nuo arbatos likusį lapelį galima ir suvalgyti.
„Kai prikaistuvyje ar virdulyje ima kilti burbuliukai, jais ir užpilame vaistažoles. Burbuliukai yra deguonies netekimas iš vandens. Kad šito praradimo nebūtų, vaistažoles plikome su dar pilnai neužvirusiu, 85–90 laipsnių vandeniu“, – pasakoja M. Pšibišauskienė.
Moteris taip pat atskleidžia, kad namuose pritrūkus prieskonių, surinktas arbatžoles galima patiems susimalti: raudonėliai, šalavijas, čiobreliai puikiai tinka mėsos ir žuvies patiekalams gardinti. Ji taip pat pataria neišmesti ir itin vertingų vaistažolių lapelių.
„Jeigu geriate labai kokybišką arbatą, tai tą lapelį po arbatos tikrai galima suvalgyti. Žinoma, galima ir tik arbatą gerti – vanduo taip pat perima tam tikras medžiagas iš vaistažolių, juolab, kad gal kokių liepžiedžių paprastai ir valgome, tačiau išgerta dilgėlių arbata ir paskui suvalgyti jų lapai tikrai bus tik į sveikatą“, – pasakoja M. Pšibišauskienė.
Anuomet turėję tik nedidelį žemės plotelį, tačiau nestokoję įkvėpimo ir žinių, šiandien Pšibišauskai gamtos subrandintais ir kruopščiai rankomis atrinktais turtais aprūpina kiekvieną, trokštantį gurkšnio geros savijautos.
Prekybos tinklo „Iki“ komunikacijos vadovė Vaida Budrienė džiaugiasi ūkininkų tiekiama kokybiška produkcija ir vis labiau didėjančiu vaistažolių arbatų populiarumu: „Pirkėjai vis labiau vertina natūralius ir ekologiškus produktus, o žolelių arbatos naudingos gerai savijautai ir tuo pačiu yra puiki prevencinė priemonė prieš įvairias ligas bei virusus. Matyt, ne veltui pirkėjų krepšeliuose dažniausiai atsiduria dėl gydomųjų savybių itin vertinama ramunėlių arbata bei funkciniai žolelių mišiniai“.